| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Nuo Moliakalnio iki Uliūnų
Vasario 21-ąją iš Naujojo Daugėliškio Moliakalnio kaimo kilusiam Uliūnų klebonui kun. Algimantui KEINAI sukako 70 metų. Jis iš pradžių pageidavo, kad apie jį nerašyčiau ir jo nefotografuočiau. Gynėsi, jog nėra to vertas. Ne iš karto sutiko man atsiverti. O būtinai prašnekinti kunigą norėjau todėl, kad jis yra Uliūnų, mano gimtosios parapijos, klebonas, čia dirbantis penktuosius metus. Malonūs prisiminimai apie tėvus Kambaryje, kur yra kompiuteris ir laisvalaikiu prie jo mėgstate padirbėti, ant sienos kabo paveikslas, vaizduojantis daug išgyvenimų savo amžiuje patyrusią moterį su rožiniu rankose. Tokį jūsų mamos portretą iš nedidelės jos nuotraukos nutapė vienas vilnietis dailininkas. Kokius prisiminimus išsaugojote apie ją? Man ji buvo kaip saulė, žavėjusi savo gerumu ir rūpestingumu. Mūsų šeima buvo neturtinga, turėjo 3,5 ha žemės. Kad būtume apauti ir aprengti, mama daug ir sunkai dirbo. Pasėtus linus reikėjo nurauti, juos išminti, suverpti, išbalinti, išausti ir pasiūti. Nebuvo jokių chemikalų, todėl iš pelenų darydavo vadinamąjį šarmą ir su juo plaudavo skalbinius, kad būtų baltesni. Skalbinius perplaudavo eketėje. Mamos nemačiau besiilsinčios: čia ruošia valgyti, čia sėdi audimo staklėse. Aš einu miegoti, o ji iki vidurnakčio verpia. Mama nelankė mokyklos, tačiau savarankiškai išmoko rašyti ir gerai skaityti. Ji visur mums buvo kaip pavyzdys. Mama rūpindavosi, kad būtume sotūs. Lankiau Ignalinos vidurinę mokyklą, todėl maisto įdėdavo visai savaitei. Rasdavau ten mėsos, kuri, kad išsitekčiau, būdavo supjaustyta į gabaliukus. Namuose nekabojo rūkytų kumpių ar lašinių palčių atsargos. Menu, ėjo karas. Reikėjo broliui pristatyti maisto, bet nevažinėjo traukinys. Mama į maišelį įsidėjo lašinių, sviesto, sūrio, duonos. Iš Ignalinos geležinkelio stoties iki Pabradės ji ėjo pusšimtį kilometrų. Kada prie jos pradėjo kibti ligos, giliai atsidususi sakydavo, jog dar taip norėtų pagyventi. Mirė mama sulaukusi 85 metų. Įprasta sakyti, kad moteris laiko tris, kartais netgi visus keturis namų kampus. Tokiu palyginimu lyg ir sumenkinamas vyro vaidmuo šeimoje. Koks buvo jūsų tėvas? Netoli mūsų namų augo miškas. Neprisimenu atvejo, kad tėvas iš jo neparsineštų nukirsto medelio grėbliakočiui ar beržo šakelių šluotai. Nelaukdamas žiemos, namuose priruošdavo sausų malkų. Tėvui buvo svarbu, kad turėtume šiltą pastogę, jaustumės saugiai ir būtume pavalgę. Jis negėrė, buvo labai rūpestingas. Kadangi mūsų žemės buvo mažai, tai įdirbdavo našlių sklypus. Rudenį gautą pelną dalydavosi pusiau. Ką rasdavome padėta ant stalo, viskas būdavo skanu. Mes, vaikai, nuo mažens buvome pratinami prie darbo. Augome septyniese, tarp jų aš buvau jauniausias, tačiau aštuonias vasaras turėjau ganyti gyvulius. Ne iš knygų ar kitų pasakojimų žinau, kokia piemens dalia. Namuose šaltinėliu tryško pamaldumas Papasakokite, kaip buvote auklėjamas? Mama vesdavosi į Naujojo Daugėliškio bažnyčią. Šv. Mišias aukodavo klebonas kun. Julijonas Steponavičius, būsimas arkivyskupas. Būdavo, jis iškelia ostiją, o mama man sako: Vaikuti, čia yra Jėzus. Einant išpažinties visada liepdavo jai pasiruošti. Turėdavau prisiminti, kiek ir kokias nuodėmes esu padaręs, privalėdavau atsiprašyti tėčio. Ir šeimoje turėdavome atsiprašyti vieni kitų. Tokio pat pamaldumo buvo ir jūsų tėvas? Taip. Būdavo, vakarais vejant virves paima giesmyną ir ima giedoti. Iš tų giesmių į atmintį įsirėžė Labą naktį, Jėzau. Tėvas su savo broliu, mano dėde, giedodavo rožinį. Kitame mūsų kaimiškos gryčios gale vykdavo pamaldos. Mes, vaikai, lenktyniaudavome, kuris pirmas joms paskambins. Menu gegužines pamaldas. Regiu, kaip plevena žvakės liepsnelė. Jaučiu berželių ir degančios žvakės kvapą. Matau susikaupusius žmonių veidus. Mūsų kaimas buvo nedidelis, turėjo gal devynis ūkininkus, ir visi jie ateidavo į gegužines pamaldas. Kas jūsų, dar vaiko, atmintyje giliai įstrigo? Menu, kaip žmonės būreliais traukdavo į bažnyčią, o atgal eidavo dideliais būriais. Žiemos metu vežimai po vežimo važiuodavo. Tai buvo toks didingas reginys, kurio laikas nepajėgia iš atminties ištrinti. Tarsi kažkas už rankos būtų vedžiojęs Kas brandino jūsų įsitikinimą, kad savo gyvenimą reikia atiduoti kunigystei? Nuo mažens patarnavau Naujojo Daugėliškio bažnyčioje. Kitos minties neturėjau tik būti kunigu. Likęs vienas namuose, imdavau traukti Dominus vobiscum. Būdavo, įeina kaimynas, ir aš pasislėpęs seku, ką jis darys. Svečias dairosi ir stebisi, kas čia galėjo giedoti, juk nieko nematyti. Mokykloje neryšėjau pionieriško kaklaraiščio, nebuvau komjaunuolis. Aš gyvenau tėvų dvasia. Jie buvo ne tik pamaldūs, bet ir teisingi, darbštūs ir pareigingi. Tokiam jūsų pasirinkimui turėjo įtakos kunigai? Mūsų parapijos klebonu dirbo kun. J.Steponavičius, be galo šviesus, tyros sielos žmogus. Teko bendrauti su tėvu Norbertu Skurkiu. Tėvą Romualdą Blažį sutikau Ignalinoje. Aš gyvenau to paties namo viename gale, jis kitame. Su juo pasikalbėdavau. Manęs netraukė šokiai ir kiti jaunimo pasilinksminimai. Baigęs vidurinę mokyklą, nekamuojamas abejonių padaviau dokumentus į kunigų seminariją. Kadangi nebuvau tarnavęs armijoje, turėjau palaukti atsakymo. Rugsėjo pabaigoje gavau telegramą, kad esu priimtas. Ar jūsų, kaimo bernelio, neišgąsdino seminarijos aplinka? Sakyčiau netiesą, kad joje iš karto pritapau. Iš pradžių išsigandau, kaip čia ištversiu. Baimę sukėlė tai, jog turėsime miegoti dviaukštėse lovose ir gyventi kartu 24 klierikai. Po kiek laiko seminarija man tapo labai sava ir artima. Buvau įpratęs mokytis. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, negalėjau praleisti nė vienos pamokos ar nebūti joms tinkamai pasiruošęs. Juk mačiau, kaip sunkiai tėvai leidžia mokytis. Išmokęs fotografuoti, ėmėsi filmuoti Pasimokėte seminarijoje pustrečių metų, o paskui su dar keturiais klierikais buvote paimtas į kariuomenę. Ten vėl išbuvote pustrečių metų. Vieni sako, jog laiką, praleistą armijoje, galima išbraukti iš savo gyvenimo, kiti teigia, jog tai yra savotiško vyriškėjimo metas. Kaip jūs vertinate šį savo gyvenimo periodą? Tarnavau prie Juodosios jūros vieno dalinio medicinos skyriaus sanitaru. Džiaugiuosi, kad turėjau vadus, kurie iš tikrųjų buvo puikūs žmonės. Lietuviais ten itin pasitikėjo. Menu, stovėjo 20 litrų talpos indas su spiritu ir nuo mūsų jo neslėpė. Negirdėjome priekaištaujant, kad esame iš Pabaltijo. Sykį mūsų vyresnysis, irgi lietuvis, tarp saviškių pabandė kalbėti rusiškai. Daugiau šito nepasitaikė. Tadžikai, uzbekai, kazachai tarpusavyje kalbėdavo tik savo kalba, o ne rusiškai. Armijoje netgi prisilietėte prie fotografijos vienos meno šakos. Kaip tai atsitiko? Tame pat dalinyje tarnavo ir Sigitas Tamkevičius, dabartinis Kauno arkivyskupas. Jis išmokė mane ne tik naudotis fotoaparatu Zenit, bet ir daryti nuotraukas. Tam buvo geros sąlygos. Kartą dvi naktis iš fotolaboratorijos neišlindau taip buvo sudominusi fotografija. Darydavau nespalvoto vaizdo nuotraukas. Bet kodėl atsisakėte fotografavimo ir ėmėtės filmavimo? Grįžęs į Lietuvą jau nefotografavau. Vienas kunigas paaukojo truputį pinigų ir įsigijau vaizdo kamerą. Taip po truputį ėmiau filmuoti. Paskui kitas kunigas padėjo nusipirkti naują kamerą, kurią turiu iki šiol, nors ja nebesinaudoju. Turiu nedidelę kuklią skaitmeninę videokamerą. Dažnai jus mato filmuojant. Koks tokio darbo sukauptas kraitis? Esu užfiksavęs vaizdų iš renginių apie Basanavičių, Kudirką. Stengiausi įamžinti aktualius gyvenimo įvykius, kad tai liktų ateičiai. Aišku, tai buvo mėgėjiškas darbas. Tačiau išliks kadrai, kurių niekas negalėtų pakartoti. Esu įsitikinęs, kad tai būtina daryti. Turiu sukaupęs per 300 kasečių, kurių trukmė daugiau nei 1000 valandų. Dabar mano tikslas visa tai kiek įmanoma sutvarkyti, sumontuoti, perrašyti iš juostų į kompaktines plokšteles. Žinoma, ten yra ir nekokybiškos medžiagos, nes dirbta neturint reikiamos patirties. Dideles galimybes dabar suteikia kompiuteris. Pasitelkus jį, galima įkomponuoti muziką, vaizdus, įrašyti savo garsą, komentarus. Turiu tokių nufilmuotų kadrų, kokių niekas kitas nėra užfiksavęs. Vienintelis filmavau Žagarėje, arkiv. J.Steponavičiui ten švenčiant savo kunigystės 50 metų sukaktį. Turiu kitiems nežinomų kadrų iš kardinolo Vincento Sladkevičiaus gyvenimo ir veiklos. Filmavau nemažai renginių, skirtų Panevėžio vyskupijos 80-mečiui. Taip bandau nors truputį prisidėti išsaugant savo tautos istoriją. Kokį džiaugsmą pajunti, kai sugebi prikelti partizanus. Jie mūsų tautos stiprybė ir šviesa, iš jų verta mokytis, kaip reikia mylėti Lietuvą. Nepalaužė grasinimais Bet grįžkime į ankstesnius, į jūsų jaunystės laikus. Parvykęs iš armijos tęsėte studijas kunigų seminarijoje. Jau baigiasi 45 metai, kai vilkite kunigo sutaną. Uliūnai, kurie yra už 12 kilometrų nuo Panevėžio, aštuntoji jūsų, kaip dvasininko, darbo vieta. Kur buvo pirmoji? Po seminarijos gavau siuntimą į Naująją Vilnią. Ten tuo metu klebonu buvo kun. Vladas Gimžauskas, kuriam itin rūpėjo pastoracinis darbas. Naujojoje Vilniuje dirbau vikaru tik aštuonis mėnesius. Rieškutėnuose išbuvau metus su keliais mėnesiais. Užkluptas, kad rengiu vaikus Sutvirtinimo sakramentui, tada buvau išsiųstas į Paringį. Už tai, kad su kun. Kazimieru Žemėnu rengiausi Naujųjų metų sutiktuvėms, iš manęs buvo atimtas kunigo pažymėjimas. Po poros savaičių jį grąžino. O kurią parapiją prisimenate su jauduliu? 23 metus atidaviau Valkininkų parapijai. Ten išgyvenau savo gyvenimo bene gražiausias akimirkas. Dzūkus prisimenu kaip itin garbingus žmones. Valkininkai buvo gyva parapija. Negailėjo žmonės savo santaupų vietos bažnyčios remontui. Daug kas ten buvo suremontuota ar pakeista. Tuo metu sunku buvo gauti statybinių medžiagų. Man, kaip kokiam didžiausiam kombinatoriui, netgi buvo pradėta baudžiamoji byla. Važiavo tikrinti, kaip pirkau skardą Daugpilyje. Bet patikimi žmonės ten manęs neišdavė. Gausiai dzūkai rinkdavosi per pamaldas į Valkininkų bažnyčią. Ateidavo tėvai su savo vaikais. Nejaugi saugumas leido taip ramiai dirbti? Valkininkuose buvau labiausiai persekiojamas. Nebuvo tos savaitės, kad manęs nekviestų į saugumą, į rajoną ar pas religijos reikalų įgaliotinį. Ne sykį bandė verbuoti, žadėjo gerą parapiją ir netgi parūpinti aukštesnes pareigas. Sulaukdavau gąsdinimų, kad įkišią į kalėjimą. Tardymo protokolo niekada nepasirašydavau. Parapijiečiai stodavo ginti mane kaip savo kleboną. Sykį jų grupė įsiveržė mane tardant. Išėjo į priekį kailiniuotas vyras ir išrėžė: Tai ką, grįžo Stalino laikai?. Netrukus buvau laisvas. Mano namuose darydavo kratas. Tačiau tai manęs neišgąsdino. Įsitraukiau į Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto veiklą, prisidėjau platinant Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką. Ne tokią Lietuvą tikėjosi matyti Prieš mano akis stovi vaizdas, matytas televizoriaus ekrane, kai tragiškų Sausio įvykių metu, pasinaudojus mikrofonu, per parlamento langą kvietėte laisvės gynėjus maldai. Kada jus sutikau Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje su videokamera ant peties, dar pasitikslinau, ar tas pats kunigas Keina būsite. Ar džiaugiatės pokyčiais, įvykusiais nuo to laiko Lietuvoje? Tada tikėjau, jog išsikovojus laisvę Lietuvoje gyvensime kaip broliai. Tačiau išėjo vos ne atvirkščiai. Šiandien gudresnį vaizduoja tas, kuris yra pertekęs turtais, bet neturi pakankamai proto ir išsilavinimo. Valdžioje matai tų pačių, tarnavusių ir prie sovietų, tik pakeitusių kailį, veidus. Šalyje klesti korupcija, apgaulė ir veidmainystė. Televizijos ekranas užkimštas žudyti skatinančiais filmais. Yra tikimybė, kad Lietuva gali atsidurti prie tautos išnykimo bedugnės: joje dabar daugiau miršta nei gimsta. Neatslūgsta emigracija į užsienį, ieškant ten sotesnio duonos kąsnio. Kaime pasiliko vos ne vieni pensininkai. Dažnas jų, prispaustas ligų ir amžiaus, nebegali pasiekti bažnyčios. Ko širsti ant jaunųjų, jeigu tėvai jų nemoko tikėti Dievą. Katalikų tikėjimas tai ne kažkokia tradicija, bet didžiulė dvasinė vertybė. Tvirtai tikintis žmogus nežudys, neims ne jam priklausančio daikto. Svarbu, kad mūsų tautai grįžtų dvasingumas. Būtina skiepyti jai meilę Dievui, kad ji pajustų pareigą ir atsakomybę, stotų ginti savo ir tėvynės orumo. Linkiu jums stiprybės Dievo tarnystėje. Kalbėjosi Bronius VERTELKA Uliūnai, Panevėžio rajonas Autoriaus nuotrauka
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |