|
Tegul šviesėja mūsų dienos
Zigmas TAMAKAUSKAS
Iki 1990-ųjų pavasario buvo likę dar keleri metai.
Tada dirbau vienoje Kauno įmonėje darbo užmokesčio skyriaus viršininku.
Ekonomikos klausimais su vyriausiosios buhalterės pavaduotoja J.P.
teko lankytis pas Kauno miesto tuometinio Lenino rajono partijos
komiteto antrąjį sekretorių. Man prakalbus lietuviškai, sekretorius,
nutaisęs didžiulio nepasitenkinimo miną, paprašė, kad kalbėčiau
po čelovečeskomu (rus. kaip visi žmonės), tai yra rusiškai, o
mano kolegę barė už tai, kad ant kaklo nešiojanti grandinėlę su
kryželiu. Ir dar su tokiu papuošalu drįso ateiti į partokratinę
buveinę. Apie tą kryželį ir mano nenorą kalbėti rusiškai jau kitos
dienos rytmetį buvo painformuotas darbovietės direktorius... Kad
taip galėjo reaguoti tyčiodamasis iš mūsų kalbos ir tikėjimo ženklo
vadovaujantis sovietinis valdininkas, šiandien daug kam jau gal
neįtikėtina, nesuprantama. Prisidengus vadinama internacionalizmo
ar tautų draugystės kauke, iš esmės buvo vykdoma rusinimo politika.
Komunistų partijos komitetuose visa raštvedyba jau buvo vedama rusų
kalba, antrieji sekretoriai taip pat daugiausia buvo rusų tautybės
žmonės, o kai kurie iš jų, kaip matėme, visai atvirai gyveno rusiško
šovinizmo nuotaikomis. Nė vieno žodžio lietuviškai neištardavo ir
mūsų įmonės vadinamasis civilinės gynybos inžinierius V., išgyvenęs
nemažai metų Lietuvoje. Kada per vieną visuotinį dirbančiųjų susirinkimą,
kalbėdamas apie pertvarką, priminiau, kad mes turime gerbti bei
gaivinti savo tautos papročius, savo kalbą, savo nacionalinę kultūrą
ir nesitaikstyti su mūsų kalbos, su mūsų istorijos ignoravimu
salėje nuvilnijo plojimų banga, o minėtasis V. nubėgo skųstis įmonės
partsekretoriui V.A., kad Tamakauskas drumsčia tautų draugystę...
Tačiau jau buvo įsisiūbavusi Sąjūdžio banga, kuri nesulaikomai didėjo.
Paskutinėje brežnevinėje sovietų konstitucijoje
jau buvo išbrauktos broliškų respublikų nacionalinės kalbos. Kol
kas dar buvo palikti respublikų pavadinimai, bet ir jų nunykimas
jau buvo prognozuojamas. Mūsų tautos susitelkimas ir vienybės dvasia
užkirto kelią tiems kėslams, sutraukė sovietinio imperializmo nelaisvės
pančius, išgelbėjo Lietuvos vardą: 1990 m. kovo 11 dienos vakare,
už langų siaučiant darganotiems vėjams, buvo pasirašytas Lietuvos
Nepriklausomybės atkūrimo Aktas, skelbęs, kad Lietuvos Respublikos
Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai
skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas
Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva
vėl nepriklausoma valstybė. Prieš šį Aktą nė vienas deputatas nepakėlė
rankos. Už jį balsavo 124 delegatai. Tik susilaikė šeši lenkai
Akanovičius, Jankelevičius, Maceikianecas, Peško, Suboč ir Tomaševičius,
atstovavę LKP (TSKP). Pakilusi Trispalvė uždengė sovietinės okupacijos
simbolį. Kovo 11-osios Aktas tai šviesiųjų jėgų pergalė prieš
tamsą. Tai buvo Lietuvos pergalė, kurią artino jau pirmaisiais sovietinės
okupacijos metais prasidėjusi ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo
kova, mūsų tautos aukos ir maldos, 1988 metais atsiradusio Sąjūdžio
veikla. Tai buvo iš Dievo ir Jo Motinos Švč. M.Marijos rankų gauta
didžiulė malonės dovana Lietuvos laisvės stebuklas, kurį turėtume
visada prisiminti bei laikyti savo širdyje.
Kovo 11-osios Aktas tai tarsi ir mūsų gyvenimo
pavasarinis virsmas, simboliškai susijęs su kovo 10-ąja su 40
rūšių paukščių parskridimo į savo gimtinę diena. Jie ant savo sparnų
Lietuvai atneša pavasarį... Prieš septyniolika metų visi lyg tą
pavasarį po ilgų žiemos šalnų jutome savo namuose. Tačiau kiekvienas
virsmas būna nelengvas, ne visi prie jo prisitaiko, ne visi yra
atsparūs. Pasitaiko ir burnojimų tiems, kurie nesustodami atkakliai
nešė į Laisvės kalną Šviesos žibintą, akinusį nenorėjusius šviesoje
gyventi. Ir dabar tokie šikšnosparniai ilgisi tamsos, džiaugiasi
tarybinių dešrelių brukamais pavadinimais, stengiasi sukelti sumaištį
mūsų namuose, mūsų gyvenimo kelyje. Daugelis tokių, garbindami tik
aukso veršio autoritetą ir saugodami šiltą savo vietą, pamynę dvasines
vertybes, stengiasi pažeminti mūsų tautos orumą, menkinti mūsų istoriją.
Neretai tokie, slėpdami nuo pavasarinės saulės spindulių savo tamsųjį
veidą, prisidengia ir veidmainiavimo šydu. Daug skaudulių yra mūsų
mokyklose, ypač diegiant mokinių širdyse patriotinę dvasią. Čia
dažnai dvelkia bedvasiu šaltu programiniu formalizmu. O ką jau kalbėti
apie istorijos vadovėlius, kuriuose Lietuva sumaišyta su kitomis
pasaulio šalimis ir jos istorija apima vos 20 procentų viso vadovėlio
turinio. Taip pat kai kur vengiama su mokiniais daugiau kalbėti
apie pokario metų Lietuvos rezistenciją, pasiaukojamą partizanų
kovą su sovietiniu okupantu. Mokytojas, dėstantis lituanistiką,
pats turi būti idealistas, tikėti tai, ką sako. Taigi iš širdies
į širdį. Taip pat skaudu matyti gatvėse daugybę nelietuviškų reklaminių
užrašų, girdėti sklindančią svetimos muzikos garsų tarškalynę, kai
kurių valdininkų abejingumą mūsų istoriniam paveldui, savo kalbai,
kai kurių teisės saugotojų broliavimąsi su buvusiais stribais ar
kagėbistais.
Tačiau Pavasario saulė nesulaikoma. Ji kyla vis
aukščiau. Vis ryškiau jaučiame jos spindulius. Tai mūsų laisvės
spinduliai. Turėtume tą laisvę kiekvienas sutvirtinti savo kasdieninėje
veikloje, turėtume savęs paklausti: o ką aš pats padariau, kad Lietuvoje
būtų vis šviesiau ir geriau? Visi turėtume gyva širdimi ir protu
pajusti tas mūsų galimybes, kurias atvėrė Kovo 11-oji, laisvam gyvenimui
prisikėlusi Lietuva. Tegul kasdien šviesėja mūsų dienos.
© 2007 XXI amžius
|