|
Monumentas tautos švietėjams
Tikėjimas tai paukštis,
Kuris jaučia šviesą dar neišaušus
Rabindranatas
Tagorė
Kuo tamsesnė naktis, tuo ryškesnės žvaigždės. Po nakties visada išaušta rytas. Ryto Aušros laukė visa tauta. Laukė ilgai. Apie tai kalba lietuvių tautos istorija, prisimena gyvi dramatiškų įvykių dalyviai, liudija gausybė leidinių, pagrįstų dokumentika, išgyvenimais.
Išskirtinę vietą visoje memuarinėje literatūroje užima 2006 metais pasirodžiusi knyga Skambančios rugsėjo upės. Jos autoriai 174 Marijampolės mokytojai veteranai.
Šitą neįkainojamos vertės 740 puslapių leidinį sudarė mokytoja lituanistė Paulina Danutė Vidrinskienė, gražiai įjungdama į kraštotyrinį darbą mokinius. Beveik tris dešimtmečius mokytoja rinko, kaupė kraštotyrinę medžiagą, kol subrendo mintis išleisti ją atskiru leidiniu. Iš tikrųjų ši nenuilstanti kraštotyrininkė atliko didžiulį darbą, dovanodama Sūduvos krašto kultūros, švietimo istorijai vertingą palikimą.
Įžanginiame žodyje P.D.Vidrinskienė kelia klausimą: Koks tikslas kvėpuoti tomis praeities dulkėmis? O tikslas labai prasmingas. Knygos sudarytoja iškelia mokytojo visuomeninį vaidmenį, jo atsakomybę už jauną žmogų, pilietį, gina tautos švietėjo profesinę garbę. Iš tiesų mokytojas ne tik švietėjas dar nuo daraktorių laikų. Jis tas ryškus spindulys, perskrodžiantis nakties tamsą ir jaučiantis šviesą dar neišaušus... Jo vaidmuo nemažėja ne tik permainingame mūsų laikmetyje, bet ir ateities kartoms. Mokytojas kūrėjas, jauno žmogaus dvasinio pasaulio, intelekto ugdytojas. Lyg fakelą mokslo šviesą jis perduoda jaunimui tautos ateičiai. Moko suprasti žmogaus misiją žemėje, atsakomybę už savo kraštą, jo likimą.
Simboliniame, poetiškame knygos Skambančios rugsėjo upės pavadinime kaip saulės blyksniai upės vilnyse atsiveria žmonių, pašventusių visą savo gyvenimą jaunuomenės švietimui, likimai. Toje margaspalvėje prisiminimų mozaikoje ryškėja bendras mokytojų bruožas meilė Lietuvai, jos žmonėms, jaunimui. Ir pastangos įdiegti į jų širdis meilę gimtajai kalbai, savo kraštui, saugoti tėvų, protėvių tradicijas.
Prisiminimai lyg mažosios išpažintys jaudina ir žavi. Jie apima visą XX amžių. O juk tada mūsų tauta praėjo baisias karo, pokario metų kataklizmų audras. Kelias į mokslą tą laimės žiburį buvo kietas ir sunkus. Juo ėjo tik atkakliausieji, ištvermingiausieji. Įgiję išsilavinimą, dirbo, negailėdami savęs, stoiškai pakėlė totalitarinės valstybės primestą režimą. Ir išaugino ne vieną išsilavinusią kartą. Daugelis mokytojų, deja, anksti pavargo ir išėjo amžinybėn. Išėjo, bet pasiliko savo auklėtinių širdyse, jų darbuose, pagaliau mūsų krašto kultūros istorijoje. Juk jie geriausieji sugebėjo ugdyti stiprias asmenybes, žadino jaunose sielose tautines aspiracijas.
Knygoje Skambančios rugsėjo upės gausu labai ryškių mokytojų portretų. Joje prisiminimus pateikia ne tik gimnazijų, vidurinių mokyklų, bet ir Marijampolės seminarijos (pedagoginės mokyklos) švietimo darbuotojai. Čia pažįstamų vardų atras skaitytojai iš visos Lietuvos. Spalvingai gyvenimo panoramas piešia įvairių knygų, vadovėlių autoriai: Lionginas ir Aleksandra Šepkai, Giedrė ir Romualdas Stunžėnai, Liuda, Vytautas Viliūnai, Vincas Peckus, Aldona Vilutienė, Dalia Bindokienė, Marija Krasauskienė, Vida Vėželienė ir daugelis kitų įžymių sūduviečių.
Šios knygos sudarytoja Paulina Danutė ir jos vyras Zigmantas per dešimt metų išleido jau keliolika memuaristinių ir kitų knygų, atskleidžiančių gyvenimą ir darbus žmonių, nusipelniusių tautos kultūrai, švietimui. Mokytoja P.D.Vidrinskienė kuria prozą, poeziją, yra parašiusi, išvertusi knygelių esperanto kalba. Šiltų padėkos žodžių, sveikinimų mokytojai ir jos kraštotyrininkams rasime ir Skambančiose rugsėjo upėse. Kūrybinga, poetiškos sielos asmenybė Paulina Danutė prakalbino daugybę tautos švietimui atsidavusių darbštuolių, kurie, plakami negailestingų istorijos audrų, nepalūžo.
Praūžė audros. Esame ne be vardo našlaičiai laisvoje tėvų, protėvių žemėje. Blunka ir nyksta praeities vaizdai. Bet istorija moko ir įspėja. Nueinanti karta palieka savo darbus, klystkelius, ieškojimus ir nerimą. Jie įamžinti knygose, jos paliekamos tiems, kurie gyvens po mūsų. Ar atras jie spinduliuojančią tiesą, kad XX amžiaus mokytojas, lyg tas nemirtingas Prometėjas, nešė ugnį savo tautai. Kad sušildytų sužvarbusias sielas, kad nušviestų kelią ateinančioms kartoms.
O šiandien tegul skamba rugsėjo upės veržliai, nesulaikomai, džiaugsmingai...
P.PALIULYTĖ-PAŠKAUSKIENĖ
Marijampolė
© 2007 XXI amžius
|