|
Sąžinės parama teisei į gyvybę garantuoti
Mindaugas BUIKA
Popiežiškosios gyvybės akademija ir jos surengtas
kongresas
Labai svarbioje programinėje kalboje Popiežiškosios gyvybės akademijos surengto kongreso dalyviams popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad krikščionys ir visi geros valios žmonės turi susitelkti teisei į gyvybę užtikrinti pasaulyje, kuriame jai iškilę nauji pavojai. Jis pastebėjo, kad teisę į gyvybę privalo remti kiekvienas, nes tai yra pagrindas kitoms žmogaus teisėms. Šventasis Tėvas paminėjo savo pirmtako Jono Pauliaus II encikliką Evangelium vitae, kurioje patvirtinama, kad visi žmonės savo proto šviesa (...) gali kartu pripažinti širdyje prigimtinės teisės įrašytą nuostatą dėl žmogiškosios gyvybės šventos vertės nuo pačio prasidėjimo iki pabaigos. Šios teisės pripažinimu faktiškai grindžiama kiekvienos žmonių bendruomenės, tarp jų jos politinio darinio valstybės, egzistencija.
Žymusis žmogaus gyvybės šventumo ir neliečiamumo gynėjas popiežius Jonas Paulius II (netrukus bus minimos antrosios jo mirties metinės) įkūrė ir pačią Popiežiškąją gyvybės akademiją. Remdamasis 1994 m. vasario 11 d. jo paskelbtu steigiamuoju dokumentu Vitae mysterium, ši svarbi Šventojo Sosto mokslinė institucija skatina pagarbos gyvybei ugdymą pasaulyje visuose jos egzistencijos tarpsniuose, ir šiame darbe vadovaujamasi krikščioniška žmogaus biologinės raidos, jo asmens vertės bei individo ir visuomenės santykio koncepcija. Akademijos nariais, kurių iš viso yra 70, Popiežius skiria pagarsėjusius medicinos specialistus, filosofus ir kitų krypčių mokslininkus, kurie aktyviai vysto ir propaguoja krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą bioetiką.
Kasmet Popiežiškosios gyvybės akademijos nariai renkasi į savo generalinę asamblėją, ir šiemet ta proga vasario 23-24 dienomis Vatikane buvo surengtas tarptautinis kongresas Krikščioniškoji sąžinė ir teisė į gyvybę. Audiencijoje priėmęs beveik 400 kongreso dalyvių, popiežius Benediktas XVI, kuris ne mažiau kaip jo pirmtakas rodo bekompromisinį uolumą žmogaus gyvybės srityje, savo kalboje išvardijo tradicinius ir naujuosius išpuolių prieš gyvybę būdus abortą, eutanaziją, demografinę kontrolę, eugeniką ir paragino būti budresniems vykdomos sąžinės manipuliavimo akivaizdoje. Krikščionys tam turi supriešinti sąžinės ugdymą ir formaciją, kad ji geriau pažintų ir pripažintų tiesą apie žmogų ir remtų tai, kas yra autentiškai gera ir šventa, taip pat ir teisę į gyvybę.
Šventasis Tėvas perspėja dėl naujų pavojų
Krikščionių susitelkimas šiai teisei ginti remiasi suvokimu, kad pats Dievo Sūnus savo įsikūnijimu tam tikru būdu dalyvauja kiekvieno žmogaus likime (Gaudium et spes, Nr. 22). Dar daugiau, krikščioniškosios motyvacijos turi gilias ištakas prigimtinėje teisėje ir todėl jomis gali dalytis visi doros sąžinės žmonės. Pripažindamas, kad, nepaisant visų Bažnyčios ir gausių gyvybės gynėjų sąjūdžių pastangų, išpuoliai prieš gyvybę pastaruoju metu suintensyvėjo, popiežius Benediktas XVI pirmiausia priminė Lotynų Ameriką, kur, daugelyje šalių įsitvirtinus kairiųjų režimams, stiprėja spaudimas liberalizuoti abortų įstatymus, iki šiol buvusius gana griežtus, palyginti su sekuliarizuota Europa. Taip pat ir kitose besivystančiose šalyse per naujas vadinamojo cheminio aborto formas su reprodukcinės sveikatos ir gyventojų skaičiaus kontrolės pretekstais nepaisant, kad vis labiau pripažįstamos šios kontrolės pražūtingos socialinės bei ekonominės pasekmės teisė į gyvybę yra vis labiau užslopinama.
Tuo tarpu išvystytose aukštos technologijos šalyse toliau vystomos dirbtinės prokreacijos bei selektyviosios vaisiaus diagnostikos priemonės, kurios tampa plačiai suvokiamų ir klastingų nusikalstamos eugenikos metodų įrankiais, sakė Šventasis Tėvas. Jis atkreipė dėmesį, kad tėvų noras turėti tobulą kūdikį kai kuriais atvejais įgyja liguistos manijos bruožų, kad iškilusi eugeninės diskriminacijos banga randa pritarimą visuomenėje ir bandoma prilyginti teisėtam individualios gerovės siekiui. Be to, Vakarų pasaulyje nesilpnėja siekiai įteisinti eutanaziją bei tos pačios lyties asmenų santuoką, kuri yra alternatyva prigimtinei santuokai ir neturi natūraliosios prokreacijos galimybių.
Šventasis Tėvas pripažino, kad, esant tokiai situacijai, ypač kai yra stiprus ir gerai organizuotas sekuliaristinės žiniasklaidos spaudimas, sąžinei kartais būna sunku susidoroti su problemomis. Tada netgi geros valios žmonių ji gali būti susilpnėjusi, atbukinta ar net visai paralyžiuota. Dėl šios priežasties reikia su atnaujinta energija ugdyti krikščionių sąžines, kad jos suvoktų tikrąją procesų ir veiksmų vertę ir gebėtų atskirti blogį nuo gėrio netgi tokioje socialinėje, kultūrinio pliuralizmo bei interesų persipynimo aplinkoje, kuri nepadeda šiam tikslui, sakė popiežius Benediktas XVI.
Iš tikrųjų formacija sąžinės, kuri būtų dora, nes remtųsi tiesa ir ja sektų be prieštaravimų, išdavysčių ir kompromisų, šiandien, kai vyrauja moralinis reliatyvizmas, yra nelengvas bei subtilus uždavinys. Tarp trukdančių faktorių Popiežius įvardijo pirmiausia dabartinę sekuliarizacijos fazę, kartais vadinamą postmodernizmo laikotarpiu, kuriam būdingos abejotinos tolerancijos formos, kada ne tik krikščioniškoji tradicija atmetama, bet taip pat jaučiamas stygius pasitikėjimo, kad protas gali suprasti tiesą. Todėl dabar žmonės yra linkę mažiau mąstyti, o kai kurie netgi mano, kad, siekiant individualią sąžinę padaryti laisvą, ji turi nusikratyti įvairių pasirėmimų tradicija ar net protu.
Krikščioniškos sąžinės ugdymo svarba
Taigi sąžinė, kuri kaip tik turėtų būti veikimas proto, siekiančio suvokti tiesą apie aplinkos daiktus ir reiškinius, yra užtemdoma ir tampa žiniasklaidos veikiamos visuomenės susikurtų įvaizdžių bei impulsų fonas. Todėl labai aktualu padėti kiekvienam stiprinti troškimą pažinti, kas yra autentiška tiesa, ginti asmeninę pasirinkimo laisvę nuo minios elgesio ir pavojingos propagandos veikimo ir stiprinti moralinio grožio bei sąžinės švarumo siekį, kalbėjo audiencijos dalyviams Benediktas XVI. Jis pabrėžė, jog toks širdžių ir protų atvėrimas yra pagrindas, kad krikščionys nuoširdžiai atliktų savo žmogiškąsias pareigas, nuo kurių priklauso individų ir bendruomenės egzistencija. Tik taip galima viltis, kad ir šių dienų jaunimas suvoks gyvybės, santuokos ir šeimos vertę, pripažins meilės šventumą, tėvystės ir motinystės džiaugsmą ir atsakingumą, bendradarbiavimą su Dievu duodant gyvybę, tvirtino Šventasis Tėvas.
Ir atvirkščiai, nuolatinio ir kvalifikuoto sąžinės lavinimo stygius iškelia su biomedicina susijusias problemas, tokias kaip seksualumo, gyvybės pradėjimo, prokreacijos klausimai, o rūpinimasis pacientais ir kitais silpniausiais visuomenės segmentais tampa rimtu iššūkiu. Todėl krikščionių bendruomenės, šeimos ir parapijos vaikų bei paauglių katechizaciją, supažindinimą su Kristumi, Jo žodžiu ir sakramentais turi darniai papildyti mokymu apie moralines vertybes, ypač kas susiję su kūnu, seksualumu, žmogiškąja meile, prokreacija, pagarba gyvybei visuose jos tarpsniuose, taip pat aiškiai ir suprantamai paaiškinti tą elgesį, kuris yra priešingas šioms svarbiosioms vertybėms. Melsdamas, kad būtų daugiau tikros ir teisios sąžinės liudytojų, popiežius Benediktas XVI kvietė mokslininkus, medikus ir politikus būti reikiamu pavyzdžiu. Visuomenėje, kuri dažnai yra grubi ir smurtaujanti, jūsų profesinė kvalifikacija, mokymas ir pavyzdys gali daugelio širdyse vėl įžiebti aiškų ir iškalbingą sąžinės balsą, sakė jis.
Baigdamas kalbą, Šventasis Tėvas, pasiremdamas II Vatikano Susirinkimu, ragino pasauliečius nuoširdžiai priimti tai, ką ganytojai nusprendžia kaip Bažnyčios mokytojai ir vadovai. Jis taip pat kvietė ganytojus noriai pasinaudoti pasauliečių išmintingais pasiūlymais, tuo skatinant juos atsakomybės vaidmeniui. Kada žmogaus gyvybės vertybei iškyla didžiulė rizika, darna tarp magisterinių pareigybių ir pasauliečių veikimo tampa ypač svarbi, pabrėžė Popiežius. Gyvybė yra pirmoji Dievo duota dovana ir visų kitų pagrindas. Lygių teisių į gyvybę garantavimas kiekvienam yra pareiga, nuo kurios atlikimo priklauso žmonijos ateitis.
Prieštaravimas blogiui yra meilės liudijimas
Krikščioniškos sąžinės formacija ir raiška buvo viena pagrindinių minėto tarptautinio kongreso Krikščioniška sąžinė ir teisė į gyvybę temų. Kaip sakė kongresą rengusios Popiežiškosios gyvybės tarybos pirmininkas vyskupas Elijas Sgrečia, dabar pabrėžiama tolerancija, demokratija, moralinė autonomija, ypač kas susiję su individo pasirinkimu ir mokslinio tyrimo sritimis, iš pirmo žvilgsnio turėtų prieštarauti sąžinės ugdymui ir atviram išreiškimui. Tačiau kaip patvirtina realaus gyvenimo aspektai su jų problemomis, ir pliuralistinėje visuomenėje krikščioniška sąžinė ne tik turi teisėtą vietą, bet jos tiesus bei atviras parodymas yra naudingas visos visuomenės autentiškai gerovei. Visa tai iš tikinčiųjų reikalauja nuolat turėti teisingą, užtikrintą ir dorą sąžinę, kuri nėra iš anksto duota ar spontaniškos improvizacijos pasekmė, bet gilių apmąstymų, dialogo, o kartais ir valingų pastangų rezultatas, teigė vyskupas E.Sgrečia.
O dėl krikščioniškos sąžinės ir teisės į gyvybę garantavimo, tai kai kuriose žmogiškosios veiklos srityse ypač medicinos, mokslinių tyrimų ir teisinėje natūraliai iškyla sąžinės prieštaravimo problema, apie ką taip pat plačiai kalbėta kongrese Krikščioniška sąžinė ir teisė į gyvybę. Vyskupas E.Sgrečia pabrėžė, jog šiuo atveju išeities tašku yra bendrasis tarnystės gyvybei pozityvus liudijimas, į ką yra pašauktas kiekvienas tikintis krikščionis, veikiamas savo sąžinės.
Bet kaip tik tarnaujant gyvybės reikalui yra būtina išvengti blogio ir, kai iškyla jo pavojus (aborto, entanazijos, žmogaus embrionų naikinimo atvejais), yra privalu aktyvizuoti sąžinės prieštaravimą ir protestą, aiškino Popiežiškosios gyvybės akademijos vadovas. Jis atkreipė dėmesį, kad šis prieštaravimas yra lydimas meilės tiesai ir visiems žmonėms, todėl negali būti suprastas kaip nusišalinimas nuo atsakomybės, bet kaip paramos ir pagalbos liudijimas.
Visuomenėje, kuri nori būti tikrai demokratiška, sąžinei turi būti leista kalbėti už tuos, kurie neturi balso arba patys nepajėgūs pareikšti savo nusistatymo. Krikščionių tikslas suteikti balsą tiems, kurie negali balsuoti, neturi ekonominės galios, bet turi tokį pat orumą kaip kiekvienas mūsų, sakė vyskupas E.Sgrečia. Šia prasme krikščioniška sąžinė yra tarsi kompasas, kuris dar sugeba rodyti teisingą kryptį dabartinėje idėjų ir požiūrių painiavoje.
Apgailėtina tendencija nepripažinti sąžinės protesto teisėtumo
Jeigu negali būti prieštaravimo tarp to, ką diktuoja krikščioniška sąžinė, ir to, kam pritariama viešajame gyvenime bei profesinėje veikloje, tai kyla praktinis klausimas dėl sprendimų tokiai teisei garantuoti. Štai jau tapo įprasta įteisinta galimybė, kad gydytojai, dirbantys ir valstybinėse sveikatos apsaugos institucijose, atsisakytų daryti abortus, jei tai prieštarauja jų sąžinei. Tačiau pastaruoju metu atsirado naujų panašių kazusų, kurie nėra juridiškai reglamentuoti. Tai ir plati dirbtinio apvaisinimo sritis, ir kai kuriose šalyse įteisinta eutanazija bei vadinamosios homoseksualų santuokos. Ar gali krikščioniška sąžine besivadovaujantis civilinės metrikacijos įstaigos darbuotojas sutuokti homoseksualų porą? Jeigu negali, vadinasi, jam turi būti sukurta teisinė galimybė to nedaryti.
Vyskupas E.Sgrečia apgailestavo, kad pastaruoju metu ne tik neieškoma panašių sprendimų priimant atitinkamas įstatymines normas, bet iš viso stiprėja tendencija nepripažinti sąžinės prieštaravimo teisėtumo. Pavyzdžiui, yra žinomi atvejai Olandijoje ir Ispanijoje, kur legalizuota homoseksualų santuoka, kad tas poras įregistruoti kaip šeimą atsisakę darbuotojai atleidžiami iš darbo. Kitas skandalingas atvejis neseniai iškilo Didžiojoje Britanijoje, kur pagal priimtą lygių galimybių įstatymą katalikiškos įvaikinimo agentūros privalo teikti paslaugas legalizuotoms homoseksualų poroms, kurios nori įsivaikinti kūdikį.
Manau, ir šiuo atveju sąžinės prieštaravimas yra visiškai pateisinamas, todėl reikėtų labai stebėtis, jeigu tokia šalis, kaip Didžioji Britanija, kuri laikoma pagrindinių teisių tėvyne, bent vienu atveju bandytų paneigti šio prieštaravimo pripažinimą, sakė vyskupas E.Sgrečia. Antraip jai tektų kelti bylą Europos žmogaus teisių teisme kaip valstybei, pažeidinėjančiai tarptautinės konvencijos garantuojamas teises, ir tai būtų rimtas šalies kompromitavimas, ko Didžioji Britanija tikrai nenorėtų.
© 2007 XXI amžius
|