|
Kodėl buvo nužudytas J.Abromavičius?
Gintaras VISOCKAS
Vienas Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) karininkas
yra pasakojęs keistą istoriją, kurios negaliu užmiršti iki šiol.
Ją verta prisiminti būtent dabar, kai politikai, prokurorai ir žurnalistai
vėl nesėkmingai bando aiškintis, kodėl nužudytas Juras Abromavičius.
O istorija nesudėtinga. Bet iškalbinga. Įstojęs į ką tik susikūrusias
savanorių pajėgas, karininkas pasigyrė buvusiam bendramoksliui
Rimvydui Valatkai. Pasak šiandien jau į atsargą išleisto kapitono,
dabartinis įtakingo dienraščio politikos apžvalgininkas nustėro
iš nuostabos: Ką, tu su jais? maždaug taip skambėjo nepasitenkinimo
kupinas R.Valatkos priekaištas. Mano pažįstamas karininkas dar ilgai
svarstė, ką jis blogo padarė, įstodamas į savanorių gretas. Iš tiesų,
kas čia smerktino? Juk jis nepasirinko nei Komunistų partijos, nei
KGB, nei Jedinstvos, nei Burokevičiaus sukirpimo fanatikų, nei,
galų gale, Vilniaus brigados...
Aš žinau, kad nežinau
Analizuojant J.Abromavičiaus susprogdinimo priežastis ir aplinkybes, nederėtų užmiršti šios iškalbingos detalės: skaitlinga grupė lietuvių savanorius laikė ir tebelaiko jei ne itin pavojingais priešais, tai bent jau nereikalingais, nepageidaujamais. Ir tokių ne tiek mažai. O svarbiausia, jie įtakingi. Ir, kas blogiausia, jie nepakeis savo pažiūrų, kad ir ką gero bei protingo darytų mūsų savanoriai. Šią skaudžią tiesą reikia tiesiog priimti kaip neišvengiamybę. Tačiau taikstytis su jų skleidžiama vienpuse teisybe vis dėlto negalima. Pakaunės maišto aplinkybėmis domėjausi ne vienerius metus, esu apklausęs dešimtis tų įvykių liudininkų iš abiejų stovyklų. Mano pozicija labai tvirta: aš nežinau, kam tarnavo J.Abromavičius. Man būtų keblu kategoriškai tvirtinti, esą jam rūpėjo tik Lietuvos valstybės interesai. Aš meluočiau, jei sakyčiau, esą J.Abromavičius šventas žmogus, kuriam reikia pastatyti paminklą ar jo vardu pavadinti gatvę. Mano nuomone, daug kur J.Abromavičiaus veikla dviprasmiška, įtartina, abejotina. Žinoma, konkrečių įrodymų, kurių užtektų teismui priimti neapskundžiamą kaltinamąjį nuosprendį, nėra. Dar niekas nepateikė akivaizdžių dokumentų, įrodančių šio kariškio priklausymą Rusijos slaptosioms tarnyboms (parlamentaras Saulius Pečeliūnas neseniai iš Seimo tribūnos pareiškė turįs šiokių tokių dokumentų, leidžiančių įtarti, spėti). Bet jų ir negali būti ten, kur įsipainiojusios priešiškų šalių žvalgybos. Rusijos slaptosios tarnybos veikia subtiliai, nepalikdamos pėdsakų. Ir nereikia sekti pasakų, esą 1993-iaisiais Rusijos žvalgybininkai nebandė pakaunės įvykių pakreipti sau naudinga linkme. Tačiau kai kurie Lietuvos ryto žurnalistai šiandien atvirai šaiposi, pavyzdžiui, iš Lauko pajėgų brigados generolo Arvydo Pociaus, negalinčio konkrečiai įvardyti asmenų, kurie siekė paskatinti savanorius maištauti, veikiami Rusijos specialiųjų tarnybų.
Apkaltino melu ir tyčiojimusi iš istorijos
Be to, tie, kurie J.Abromavičių laiko valstybininku, vertu visapusiškos pagarbos, taip pat jokių konkrečių įrodymų nepateikia. Lauko kariuomenės vadas brigados generolas A.Pocius šių metų sausio pabaigoje liudijo Seimo laikinajai komisijai, tiriančiai J.Abromavičiaus nužudymo aplinkybes. Jis pasakė, kad pats pašalino J.Abromavičių iš pareigų, nes šis lemiamu momentu esą kvietęs maištaujančius savanorius vėl grįžti į mišką, vėl maištauti. Ir štai vienas įtakingas dienraštis čia pat meta skaudžius kaltinimus generolui, esą jis ne tik meluoja, bet dar tyčiojasi ir iš istorijos. Kaip priešprieša A.Pociaus įrodymams pateikiami J.Abromavičiaus našlės Jūratės Abromavičienės parodymai. Ji pateikia vaizdajuostę, kur užfiksuota, kaip jos vyras įrodinėja, esą maištininkams savanoriams būtina grįžti į nuolatinės dislokacijos vietas. Bet ar tos vaizdajuostės užtenka, kad būtų galima generolą A.Pocių vadinti melagiu? Sakykim taip: prieš televizijos kamerą J.Abromavičius kalbėjo teisingai, kaip valstybininkas. O kaip jis kalbėjo maištaujantiems savanoriams į ausį, kai šalia su diktofonais ir filmavimo kameromis niekas nestovėjo? Štai kas svarbiausia. Tačiau įtakingam dienraščiui šios aplinkybės nė motais. To dienraščio žurnalistai pamiršta apklausti pakaunės įvykių dalyvius, kuriems į ausį buvo šnekamos visai kitokio pobūdžio tiesos.
Pažyma nelygu pažymai
Brigados generolo A.Pociaus oponentai atkakliai tvirtina, esą J.Abromavičius domėjosi, kas susprogdino tiltą per Bražuolę, kad jau buvo beveik išsiaiškinęs kaltuosius, kad yra pateikęs operatyvinio pobūdžio pažymų, į kurias to meto dešiniosios jėgos neatkreipė deramo dėmesio. Parodykit man tas pažymas. Ar tikrai jos aukso vertės? Ar nepasirodys, jog tose pažymose vien paviršutiniški, niekuo neparemti samprotavimai? Specialiųjų, slaptųjų tarnybų analitikai puikiai žino: toli gražu ne visos operatyvinės pažymos vertingos. Iš tūkstančio vos viena kita turi racionalaus grūdo. Visa kita bevertė makulatūra. Galų gale pasitaiko net sąmoningai klaidinančių pažymų, kuriomis stengiamasi suklaidinti tyrėjus. Jeigu J.Abromavičiaus užrašuose tvirtinama, esą pakaunės maištą greičiausiai organizavo prof. Vytautas Landsbergis ar jo aplinkos žmonės, siekdami jėga nuversti demokratiniu būdu į valdžią atėjusią Algirdo Brazausko kompaniją, tada, žinoma, belieka tik gūžčioti pečiais. Beje, A.Brazauskas visai neseniai prisipažino, jog, skirtingai nei V.Landsbergis, jis vengdavęs susibūrimų, kur būdavę daug savanorių. Bet tai vargu ar įrodo, jog profesoriaus įkvėpti savanoriai jėga norėjo nuversti A.Brazauską. Prisiminkime liūdnai pagarsėjusią istoriją, kaip savanoriai ruošėsi nužudyti Vilniuje viešėjusį Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką. Apsijuokė mūsų slaptosios tarnybos. Suimti vyrai pasirodė esą nieko dėti. Niekam nė į galvą nešovė mintis kelti ranką prieš Baltarusijos vadovą. Juos teko paleisti, reikėjo jų atsiprašyti, išmokėti jiems kompensacijas už patirtą moralinį pažeminimą. Gal kada prie alaus bokalo jie ir buvo prasitarę, jog derėtų kaip reikiant pamokyti Baltarusijos diktatorių. Bet tai jokiu būdu ne pretekstas įtarti, jog A.Lukašenkos nemėgstantys, o gal net nekenčiantys savanoriai būtinai turi ruošti kruviną pasikėsinimą. Kaltinimai dešiniesiems dėl pakaunės maišto organizavimo labai panašūs į kaltinimus rengus pasikėsinimą į A.Lukašenką. Reziumė išeitų taip: jeigu nemėgsti oponento, vadinasi, būtinai privalai imtis neteisėtų, nedemokratiškų veiksmų?
Rusijai reikėjo kruvino konflikto
Domėdamasis pakaunės įvykiais, savo užrašuose esu pasižymėjęs pastebėjimų, kurie, man regis, ir šiandien neprarado aktualumo. Juos verta prisiminti, nes kai kuriuos faktus arba įtarimus savanorių nemėgstantys leidiniai specialiai ignoruoja. Štai kad ir ši ištrauka. Man labai keista, kodėl visiškai atmetama Rusijos slaptųjų tarnybų veiklos galimybė? Juk panašių sunkumų, kokius patyrė Lietuva dėl pakaunės įvykių Kauno savanorių nepaklusnumo akcijos, turėjo ir mūsų artimiausios kaimynės Latvija su Estija. Estijos Tartu mieste teko šnekėtis su kai kuriais buvusiais ar vis dar ginkluotosiose pajėgose tarnaujančiais estų, latvių karininkais. Ir dauguma jų įsitikinę, kad pakaunės įvykiams Lietuvoje (kaip ir panašiems Latvijoje ar Estijoje) didelę įtaką darė nematoma Rusijos ranka. Estai ir latviai mano, jog Rusija visais įmanomais būdais siekė pademonstruoti pasauliui, esą pabaltijiečiai nesugeba vieni tvarkytis savo žemėje. Todėl Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos 1993-iųjų pabaigoje didelė klaida. Taigi nenuostabu, kad Rusija troško, jog Kauno savanorių maištas taptų kruvinomis Lietuvos jėgos struktūrų tarpusavio skerdynėmis. Ir Maskva, beje, buvo labai netoli savo tikslo. Nedaug trūko, kad pakaunės miškuose būtų kilęs tikras karas. Netikite? Paklauskite buvusio seimūno Egidijaus Bičkausko. Jis patvirtins, jog 1993-iaisiais mūsų jėgos struktūrų vadai, be kita ko, svarstė, ar įmanoma jėga nuginkluoti į miškus su ginklais pasitraukusius savanorius. Slapta net buvo vedamos derybos su tuometine motorizuotosios pėstininkų brigados Geležinis Vilkas vadovybe, su Vilniaus, Klaipėdos, Alytaus, Panevėžio ... savanorių rinktinių vadais, ar jų vyrai nepadėtų nuginkluoti maištininkų. Laimė, dauguma kariškių iš tuometinio Geležinio Vilko ir SKAT atsisakė pakelti ranką prieš savo ginklo draugus. O kai kurie net pagrasino ginklu ginsią pakaunės maištininkus, jeigu įvyktų ginkluotas konfliktas. E.Bičkauskas neigia, esą jėgos panaudojimo galimybė 1993-iaisiais buvo svarstyta itin rimtai. Tačiau tų dienų liudytojai tvirtina, jog kai kurie ponai iš tuometinės Vidaus reikalų ministerijos ir Karinių oro pajėgų labai jau spirgėjo, norėdami įrodyti savo pranašumą prieš savanorius.
Pravardžiavo skatinomis
Daug kur spaudoje šiandien tvirtinama, esą dėl pakaunės įvykių labiausiai kalti vadinamieji dešinieji. Tačiau į savanorių nepaklusnumo akciją galima pažvelgti ir iš kitos pusės. Kas pastūmėjo savanorius griebtis drastiškų veiksmų? Ar ne LDDP, ar ne kairieji? 1993 metų pabaigoje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui jau vadovavo rašytojas Vytautas Petkevičius. Komiteto daugumą sudarė kairiųjų pažiūrų deputatai. Atspėkite, kaip jie tarpusavyje, o kartais visiškai atvirai, vadino SKAT struktūrose tarnaujančius vyrus. Ogi skatinomis, banditais, nusmurgėliais. Jonas Gečas, tuo metu dirbęs SKAT štabo viršininku, ir dabar įsitikinęs, jog atviras, demonstratyvus valdžios abejingumas savanorių reikmėms (ginkluotei, atlyginimams, uniformoms) ir sunkiai įgyvendinamos užduotys (kaip, pavyzdžiui, apsaugoti strategiškai svarbų objektą, jeigu neturi net pistoleto) savanorius vedė į neviltį. Ir ta neviltimi, žinoma, galėjo pasinaudoti Lietuvos valstybingumui priešiškos jėgos.
Ginklų koncentravimo įstatymas provokacija ar neišvengiama
būtinybė?
Panašiai yra kalbėjęs ir buvęs Seimo narys Algirdas Patackas (vienas iš tų, kurie padėjo taikiai sureguliuoti konfliktą). Kauno savanoriai, viena gausiausių ir radikaliausiai tuo metu nusiteikusių rinktinių, buvo specialiai įstumta į sąlygas, kada jau nebegalima nesipriešinti. Lietuvos nedraugams žūtbūt reikėjo sukompromituoti savanorius, nes 1993 metų pabaigoje jie jau tapo stipresni už Vidaus reikalų ministerijos dalinius. O pats lengviausias būdas sužlugdyti savanorį atimti iš jo ginklą. Turint omenyje, jog tuo metu į valdžią atėjusi LDDP tiesiog fiziškai neapkentė ir bijojo savanorių, Ginklų koncentravimo įstatymas tik dar labiau sustiprino įspūdį, jog plk. G.Puloko potvarkis yra ne kas kita, o savanorių nuginklavimo ir jų neutralizavimo akcija. Norint suvokti, kodėl, nesant Lietuvoje krašto apsaugos ministrui, liepta savanoriams nusiginkluoti (laikyti ginklus ne namie, bet štabe), būtina išsiaiškinti, ar tikrai pagrįstas tiek politiniu, tiek kariniu, tiek teisiniu požiūriu buvo tas nelemtas Ginklų koncentravimo įstatymas. Jo esmė tokia: savanoriams įsakyta ginklus laikyti ne namuose, bet rinktinių štabuose. Šiandien toks įstatymas niekam neatrodytų įtartinas. Tačiau 1993-iaisiais, kol dar iš Lietuvos nebuvo išvesti visi svetimos kariuomenės daliniai, o į valdžią atėjo kairieji, simpatizavę Maskvai, jis pasirodė daugiau negu keistas. Kariniu požiūriu nuginkluoti savanorius, kurių ginklai sudėti rinktinės štabe, vieni juokai. Užėmei štabą, ir visa rinktinė be ginklų. Bet pabandyk savanorius nuginkluoti, kai jie ginklus laiko namie. Tokie savanoriai žymiai sunkiau įveikiami.
Pavogti 26 ginklai
Čia derėtų paminėti ir dar vieną aplinkybę. Prieš keletą metų vienas savanoris pateikė pažymą, kuri vargu ar leidžia palankiai vertinti J.Abromavičiaus vadovavimą Kauno rinktinei. Pacituosiu ją: 1993 metų pavasarį Kauno rinktinėje visi ginklai buvo išduodami savanoriams, vadams ir laikomi namuose. Nepasitaikė nė vieno pagrobimo atvejo. Kai ginklai, šaudmenys bei sprogmenys buvo sukoncentruoti kuopų ginklavietėse, prasidėjo masinis ginklų dingimas (...). Iš viso buvo pavogti 26 ginklai (daugiausia automatai). Pagal tarnybos statuto 132 ir 133 straipsnius bei pareigybines instrukcijas už ginklų apsaugą, apskaitą tiesiogiai atsakingas štabo viršininkas. Tuo metu tas pareigas ėjo J.Abromavičius. Galimos dvi išvados: arba štabo viršininkas aplaidžiai vykdė savo pareigas, arba tyčia sudarė sąlygas ginklų dingimui (...). Negalima pamiršti fakto, kad tuo metu kitose rinktinėse nedingo nė vienas ginklas (...). 1993 metų rugpjūčio mėnesį, po to, kai iš rinktinės jau buvo pagrobti 6 ginklai, J.Abromavičiui be eilės suteiktas kapitono laipsnis (...). Už J.Abromavičiaus nugaros stovėjo galingos jėgos, už tokį ypatingą aplaidumą ginklų apsaugos srityje jis nusipelnė antpečių nuplėšimo, baudžiamosios atsakomybės. Kaip parodė vėlesni įvykiai, iš tarnybos jis išėjo triumfuodamas, visas kaltes priskirdamas kitiems. Ši pažyma nėra labai slapta. Jos kopijų turi daug buvusių pakaunės maišto dalyvių, politikų, žurnalistų. Todėl labai keista, kad šios pažymos J.Abromavičiaus gerbėjai niekaip nekomentuoja ir nutyli.
Pasielgė kaip karštakošis
Dabar stengiamasi nutylėti, neprisiminti ir kai kurių kitų dalykų, kurie, mano nuomone, svarbūs analizuojant, kas ir kodėl galėjo nužudyti J.Abromavičių. Štai kad ir įrodinėjimai, esą J.Abromavičius buvo itin ramaus būdo kariškis. Dauguma žmonių, su kuriais kalbėjausi šia tema, tvirtino, kad šis vyras itin rimtas, susitvardęs, išlaikytas. Tačiau šis niekad nesikarščiuojantis savanoris mažiausiai du sykius pasielgė kaip tikras karštakošis. Kai kuriuose mėgėjiškuose filmuose užfiksuota, kaip J.Abromavičius atiminėja automatą: 1992 metais stumdosi su rusų desantininku, o 1993 metų rudenį dėl ginklo pakaunės miškuose mušasi su savanoriu. Visi specialistai, kurių teiravomės, tvirtino, jog tai panašiau į provokaciją nei į patriotinių jausmų protrūkį. Juk iki šūvių buvo likusios akimirkos.
Turėjo verslininko gabumų
J.Abromavičius nebuvo vien savanoris. Jo būta dar ir verslininko. Ir dar neaišku, kokią didžiąją ar mažąją jo gyvenimo dalį užėmė verslas. Juk firmą Asita jis įkūrė tuoj po kruvinų Sausio įvykių 1991 metų vasario mėnesį. Sutikit, tuo metu dauguma savanorių, saugojusių Parlamentą bei kitus strateginės reikšmės objektus, tesvajojo... išsimiegoti. Kad J.Abromavičius turėjo verslininko sugebėjimų, įrodo ir faktas, jog kai kuriems Kauno savanoriams jis sudarė galimybę užsidirbti pinigų. Savanoriams, norėjusiems per keletą dienų prie atlyginimų prisidurti po 100-150 JAV dolerių, reikėdavo saugoti į Moldovą traukiniais gabenamą benziną. Kad kauniečiai leisdavosi į tokias keliones (jų buvo apie 30) nieko keisto. Abejonių kelia kai kurie išlikę savanorių pareiškimai, skirti Savanorių-kūrėjų sąjungos Kauno skyriaus Garbės teismo pirmininkui. Pavyzdžiui, Arūnas Stašaitis reikalauja, kad J.Abromavičius būtų pašalintas iš Savanorių-kūrėjų sąjungos, mat nėra vertas šios garbingos organizacijos vardo. Pasak A.Stašaičio, pinigus, uždirbtus iš benzino apsaugos, pažeisdamas elementariausias taisykles, J.Abromavičius naudojo savo nuožiūra (sumaišė savo kišenę su valdiška), mat lėšos nebūdavo pajamuojamos.
Priešų toli ieškoti nereikia
Tad išties labai įdomu, kokį verdiktą priims dabartinė Seimo laikinoji komisija. Anoji, sudaryta kai kurių Kauno savanorių ir buvusių savanorių nepaklusnumo bei protesto akcijai 1993 metų rudenį ištirti, drįso savo išvadose parašyti: Atskirų akcijos dalyvių veiksmuose, siekiant diskredituoti Lietuvą, buvo politinės provokacijos elementų, norint sumenkinti Lietuvos valstybę. Toji komisija taip pat pripažino, jog savų interesų galėjo turėti ir NVS slaptosios tarnybos, siekiančios parodyti, kokie gali būti neigiami Rusijos kariuomenės išvedimo iš Baltijos valstybių padariniai. Liūdniausia tai, kad savanoriai ir politikai, J.Abromavičiaus veikloje įžvelgę daug įtartino, nesugebėjo savo įžvalgų deramai pateikti visuomenei. Sakykim, išleisti populiariai parašytos knygos, kur būtų išguldyti ne vien J.Abromavičiaus gerbėjų pateikiami faktai fakteliai. Tokia knyga praverstų jau vien dėl to, kad neaiškiomis aplinkybėmis žuvo ne tik J.Abromavičius. Mįslingomis aplinkybėmis žuvo ir daugiau pakaunės įvykių dalyvių. Tik apie juos, skirtingai nei apie J.Abromavičių, šiandien niekas nekalba. Prisiminkime kad ir šias Kuršo, Rudausko ir Kazokaičio pavardes. Vienas vyras nuskendo Kauno mariose, kitas nusišovė, trečias nukrito iš penkto aukšto ir užsimušė. Visi trys 1993 metų pabaigoje yra sakę, jog priešų ieškoti toli nereikia.
© 2007 XXI amžius
|