| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Pasivaikščiojimai minčių pakrantėm Poeto, dramaturgo ir pedagogo Antano Gustaičio 100-osioms gimimo metinėms Marija MACIJAUSKIENĖ
Dabar, braidydama po pokarinės lietuvių išeivijos pievas, jaučiuosi kaip vaikas, atsidūręs nematytam stebuklų pasauly. O esu lituanistė, bet, kaip žinoma, kažkada mes neturėjome progos nei pamatyti, nei susipažinti su šia literatūra. Šiandien dar vienas šimtametis atveria mums savo sielos pasaulio erdves. Tai poetas, dramaturgas ir pedagogas Antanas Gustaitis. Trumpi enciklopediniai duomenys. Gimė 1907 m. kovo 12 d. Gustaičiuose (Marijampolės apskr.). Baigė Marijampolės mokytojų seminariją. Pedagogu dirbo trumpai, nes ėmė studijuoti Kauno universitete. 1936-1940 metais dirbo Kauno ir Klaipėdos radiofonuose. 1940-1941 metais Vilniaus dramos teatro direktorius. 1944 metais, kaip ir dalis Lietuvos inteligentų, vengdami tremčių ir kitų represijų, pasitraukė į Vakarus. A.Gustaitis buvo veiklos žmogus; ne šiaip sau į kairę, į dešinę bohemos jūron murktelėjimas. Jo veikla buvo tikslinė ir Lietuvoje gyvenant, bet ypač atsidūrus anapus nemunų, anapus Atlanto. Jam buvo svarbu neleisti išnykti lietuviškam žodžiui išeivio gyvenime (20 metų vadovavo Bostono aukštesniajai šeštadieninei mokyklai; dėstė ten lietuvių literatūrą ir istoriją), neleist numirti tautiečių kultūrinei atminčiai (su paskaitom apie Vaižgantą, Krėvę, B.Sruogą ir kitus klasikus lankėsi lietuvių kolonijose, pirmiausia Vokietijoje, vėliau išvykus į užjūrius JAV ir Kanadoje, rašė straipsnius, proginius ir ne tik). Manau, jo satyra ir humoras gimė susirūpinus, kad nebūtų prarastos moralinės vertybės. Dalyvavo įvairiuose pastatymuose, literatūros vakaruose, Rašytojų draugijos veikloje. Prisipažįstu, tai nebus nei mokslinis traktatas (turiu omeny A.Gustaičio asmenybę), nei vadovėlinis straipsnis, o ilgametis pasivaikščiojimas, anot A.Gustaičio, prasilenkiant ant siauro liepto per upę. Gal pirma pakalbėkime apie išeivijoje garsiąją rašytojų trupę Stasys Santvaras, Bernardas Brazdžionis, Pulgis Andriušis ir Antanas Gustaitis. Jie, gyvendami Lietuvoje, buvo ne tik pažįstami, bet ir bendravo. Atsidūrus svetimuose kraštuose be aiškios perspektyvos, tik viltis sugrįžti į laisvą be okupantų Lietuvą ruseno giliai, nepasiekiamam širdies kamputy. Pabėgėliai buvo pasimetę, gyveno pusbadžiu skurdžioj kasdienybėj Reikėjo įžiebti kibirkštį, nutiesti tiltą su tvirtais turėklais. Tik šitaip paaiškinčiau minėtų rašytojų draugę, anot A.Gustaičio, žodžio sakytojų trupės gimimą. Visi tvirti, dar jauni vyrai, kiekvienas labai skirtingo charakterio, skirtingų žanrų ir braižo kūrėjai. Visi jie tada gyveno prancūzų zonoje, o gastroliavo visose, kur tik glaudėsi pasitraukusieji iš Lietuvos, vietovėse. Keli faktai, statistiniai duomenys apie šią trupę. Du iš jos, t.y. rašytojai B.Brazdžionis ir A.Gustaitis, buvo iš Ravensburgo, o S.Santvaras ir P.Andriušis iš Tiubingeno. Gyvendami Vokietijoje, išvietintųjų stovyklose, kūrybinius vakarus jie surengė daugiau nei 30-yje vietovių (kai kuriose lankėsi ne po vieną, bet po kelis kartus), ir taip įvyko 45 gyvojo žodžio vakarai. Jų apsilankymu džiaugėsi Ravensburgo, Tiubingeno, Biberacho, Freiburgo, Kemptono, Memingeno, Miuncheno, Rotenburgo, Dilingeno, Hanau, Augsburgo ir kitų stovyklų literatai. Ir, pasak vienos publikacijos 1968-ųjų žurnale Lietuvių dienos, jie visad būdavo apgulti skaitytojų, pasisekimas buvo neįtikėtinai milžiniškas. P.Andriušis skaldė feljetonus iš lagerio gyvenimo, kur išnirdavo ir vaizbūnai, t.y. spekuliantai, mėgstantys išlupti pinigų iš bet kurio strioke atsidūrusio tautiečio. B.Brazdžionis savo lyrika kėlė Tėvynės ilgesį, S.Santvaras buvo meilės lyrikos apaštalas, na, o A.Gustaičiui teko peklininko vieta: ir humoristiniai, ir satyriniai eilėraščiai priversdavo kvatotis iki nukritimo. Kaip buvo rašoma tenykštėje spaudoje, A.Gustaitis buvo tos trupės dvasios vadovas ir finansų sekretorius. 1949-aisiais lietuviai išeiviai privalėjo rinktis: kas Pietų Ameriką, Australiją, Kanadą ir JAV, atsižvelgiant į tai, kas ir kiek jų priims. P.Andriušiui išvykus į Australiją, liko trijulė, bet retkarčiais prie jos prisidėdavo ir žymiausias dramos teatro aktorius Henrikas Jeronimas Kačinskas. JAV tų žodžio sakytojų startas įvyko 1949 metais Niujorke, Visuotinio Amerikos lietuvių kongreso metu surengtame koncerte, kur savo kūrybą skaitė S.Santvaras, B.Brazdžionis ir A.Gustaitis, ir senosios lietuvių literatūros kūrinius prikėlė H.J.Kačinskas. Vėliau jie ne kartą lankėsi Čikagoje, Niujorke, Bostone, Filadelfijoje, Klyvlende, Vaterburyje, Baltimorėje, Detroite ir kitose lietuviškose salose, taip pat Kanadoje Monrealyje, Toronte, Hamiltone. Apie šią galingąją žodžio sakytojų trupę galėčiau dar daug papasakoti, tačiau manęs jau laukia A.Gustaitis. Tai jau bus mano asmeniniai ryšiai. Pirma knyga, kurią Amerikoje perskaičiau, buvo A.Gustaičio eilėraščių rinkinys Ir atskrido juodas varnas. Netrukus pasirodė ir pats autorius. Mat tais laikais, kai tetos Onos Andriuvienės kvietimu viešėjau Santa Monikoje, jos namuose dar mažai kas iš Lietuvos inteligentų pasirodydavo: grupės įžymių žmonių, žinoma, ir pavieniai jau ne kartą buvo Amerikos lietuviškose salose, bet aš paprasta žurnalistė ir muziejininkė, atrodo, neturėčiau būti kam nors įdomi. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ne tik mane žinojo, bet ir mano straipsnius tenykštė periodika persispausdindavo. Gal stilius buvo artimesnis, o gal kad vis rašiau apie kultūros žmones, asmenybes. Taigi tą vasaros dieną, tetai pavedus, karpiau aukštaūgių gėlių nudžiūvusias šakeles ar stabarus (jų pavadinimo nekilo mintis pasiteirauti), o buganvilėjų, tarsi drugelių spiečių, buvo prikritę visur. Man besidarbuojant netikėtai iš už medžio kibirkščiuojančiomis akimis ir sodria šypsena išniro vyriškis, lydimas dviejų damų. Tai ir buvo Antanas Gustaitis. Tikriausiai apie mano viešnagę bus jam pasakęs B.Brazdžionis ir pakurstęs susitikti. Susitikimas buvo trumpas, bet liko laiškai, kaip ir nuoširdus pabendravimas, nes aš norėjau susirinkti medžiagą ir apie šį išskirtinį žmogų parašyti. Tikriausiai autentiškesnis pasakojimas bus, jei pasitelksiu man rašytus A.Gustaičio laiškus. Tiesa, juose dažnai juntamas užslėptas liūdesys. To negalėtum pasakyti apie jo satyrinius eilėraščius, o tuo labiau apie humoristinius. Priežastys? Cituoju 1986-1987 metų sąvartos laišką. Nors dar nenuvirtau nuo koto, jokio sąnario neskauda ir kartais užmirštu net savo amžių, bet, dairantis aplinkui, jau vis dažniau tenka skaičiuoti iš šio žemiškojo rojaus iškeliaujančius draugus, o visa tai net satyrikui ar humoristui nežadina jokio įkvėpimo, kone kiekvienas eilėraštis kažkaip nejučiomis baigiasi pašaipa mirčiai. Tai pastebėjo ir Jūsų literatūros kritikas V.Kubilius. O mane dar ypač nuliūdino ir paskutinis atsisveikinimas su savo draugu aktoriumi Henriku Kačinsku, kuris man visada buvo atsiminimų įsikūnijimas. Taigi jau atidaviau čia leidyklai paskutinį savo minorinį rinkinį Pakelėje į pažadėtąją žemę ir dabar rašau tiktai nekrologus, stebiu Atlanto bangas, skubančias Lietuvos kryptimi, debesis, klykaujančias žuvėdras ir vakarais rankioju senų bičiulių ir priešų laiškus. Ir netrukus jau kitame laiške priduria: Gryniesiems lyrikams turbūt niekada nepritrūksta kentėjimų, liūdesio, meilės ilgesio ir vieversių čiulbėjimo, filosofai gali ligi mirties daryti logikos gimnastiką, o satyrikui dėl tų pačių visuomenės ydų keiktis nusibosta, nes tai panašu į mokymą karčemoje blaivybės. Juk po tokio pamokslo girtuokliai juokdamiesi dar daugiau geria. Ir dar iš A.Gustaičio pasipasakojimo. Satyrinis eilėraštis tarsi anas kreivos formos pasakų buteliukas, į kurį reikia šias juodąsias dvasias suvaryti, sandariai suspausti ir sandariai užkimšti, kad vėliau jas būtų galima parodyti publikai. Aišku, ne visada man tas sudėtingas darbas sklandžiai pavyksta. Nors sakoma, kad yra poetų, kurie gali labai gerus eilėraščius parašyti būdami girti ar net miegodami. patenkintas savo kūriniu tegali būti tik tada, kada jauti, lyg jis būtų ne tavo, o kieno nors kito, už tave daug talentingesnio, parašytas Ak! Talentingiausias prieškario Lietuvos dramos teatro aktorius H.Kačinskas. A.Gustaitis ne tik išlydėjo draugą į paskutiniąją kelionę, bet, svarbiausia, sukruto rūpintis, kad neliktų be ženklo H.Kačinsko darbai Cituoju 1988 m. kovo 23 d. laišką. Vis norėjau ( ) atsiųsti aktoriaus Henriko Kačinsko čia įkalbėtą lietuvių klasikinės poezijos plokštelę, kurią jau beveik pusę metų sunkiai gimdėme ir tik šiomis dienomis išleidome į pasaulį kurtiems (turėta omeny šykščius aukotojus M.M.) pasigėrėti. Mat reikėjo visame plačiame kontinente surankioti ir po jo mirties likusius magnetofoninius įrašus, juos techniškai paruošti, suredaguoti ir dar tam reikalui sukaupti stambią finansinę paramą. Bet vis dėlto mums pavyko išgelbėti šį žymiausiąjį nepriklausomos Lietuvos aktorių iš užmaršties. Šis A.Gustaičio iniciatyva nuveiktas darbas yra unikalus; be jo būtų likę tik keli sausi vadovėliniai sakiniai apie H.Kačinską, bet jie neperduotų esmės, aktoriaus dvasinės raiškos turtų. O likusius aktoriaus magnetofoninius įrašus plokštelei atrinko ir suredagavo plokštelės leidėjai: A.Gustaitis, Alfonsas Petrutis ir Petras Viščinis. Plokštelės leidybą finansavo Aleksandra Gustaitienė (poeto žmona), A.Gustaitis, dr. Juozas Kazickas, A.Petrutis, Juozas Rasys ir P.Viščinis. Pristatydamas plokštelę (tekstas ant plokštelės dėklo) A.Gustaitis kondensuotai pateikdavo pagrindines žinias ir žodį baigdavo taip: Šis talentingas Lietuvos teatro meno ugdytojas ir jo gaivintojas išeivijoje sugrįžo į svetimos žemės velėną dėl plėšrių diktatorių kaltės praradęs savo tėvynę, brandžiausius savo gyvenimo metus ir nesulauktos ateities iliuzijas. Henrikas Kačinskas mirė 1988 m. rugsėjo 23 d. Sunny Hills, Floridoje. Bet vis dėlto čia mums liko bent gyvas jo kūrybinės sielos balsas, o jame ir nemirtingoji mūsų poezijos Lietuva. Ir galiausiai pridurdavo, jog, įvertinant H.Kačinsko vietą mūsų kultūros, mūsų teatro istorijoje, turėtų prieš teatrą iškilti jam skirtas paminklas. Ir kiekviename laiške, tarsi rudens vėtroj Baltijos banga, iškyla ilgesys. Cituoju 1982 m. rugpjūčio 5 d. laiško fragmentą. Gal kai kas šiandien, čia vartydamas Lietuvos albumą, išgyvena tokią nuotaiką, lyg žiūrėtų į seniai mirusiųjų fotografijas, o aš dar vis lyg į jauną ir puošnią už kito ištekėjusią jaunystės laikų mylimąją, ir liūdesį kelia tik prisiminimas skyrybų, kurios įvyko gal ir ne dėl mūsų kaltės. Ir po trumpos pertraukos, mano prašomas, atsidusęs tęsia: Aš pats čia esu rašęs neiškraipydamas tiesos apie žmogiškuosius Balį Sruogą, Vincą Krėvę ir Kazį Borutą, bet anie jau mirę, ir teisybė negali jiems pakenkti (! M.M.), nors yra reikalaujančių ir nabašninką būtinai įsprausti į kokį nors uniforminį grabą. O gyvenam dar blogiau. Visada yra jau iš anksto užsigalandusių kirvį bartukų, kurie tik ieško galvos, kurią galėtų nukirsti. Kaip jau anksčiau esu žadėjusi, ir toliau eisiu A.Gustaičio laiškų pėdsakais, nes laiškai atspindi ir tą laiką, ir kasdieninį gyvenimą, tautiečių tarpusavio santykius, paties laiško autoriaus kūrybinę sklaidą ir požiūrius Taip bus įdomiausia, autentiškiausia ir tikra. Prašomas duomenų mano norimam parašyti straipsniui, A.Gustaitis 1982 metų rugpjūčio laiške taip atsako: Kažin ar verta būtų apie mane ir rašyti, nes negaliu pasigirti nei šviesių spalvų vaikyste, nei Gilšės ežere nuskendusiais turtais ir nei herojiškais žygiais, kurie būtų verti ordino. Kaip jau iš mano kūrybinio žanro galite spėti, po daugelio metų likau tik besišypsantis nihilistas, nes, artėjant į žemiškos viešnagės galą, praradau daug amžinųjų vertybių ir negaliu įžiūrėti žmonijai artėjančios laimės žvaigždės nei šiapus, nei anapus užmerktų blakstienų. Juk kokią optimistinę dvasios asmenybę gali suformuoti kad ir toks didelis mūsų gyvenimo dalies apžvalginis filmas: pražydusios pavasario žibuoklės ir pro jas išdygę sausi kaulai, lakštingalų čiulbėjimas ir čia pat bombų sprogimas, po granitinio Meilės angelo kojomis fosforo ugny spiegiantys vyrų, moterų ir vaikų balsai ir visą tą pragarą tiesos ir melo mišinio laiminantys pranašų balsai Žinoma, tie vaizdai jau nutolo, bet vis tiek paliko mūsų vaizduotėse ir širdyse neišdildomus randus. Taip užnemuniuose, juos, išeivius, sutikusi realybė. Ir dienos be jokios properšos: reikėjo nepalūžti, reikėjo kovoti už žodį ir išlikimą. 1988-1989 metų naujametinio laiško vis mano renkamai medžiagai papildymas: aš 1927 m. baigiau Marijampolės mokytojų seminariją, o mano geriausias draugas seminarijoje buvo Kazys Boruta (jis mokėsi dviem kursais aukščiau M.M.), o universitete vienintelis auklėtojas ir mokytojas, vėliau ir draugas prof. Balys Sruoga, kurį iki mirties minėsiu su didžiule pagarba. Visa kita, ką patys rašytojai apie save šneka (kas pažadino kurti, kaip tai įvyko, o ypač įkvėpimo angelo apsilankymas), mano nuomone, yra tik šventas pasigyrimo melas, kuriuo nereikia apgaudinėti skaitytojų. Tai patvirtino ir publikos reakcija. Štai dar neseniai Čikagoje vienam žymiam poetui ilgai pasakojant, kas jį pažadino sukurti čia skaitomą eilėraštį ir kaip jis tą idėją kūnijo, pritrūkęs kantrybės labai stiprus balsas iš salės sušuko: Gana pasakoti, kaip šiuos savo barščius virei virtuvėje, o skaityk, ką parašei! Ir taip visas dvasios pakilimas dingo. ( ) Šiaip mes čia visi gyvenam perestroikos dvasia. Vaizdajuostėje mačiau Vingio parko ir kitus įvykius, net Žemaičių Kalvarijos griešninkes, gulinčias kryžiumi ( ) būk visada, ir pasitikėk ateitim. A.Gustaitis, kaip ir kiti išeiviai, domėjosi įvykiais ir situacija Lietuvoje. Jam labai rūpėjo kultūra ir ją formuojantys žmonės, literatūros, teatro, dvasinio gyvenimo Lietuvoje ateitis. Tad ir laiškuose, tarsi skaidrius akmenukus, galima išrankioti tuos paliudijimus. Iš 1984 m. birželio 12 d. laiško: Neseniai gavau keletą knygų, tarp kurių ir knygelė Epigramos ir parodijos, kurioje įdėta ir mano keliolika eilėraščių, iš senesnių rinkinių, nors vieno paskutinės strofos ir nukąstos. Šiuo metu skaitau Vytautės Žilinskaitės satyrinį Kvaitulį. Tai tikrai verta ordino rašytoja. Jos humoreskas skaitant, nepaprastai reljefingai išryškėja, kokios skirtingos nuo senesnių laikų Lietuvos gyvenimo aktualijos, sakyčiau, visai kitas pasaulis negu palikom ir nepanašus į čionykštį mūsų vaizdą. Baigdamas laišką, susijaudinęs sako girdėjęs, kad artimieji nepasidalijo V.Mykolaičio-Putino palikimu, ir klausia: Negi ir po mirties Putinas dar turi būti žmonos giminių aukso gaidelis. Juk sakiau, kad mano rašinys yra lyg ir pasivaikščiojimas, prasilenkiant su A.Gustaičiu ant siauro liepto per upę. Tad ir temos, kartais viena kitą papildydamos, turtina mano žinių bagažą. O nuotaikos kaitaliojasi: tam visada būna priežasčių. Skaitau Jūsų laišką, žaviosios Nidos vaizdus (jo rašyta 1983 m. lapkričio 17 d. M.M.), ir grįžta mano tokie pat seni atsiminimai, nes Klaipėdos krašte gyvenau beveik ketverius metus (dirbdamas radiofone diktoriumi rašė ir radijo vaidinimus, o jo pjesę Slogučiai R.Juknevičius tuo laiku pastatė Klaipėdos dramos teatre M.M.) iki Hitlerio okupacijos, o paskui 1941 m. vos išvengiau nacių kulkos. Tikėkimės, kad tokie juodi laikai jau nepasikartos. Nors nesu optimistas, bet nesibaiminu, kad sulauksime dar ir atominio karo, po kurio, žinoma, iš visos žmonijos kultūros ir civilizacijos liktų tik po bamba parištas varnalėšos lapas ir radioaktyvios utėlės. A.Gustaitis nestokoja sarkazmo, kai pasaulio gyvenimas užmina ant gyvos žaizdos. O mane laikas skubina šį ir tą sužinoti, ištraukti iš A.Gustaičio kūrybos rūmo palėpių. Satyrinius eilėraščius daugiau pradėjau rašyti tik išeivijoje prisipažįsta 1982 m. liepos 3 d. laiške, nes humorui ir satyrai reikia ne tiktai reljefingos visuomenės nuodėmių, bet ir tinkamos atmosferos. Juoktis iš vargšo susikūprinusio žmogelio neverta. Geriau iš galingo, bet neteisingo, nors tai ir rizikinga. Satyrai reikia nepriklausomybės ne tik nuo Cezario ir Dievo, bet ir nuo draugų, prieš kuriuos taip pat užlūžta plunksna. Ir vieno kūrybos vakaro metu dar pridėjo: Gerai nusmailintas satyros ar humoro žodis lygiai tinka prisnūdusios senelės sąžinės padams pakutenti, surambėjusiai jaučio odai įskaudinti ir net tautiniam numirėliui atgaivinti. ( ) Man visa tai yra veiksminis humoras. Jį žmogus giliau įsidėmi ir ilgiau įsimena negu gražiausius tiesioginius pamokymus. Bevaikščiodama užmiršau jums priminti, kad A.Gustaitis yra vienas iš radiofoninės dramaturgijos Lietuvoje pradininkų, kad dailininko S.Ušinsko lėlių teatrui parašė eiliuotą pjesę Silvestras Dūdelė, ir jis susilaukė ne tik mažojo žiūrovo didžiulio dėmesio ir džiaugsmo, bet ir spaudos bei teatrologų; kad išeivijoje parašyta jo pjesė Mėnulio užtemimas buvo pastatyta Čikagoje Buvo aktyvus įvairių literatūros vakarų ar paminėjimų ne tik dalyvis, bet ir organizatorius, kaip lietuviai sako cviakas. O štai jų trijulei apsigyvenus Bostone ir įkūrus Rašytojų klubą (jam priklausė ne tik rašytojai, bet ir dailininkai, muzikai, pedagogai ir net verslininkai), 1952-1953 metų kadencijos klubo valdžioje, šalia pirmininko B.Brazdžionio, darbavosi A.Gustaitis, P.Lambertas, V.Vizgirda. A.Gustaičio eilėraščiai išeivijoje buvo vertinami taip: A.Gustaitis yra jam būdingo stiliaus ir išraiškos formos kūrėjas. Jo satyriniai bei humoristiniai eilėraščiai pasižymi kalbiniu muzikalumu, tvirta kūrinių architektūra, žmogaus laužyto gyvenimo pažinimu. Visuomenės nuodėmes ir žmogiškąsias silpnybes jis dažniausiai prisiima sau ir jas išsako savo Ego vardu pasauliui šypsodamasis pro liūdesį. Pamenu, 1983 metais išėjo mano eilėraščių rinkinukas Aguonų miestai. Rašiau ir parengiau jį spaudai jau labai sunkiai sirgdama. Tačiau kaip jį nusiųsti draugams į Ameriką, nesumaniau (tuo laiku išėjusias originalias grožinės literatūros knygas buvo uždrausta į užsienį siųsti). Tai aš, išplėšusi kelis rinkinio lapelius pasirinktinai, įdėjau į laišką A.Gustaičiui. Juk aš literatūros vertintojų užribyje, literatūros kritikams pakelės pienė, kurią užkliudys ir nulauš prašmatnus dviratininkas, todėl jokio, galima sakyti, dėmesio nesulaukiau. Ir gavau atsakymą, vertinantį mano darbą. Norėčiau tą laiško dalį pacituoti: Nors paskiri lapeliai yra išimti iš suardytos Jūsų knygos, bet visi poezijos žodžiai vis tiek sklinda iš Jūsų gyvos širdies, nes jie dar šilto kraujo, juntamo skausmo ir apskritai vien Jums būdinga minorine gaida. Ir Moters gyvenimas, ir Skandinaviškas charakteris, ir Jono Biliūno tėviškėj, ir Balsas, ir kiti mane žavi ne tik vaizdo ir minties kondensuotumu, bet ir tuo, kad tai nėra nei senosios kartos įprasti beveik publicistiniai pagraudenimai, nei mūsų jaunosios čionykštės generacijos raidžių ir rašybos ženklų žongliravimai, kurių turinio net pats autorius negalėtų atspėti. Tad ir ateity nepraraskite savo originalios sielos ir teneįvyksta Jūsų Balse pačios sau pranašavimas: Aš kas sekundę tolstu. Ir greit pavirsiu tyla. Ne, dar daug daug metų nepavirsite tyla! Kalbėkite vėjų šnaresiu, žvaigždžių mirgėjimu, jūros alsavimu ar volungės suokimu prieš audrą ir liudykite žmogaus kančią, apgaulingą džiaugsmą ir net jo beprasmišką vegetavimą. Aš nuoširdžiai linkiu, kad ir Lietuvos reiklūs kritikai pažvelgtų į Jūsų knygą neužmuilintomis akimis ir ją įvertintų tik literatūriniu mastu. Ir dar iš vieno paskutiniųjų man rašytų A.Gustaičio laiškų. Dėkoju už laiškutį ir už tą pluoštelį eilėraščių, kurie yra tarsi į svečius atklydęs Jūsų sielos šešėlis. O jis dar spalvingesnis, kai dabartinę Jūsų dovanėlę pridėjau prie seniau surankiotų spaudoje Jūsų posmų. Jūs lyg ir stebitės, kad mano laiškas buvęs minorinis, bet Jūsų dainose mano ausys girdi irgi minorinę gaidą. Ir mane kaip tik ir žavi tas Jūsų poezijos nuoširdumas ir švelniai melancholiškas kalbėjimas šiame sumechaninto ir geležimi įrėminto mūsų amžiaus triukšme. Juk daug kas dar ir poezijoje susigundo reklamine pompastika, išmoktu skambių frazių skraidymu, perdžiūvusių tiesų įtaigojimu, o įspūdžiui padidinti, net ir planetų ir galaktikų apgiedojimu, kai pats giesmininkas stovi tik ant kvadratinės pėdos kapinių velėnos, primynęs savo koja čiobrelių ir ramunių galvas. A.Gustaitis, leisdamas savo knygas, laiškuose jas palydi vienu ar kitu komentaru ir juo toliau, tuo dažniau mini, kad tai jau atsisveikinimas, nes vienas po kito pas Viešpatį išeina draugai ir pažįstami. Ir labai nori ir tikisi, kad jo žodis pasieks Lietuvą, jos skaitytojus. Tik kaip bus suprastas ir sutiktas? Laiškas rašytas 1986 m. gegužės 8 d. Cituoju: rengiuosi čia išleisti jau paskutinį savo satyrų rinkinį, bet patsai tuo visai nesidžiaugiu. Pasirašiau su Vaga sutartį, pagal kurią šiemet turėtų Lietuvoje pasirodyti meno rinktinė (satyros ir humoro rinktinė Pasiglostymo palaima išėjo 1987 m. M.M.) ir laukiu čia tik nemalonumų, kokių turėjo Marius Katiliškis ir kiti. Apskritai jau net geri dalykai žadina nusivylimą. Skverbiasi mintis, kad visas žmogaus gyvenimas tėra tik gamtos apgaulė. Juo toliau, tuo dažniau nuskamba nuojauta, kad artėja laikas išeiti. O viename laiške nejučia išsprūsta: Taigi, kai ateis ir mano eilė, išgerkite nors taurelę už mano vėlę, kaip senovėje mūsų protėviai darydavo. Man siųsti laiškai visada slepiasi gražiuose įdėkluose su paukščiu. Čia jis nustebęs, čia lyg ir pasiryžęs pakilti ar skrendąs į laisvę, bet vis tiek vienišas. Ką tuo norėjo man rašytojas pasakyti? Laiškuose ir knygų plokštelių dedikacijose eilėraščiai. Ir vieną įrašydamas pabrėžia, nespausdintas. Tai Dangaus dovana. Sako, galinti ir jo pasisakymus cituoti, ir pasirinktinai iš kokios jo knygos eilėraštį perspausdinti, nes Lietuvos, jo mylimos Lietuvos, skaitytojas Antano Gustaičio, poeto, nepažįsta. Tiesa, prieš karą buvo jo eilėraščių periodikoje, bet tai ne satyriniai O likusius sunaikinęs. Kodėl? Baigdama tą kelionę prasilenkiant, noriu pasakyti, kad esu dėkinga poetui ir žmogui Antanui Gustaičiui už draugystę, kūrybinę draugystę, už gyvenimo pamokas ir tikėjimą mano plunksna. Esu dėkinga ir Jo žmonai, p.Aleksandrai, aktorei ir režisierei, suradusiai ne vieną talentą, už tai, kad po savo vyro mirties man parašė ir atsiuntė pirmąsias Jo knygas.
Dangaus dovana
Ant pjedestalų kunigai, karaliai, Poetai snaudžia dūmose svajų Ir pamąsčiau: kodėl ne mano daliai Nors po mirties parymoti tarp jų?
Nors po mirties nuo akmenų kolonos Pažvelgt žemyn iškilusiam aukštai, Kol gims širdy tas kutulys malonus, Kada kitų viršugalvius matai.
Ir sušukau: Kodėl, pasaulio Tėčiau, Tu ne visus priglobi prie savęs? Ar negirdi? Ir aš, ir aš norėčiau Erelio žvilgsniais perskrosti erdves!
Ir aš minties, kuri žvaigždynan sminga, Garbės, kurios nenutrina laikai, Ir garbanų, tokių vešliai ūksmingų, O Tu mane net pliką palikai
Kodėl kitiems nepagaili paguodos, O man šykšties net menkniekio, dangau? - Ir koserėn įskrido didis uodas, Kuriuo, nebaigęs žodžių, užspringau Antanas Gustaitis
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |