|
Neregio žiburiai ir visaregių demoralizacija
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Pirmą sykį lapkričio antroje pusėje jutau sielvartingai verkiantį savo optimistiškiausiąjį bičiulį Palangoje neregį Praną. Šis atviras ir tiesai neabejingas, Afganistane kariavęs ir Kabulo prieigose regėjimą šio pasaulio spalvas praradęs našlys, dviejų žavių, gabių, intelektualių dukterų studenčių Vilniuje ir Klaipėdoje tėvas, kaip ir dera padoriam vyrui, atvirai ir be užuolankų pasisakė apie priešpiečiais pagrindinėje darbovietėje patirtąją nuoskaudą:
Naująjį mūsų vadovą paprašiau, kad išleistų bent kas antrą dieną mane dviem valandom anksčiau mat dirbu masažuotoju dar savo privačiame kabinete: o ką, broli, darysi, nenoriu, kad mano dukros bemokslės liktų, kol gyvas būsiu, joms padėsiu, kad tik niekas nenustumtų į gyvenimo šalikelę. Ligoninės vyriausiasis gydytojas greit suprato mane. Leido! Smagus ėjau ir, kaip manai, ką iš vienos bendradarbės išgirdau? Tau bepiga, tu nematai
Ūžtelėjo urduliais į smilkinius karšta banga: Pagyventum, moterie, tamsybėse, suprastum, kaip bepigu, kaip smagu
Štai, einu per kryžkelę ir nesu tikras, ar koks mobilus koloradas neužvažiuos, ir liktų dukros be duonos. Ir emigruotų
Iš pavydo yra ir daugelio skaudinantys, godūs žodžiai: Na ir kas, kad tu aklas, bet tu privilegijuotas, valandą anksčiau iš darbo išeini, o dar antrą algą užsidirbi
Maža, maža! Gal pinigų, o dar labiau žmogiškumo. Pavydėti, gelti man, aklam? Gyvačių lizde dabar gal linksmiau negu kai kuriuose lietuviškuose darbo kolektyvuose, kur ne vienas skundžiasi, zirzena ne todėl, kad jam blogai, bet kodėl kitam geriau sekasi? Gėda, bet negaila, mostelėjo ranka sielvartaujantis palangiškis neregys Pranas, kurio darbas, rankų ir mylinčios širdies magija ne vienam stebuklingai pagerina savijautą, o sykiu ir gyvenimo kokybę. Ir
še tau: tau bepigu, tu nematai
O kas yra sielvartas?
Piktų žodžių sukeltos sielovartos. Kaip miške vėjovartos, kai, šoko ištikti, lūžta medžiai.
Bet ar ne mes patys dažnąsyk laužome greta esančiųjų likimus, piktais žodžiais sukeldami liūdesį? O užsitęsęs liūdesys atplukdo beprasmybę, atima norą norėti ir galėti stengtis eiti, net norą gyventi sielos štormas virsta depresija, ir vien todėl, kad
nemokame bendrauti, pernelyg visur dominuoja visada pavydi, užgauli, nemąstanti, net agresyvi piniginės kalba
Retas sveria savą žodį, Aš aukščiau greta esančiojo skausmo: aš jį uždusinsiu, aš ją, gyvatę, patvarkysiu, ot, paršė degutuotom ausim
Nemuzikali, visai nemuzikali mūsų kasdienybės kultūra.
Veikiau mužikali. (Provinciali, neįžeidžiant dorųjų kaime.) Guodėsi žurnalistui ir kuklus senelis iš Kretingos rajono, gydęsis vienoje Palangos sanatorijoje: Paprašiau daktarėlį Damulį (pavardė pakeista G.G.), kad pamatuotų kraujospūdį, o jis: Kad tu ubagas, nematuosiu. Bet palauk, yra išeitis: tu turi auksinių dantų, šitaip dabartiniais laikais pasakė laisvosios Lietuvos valstybės gydytojas, aš vos išsyk nekritau nuo insulto, apmaudavo penketą vaikų išauginęs aštuoniasdešimtmetis.
Kitos ligoninės slaugytoja papasakojo apie peštynes su kolege dėl to, kad ši apkaltino ją pasisavinus mirusią jos slaugytąją senutę: Atiduok man pusę pinigų, ir viskas, na, ir kas, kad tu ją apiplovei, aprengei
Ji mano palatoje, ir aš nieko nežinau, arba neišvažiuosi iš kiemo, padangas tau, žertva, nuleisiu! pusdienį griaudėjo ir grūmojo Amilė
Nesyk besiklausant godžiųjų, pavyduolių antihumaniškų, bemeilių kasdienybės istorijų pasijaučiu lyg tarp ginkluotų, agresyvių marksistų. Nesaugu, dažnąsyk nesaugu mūsų kasdienybėje!
Ramybės jums, linkime vienas kitam per šv. Mišias, gaila pamiršdami pasikuždėti ir
Ramybės sau
Reikia! Nes dažno galvelėje chaosas, sumaištis, neramybę sėjanti destrukcija.
Čia stop! Vėl klausiu atsigręždamas į paskutinį pusamžį: O iš kur mes atėjome?
Ogi iš Laiko, kur mus malonino saldainiais iš Sovietsko, iš kur ir šiandien tebedvelkia, tebedvokia Laisvės ir net gyvybės nevertinanti, agresyvi, meluojanti, plėšrūniška demoralizacija, kuria siekiama mūsų valstybės kompromitavimo visur nuo valytojų iki valdžios žmonių: Šitie litovcai nemoka dirbti, nesugeba valdyti savo valstybės
Ne vieną šiek tiek politikuojantį ar valdžios koridoriuos besisukiojantį dvikojį yra privatizavęs neaiškios kilmės debesingas klanas.
Ypač tai jaučiama Palangoje ir priejūriuose, kur vyksta nuožmiausios kautynės už kiekvieną milijoninės vertės sklypelį arčiau Baltijos. Dabar vis atviriau prabylama apie sąmoningai vertelgų sudegintus kurhauzą Palangoje ir Smiltynės kalnapušes Kuršių nerijoje. Naujalietuviui šūstram, krūtam Ponui Džipui Nieko negaila: Ko nenuperka milijonas, nupirksiu už du pavydėkite, ubagai! drebia buvęs sovietmečio driskius, betgi liūdniausia bemeilis dvasios elgeta.
Garbės žodis, 2006-ųjų pavasarį buvo fiziškai daug lengviau vėduokliniais bambukiniais grėbliais trise sugrėbti 18 km parko patakių, negu dabar suvirškinti lietuviškosios kasdienybės dvasinius sopulius ir nuopuolius. Retam rūpi savosios sąžinės auditas.
Sunkiausia prisiversti savikritiškai susigrėbti
save. Kad su ramuma į sielą sugrįžtų ir savivaldai paklusnūs, mylintys, o aplinkinių neužgauliojantys žodžiai, neatimantys gyvenimo muzikos ir spalvų.
Betgi naujaturčiams ir rūpi, kad vergai, baudžiauninkai, mažiukai tarpusavyje kuo dažniau pyktųsi, peštųsi.
Kam to reikia? Nomenklatūrai. O labiausiai tiems, kuriems knieti čia sugrįžti. Raudonpelkės valdovams, kur privilegijos jiems, o kolchozninkams kas liko
Demoralizacija Lietuvoje prasidėjo tada, kai pirmą inteligentišką lietuvį rusiškas traukinys išvežė už Uralo. Todėl dabar gilumines tautines sielovartas geriau įžvelgia neregiai negu praturtėję, brangius šveicariškus akinius užsidėję seimūnai ar rajonų kunigaikštūnai. Lietuva tebėra raudona. Tiek plėšytasi, ir viskas veltui. Vėl kompartija teisuolių soste. Nusvyra rankos. Tik bėk iš politikos kaip gali čia nieko neįmanoma padaryti. (
) Sovietinis laikas paliko mus uždarytus siaurame kiemelyje. (
) Tarnauti be atpildo Lietuvai niekas nenori. (
) Reikia stipraus intelektualinio įsitikinimo, kad nepasiduotum srovei, eitum priešais, sprendimų jėgos moralinio tvirtumo, drąsos, didesnės negu mirčiai, testiprina mus visus ir kasdienybėje šie profesoriaus, literatūros mokslininko, visada savimi išlikusio Vytauto Kubiliaus žodžiai, kuriuos jo 80-ųjų gimimo metinių proga išspausdino mėnraštis Metai.
© 2007 XXI amžius
|