|
Vietoj nušalinimo atgal į postą
Liustracija pokomunistinėse šalyse yra patikrinimas, ar aukštas pareigas užimantis arba jų siekiantis asmuo neturėjo ryšių su komunistinio laikotarpio slaptosiomis tarnybomis. Regis, visiems turėtų būti aišku, kad toks patikrinimas turėtų apimti ne tik ryšius su slaptosiomis tarnybomis turėjusius asmenis (informatorius, slaptus agentus bildukus), bet juo labiau slaptųjų tarnybų aukščiausius vadovus.
Aukščiausia slaptųjų tarnybų valdžia buvusioje SSRS buvo Komunistų partijos Centro komitetas (CK), SSRS okupuotose šalyse CK padaliniai. Ta partija vairavo bei kontroliavo slaptųjų tarnybų veiklą, jai slaptosios tarnybos buvo atskaitingos. Taigi iš liustracijos, kuriai patikrinimo gaires nustatė ir kontroliuoja buvę komunistai, galima tikėtis tik bendradarbiavusiųjų reabilitacijos, o ne eliminavimo iš atsakingų pareigų valstybėje. Antai Algirdas Mykolas Brazauskas, buvęs Lietuvos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius, vadovauja partijai, CK nariai, daugybė buvusių miestų bei rajonų sekretorių dirbo ir tebedirba atsakingose pareigose Vyriausybėje, Seime ir nė plaukas nuo galvos jiems dėl to nenukrenta, niekas jų neliustruoja. Nejaugi niekas nesuvokia, kad slaptosios tarnybos buvo tik įrankis komunistų rankose, o joms talkinę įvairaus rango bildukai smulkios žuvelės?
Pasirodo, suvokia; Seimo sprendimas nenušalinti Arvydo Pociaus nuo VSD vadovo pareigų tai tik patvirtina. Juk pastarasis, buvęs ar tebesantis KGB rezervininkas, gali iš aukštos tribūnos pareikšti, kad jis vykdė Komunistų partijos nurodymus, gali įvardyti jų pavardes, nes, būdamas aukštose VSD pareigose, žino daugiau nei kokia Liustracijos komisija. Taip jam nepalankų sprendimą priėmusios Seimo komisijos pirmininką Algirdą Matulevičių jau įvardijo kaip KGB bendradarbį. Štai tokios grėsmės akivaizdoje ir susivienijo buvę komunistai, jų dukterinės partijos ir pats Prezidentas.
Kai kas pastarąjį sprendimą įvardija Seimo neįgalumu, Prezidento perdėm liberaliu elgesiu. Tai nepanašu į tiesą: tiek Prezidentas, tiek Seimas parodė esąs įgalus liustraciją paversti reabilitacija. Taip padarė, nors patys akivaizdžiai įklimpo į nepelnytai buvusiaisiais vadinamų veikėjų surežisuotą liūną.
Kitas sprendimas liustracijos reikalus perduoti teismams apsauginė bendradarbiavusiųjų priemonė, nes teismai tik vienam kitam stribui padus pakuteno, todėl visuomenės akyse yra susikompromitavę.
Algimantas Zolubas
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|