Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Sovietinės valstybės viduramžiškumas...

Bankininkas Ivanas Kivelidis 2004 metais žuvo paėmęs į rankas nuodais padengtą telefono ragelį

Neaiškiomis aplinkybėmis 2003 metais buvo nužudytas žurnalistas Jurijus Ščekočichinas

Švedų diplomatas Raulis Valenbergas, 1944 metais išgelbėjęs tūkstančius žydų, 1947 metais be pėdsakų dingęs Lubiankos kamerose

1959 metais pistoletu, skleidusiu sinilinę rūgštį, KGB agento buvo nužudytas vienas Ukrainos nacionalinio išsivadavimo lyderių Stepanas Bandera

Visais laikais žmonių nuodijimas buvo naudojamas įvairiose valstybėse, tačiau labiausiai klestėjo Europoje viduramžiais. Po Spalio revoliucijos susikūrus Sovietų Sąjungai, nuodai vėl grįžo į politinės veiklos arsenalą. Įdomu ir tai, kad carinėje Rusijoje nuodų vartojimo tradicijos lyg ir nebuvo. Galima paminėti atskirus atvejus. Vienas jų, kuomet kunigaikštis Jusupovas caro Nikolajaus šeimos favoritą Grigorijų Rasputiną pavaišino „pyragaičiais“ ir gėrimais, gausiai užnuodytais kalio cianidu. Beje, kunigaikštis mažai nutuokė apie šio nuodo savybes, nežinojo, kad kalio cianidas, jungdamasis su cukrumi, praranda savo savybes. Todėl įvyko ne apnuodijimas, o tokio veiksmo parodija.

Tačiau jau 1920 metais į Sovietų valstybės politiką, slaptąją policiją atėjo žmonės, puikiai išmanę nuodijimo metodus. Kaip liudija nuodų naudojimo istorijos žymiausias žinovas Vadimas Biršteinas, sugebėjęs per trumpą „viešumo“ Sovietų Sąjungoje laikotarpį, 1990 metais, smulkiai išnagrinėti VČK, OGPU, NKVD, NKGB, MGB, KGB archyvus, „moksliniai“ darbai panaudojant nuodus ir narkotikus kovoje su politiniais priešais prasidėjo OGPU laikais, dar 1926 metais, tuometinio liaudies komisaro Menžinskio nurodymu. Buvo įkurta speciali laboratorija, kuri tapo slaptos grupės teroristinių aktų vykdymo užsienyje sudėtine dalimi. Šiai grupei vadovavo buvęs eseras smogikas Jakovas Serebriakovas. Matyt, viena tos grupės pirmųjų operacijų buvo barono Vrangelio likvidavimas, kurį 1928 metais Belgijoje nunuodijo nežinomas asmuo. Perėmęs iš Menžinskio visus reikalus profesionalus „farmacininkas“ Jagoda šią sritį gerokai išplėtė. Laboratoriją jau sudarė du skyriai: cheminis ir cheminis – bakteriologinis. Neatsitiktinai, kuomet Jagodą areštavo, tarp daugelio kaltinimų jam buvo ir Menžinskio, Kuibyševo, Gorkio ir Peškovo (Gorkio sūnaus) nunuodijimai.

Reikia pabrėžti, kad nuodijimas kaip reiškinys bus aktualus per visą sovietų valdžios egzistavimą. N.Chruščiovas visada versdavo savo užstalės draugus vienu ar kitu būdu ragauti patiekalus, kurių pats pageidavo skanauti. Jagodą pakeitus krauju susitepusiu „nykštuku“ Ježovu, nuodai pradėti naudoti ir patiems NKVD bendradarbiamms likviduoti. Vėliau, po Ježovo sušaudymo ir vadžias perėmus Berijai, nuodijimo mastai įgavo naują užmojį. Slaptoji laboratorija buvo reorganizuota ir įtraukta į NKVD IV specialaus skyriaus sudėtį. Ši laboratorija, vadovaujama „tarybinio daktaro Mengelės“ – prof. Mairanovskio ir prižiūrima teroro aktų užsienyje organizatoriaus P.Sudoplatovo, ruošė nuodus, kurių nebūtų galima identifikuoti skrodimo metu, taip pat narkotikus, kurie sukeltų tardomųjų aukų „atvirumą“. Visi nuodai ir narkotikai buvo išbandomi suleidžiant juos kaliniams arba nuteistiems mirti žmonėms. Tarp tokių žmonių buvo ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir politiniai kaliniai, taip pat vokiečių ir japonų karo belaisviai.

Tarybiniu žargonu minėta mirties laboratorija vadinosi tiesiog „kamera“ ir buvo įsikūrusi viename iš Maskvos Lubiankos pastatų kompleksų Versonofjevsko skersgatvyje. Be darbuotojų, teisę patekti į laboratoriją turėjo tik saugumo ministras ir keturi aukšti MGB vadovybės pareigūnai. Apie šios laboratorijos egzistavimą pasaulis sužinojo tik XX amžiaus devintajame dešimtmetyje buvusio KGB bendradarbio Piotro Deriabino knygos dėka. Vėliau, dešimtajame dešimtmetyje, V.Biršteinas sugebėjo surinkti keletą vertingų liudijimų apie „kameros“ veiklą. Būtina tuos faktus paviešinti, kad amžininkai dar kartą prisimintų, kokia buvo „stebuklinga valstybė“, kurioje mes visai neseniai gyvenome: „Beveik kasdien į laboratoriją pristatydavo nuteistuosius mirti. Procedūra panašėjo į paprastą medicininę apžiūrą. „Gydytojas“ klausinėdavo „pacientą“ apie savijautą, teikdavo patarimus ir tuoj pat siūlydavo vaistus...“ Mačiusiųjų liudijimu „prof. Mairanovskis atvesdavo į laboratoriją tiek sumenkusius, tiek švytinčius sveikata žmones, storulius ir lieknus... Vieni mirdavo per tris – keturias dienas, kiti kankinosi savaitę.“

Pagrindinis biochemiko Mairanovskio „mokslinis pasiekimas“ – nuodai K-2 (karbilamincholinchloridas). Suleidus šį nuodą, mačiusieji liudijo, žmogus „tarsi darėsi vis mažesnis ūgiu, silpo, tildavo ir per penkiolika minučių mirdavo“.

„Kamera“ egzistavo iki 1953 metų, kuomet po Stalino mirties ir Berijos arešto buvo areštuoti MGB diversijų ir teroro tarnybos viršininkas Sudoplatovas, jo pavaduotojas Eitingonas, prof. Mairanovskis, kuravę laboratorijos veiklą. Mairanovskis buvo nuteistas „už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“ ir „neteisėtu stipriai veikiančių medžiagų saugojimu“. Sudoplatovas prisipažino dalyvavęs keturiose operacijose, kurių metu (1946 – 1947 metais) buvo nužudytas Ukrainos Bažnyčios vadovas Pomža, inžinierius Sametas, Nacionalinio išsivadavimo narys ukrainietis Šumskis, JAV pilietis Oginsas. Vėliau į šį sąrašą buvo įtrauktas ir Raulis Valenbergas, švedų diplomatas, 1944 metais išgelbėjęs tūkstančius žydų Budapešte, be pėdsakų dingęs Lubiankos kamerose. (Apie tai buvo plačiai rašyta laikraščio „XXI amžius“ priede „XXI amžiaus horizontai“.)

Tikriausiai paskutinė speciali operacija, kuri buvo vykdoma „kameroje“ 1952 metais, – Jugoslavijos komunistų lyderio J.Broz Tito nužudymas. Žinomas sovietinis agentas Josifas Grigulievičius, kilęs iš Lietuvos karaimas, rengėsi užkrėsti J.Titą maro bacilomis. Stalino mirtis išgelbėjo J.Titą.

Tačiau su stalinizmo „epochos“ griūtimi sovietinis viduramžiškumas nesibaigė. Kaip jau ne kartą yra buvę Lubiankos istorijoje, „mirties laboratorija“ buvo uždaryta, bet veikė toliau. Neatsitiktinai areštuotą ir Vladimiro kalėjime kalintą Mairanovskį 1953–1957 metais daug kartų vežė į Lubianką atseit „tardyti“, bet tikriausiai ir „konsultacijoms“.

1957 metais radioaktyvaus talio pagalba buvo bandyta pasiųsti į kitą pasaulį buvusį KGB agentą Nikolajų Chochlovą, kurį išgelbėjo vokiečių medikai. Panašiai kaip ir R.Valenbergas, neaiškiomis aplinkybėmis Vladimiro kalėjime 1954 metais mirė hitlerinės kariuomenės feldmaršalas Evaldas fon Kleistas. O 1955-aisiais toks likimas ištiko Berlyno komendantą Helmutą Veidlingą. Abiejų diagnozė – „aštrus širdies nepakankamumas“. Likimo ironija, tais pačiais metais „kaimynystėje“ su Evaldu fon Klaistu ir H.Veidlingu kalėjo ir Mairanovskis. Beje, Vladimiro kalėjime, atrodo, buvo nunuodytas vysk. M.Reinys, taip pat kun. V.Mironas, buvęs Lietuvos ministras pirmininkas, NKVD užverbuotas agentas. 1957 ir 1959 metais pistoletu, skleidusiu sinilinę rūgštį, buvo nužudyti Ukrainos nacionalinio išsivadavimo lyderiai Levas Rebetas ir Stepanas Bandera. Abiem atvejais nunuodijimas sėkmingai imitavo širdies nepakankamumą. Niekas niekada nebūtų sužinojęs tiesos, jeigu ne žudiko prisipažinimas. Bogdanas Stašinskis, už savo „žygdarbius“ buvo apdovanotas Lenino ir Kovos raudonosios vėliavos ordinais, tačiau netrukus pabėgęs į Vakarus, sąžinės graužiamas, prisipažino apie savo nusikaltimus dirbant KGB.

Yra ir kitų sovietinio KGB „žygdarbių“. Pavyzdžiui, Afganistano prezidento Amino nužudymas 1979 metais, į kurį kėsintasi du kartus. Pirmą kartą Aminą apnuodijus, sovietinis gydytojas, nežinojęs, kokių jėgų tai darbas, per klaidą išgelbėjo jo gyvybę. Praėjus tik kelioms valandoms, ištaisydami gydytojo klaidą, „Alfa“ žudikai įsiveržė į prezidento rūmus, sušaudė Aminą ir visus jo šeimos narius...

Tad jau ne kartą visuomenei teko girdėti apie neišaiškintus apnuodijimus, kuriuos įvykdė specialiosiosios tarnybos Sovietų Sąjungoje. Kai dešimtajame dešimtmetyje buvo reformuojama KGB struktūra, iš jos pasitraukė tūkstančiai buvusių darbuotojų, kurie savo ruožtu įkūrė nemažai įvairių individualių saugumo tarnybų ir ėmėsi joms vadovauti. Tik apie vieną operaciją žinoma tiksliai. Tai 2004 metais, pasiuntus užnuodytą laišką, nužudytas čečėnų lauko vadas Chatabas, pravarde Juodasis arabas. 1994 metais, paėmęs į rankas nuodais padengtą telefono ragelį, žuvo bankininkas Ivanas Kivelidis. Neaiškiomis aplinkybėmis, su išoriniais apnuodijimo požymiais, 2003 metais buvo nužudytas žurnalistas Jurijus Ščekočichinas. 2005 metais su apnuodijimo simptomais, primenančiais radioaktyvų apšvitinimą, žuvo įtakingas Sankt Peterburgo verslininkas Romanas Cepovas. Ar bus kada nors išaiškinta nors viena minėtų žmogžudysčių? Tenka labai abejoti.

O paskutinis, tiesiog šviežias sovietinės nuodijimo technologijos atvejis yra praėjusių metų buvusio KGB bendradarbio A.Litvinenkos apnuodijimas poloniu – 210 Londone, sukėlęs viso pasaulio visuomenės pasipiktinimą. Skotland Jardo tyrimai vienareikšmiškai nurodė, kad žudikų pėdsakai veda į demokratinę Rusijos valstybę.

Keista toji Rytų valstybė su savo nuodijimų istoriniais faktais.

Pagal užsienio

spaudą parengė

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2007 „XXI amžius“