| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
JUNGTI ŽEMĘ SU DANGUMI Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 130-mečiui
Jungti žemę su dangumi (Šatrijos Ragana. Rimties valandėlė. Vilnius, 1994, p. 43) tais žodžiais išreikšta viena Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877 m. kovo 8 d. 1930 m. liepos 24 d.) nuostatų, kurios ji laikėsi visą gyvenimą ir asmeniniuose santykiuose, ir įvairiapusėje (kūrybinėje, švietėjiškoje, karitatyvinėje) veikloje. Marija žemę jungė su dangumi mylėdama Dievą ir žmogų, Aukščiausiojo valią vykdė įvairiais būdais tarnaudama artimui: mokydama, šviesdama, slaugydama, šelpdama, guosdama, patardama, drąsindama, džiugindama, rašydama. Jos veiklos pamatas, jos dvasinės stiprybės šaltinis tikėjimas, meilė Dievui, o veiklos projekcija Dievo karalystė pasaulyje. Tai liudija Marijos raštai, laiškai, dienoraštis ir daugelio ją pažinojusių, su ja bendravusių žmonių, jos mokinių atsiminimai, iš kurių iškyla šviesus tautos ugdytojos paveikslas. Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana atsimenama ir kaip šventoji. Jos gyvenimas turi šventojo gyvenimui būtiną elementą akivaizdų neįmanomo įgyvendinimą su didele asmenybės jėga. Visa veikla orientuota į aukščiausias vertybes, rašo atsiminimų apie M.Pečkauskaitę sudarytoja Brigita Speičytė (Atsiminimai apie Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Vilnius, 1997, p. 209). Turime skaidrų mūsų tautos dvasinės kultūros žiburį. Ir nevalia vožti indu (plg. Mt 5,15) M.Pečkauskaitės asmenybės švytėjimo, jos šventumo, krikščioniškojo altruizmo, akivaizdžių artimo meilės darbų. Reikia apie ją rašyti ir kalbėti, kad būtų lengviau patikėti, jog Jėzaus Kristaus atnešta Geroji Naujiena ne vien nepasiekiamas idealas, ne vien kieti žodžiai, kuriuos net apaštalams kartais buvo nelengva priimti, jog Dievo karalystė gali būti ir tarp mūsų, jog galime su Jėzumi vakarieniauti, jei tik Jam neužtrenksime širdies durų. Juozas Tumas-Vaižgantas kalboje laidojant M.Pečkauskaitę iškėlė neįkainojamus jos nuopelnus gimtajam kraštui, literatūrai, pedagogikai. Ir šiandien literatūros žinovai aukštai vertina jos beletristiką, ir šiandien jos vardą drąsiai galima rašyti šalia tokių pedagogikos švyturių kaip Komenskis, Pestalocis, Fiorsteris. Viena mylimiausių M.Pečkauskaitės mokinių Kazelė (Kazimiera Rubinaitė) prisimena Mokytojos žodžius: Į ramų ežero paviršių įmestas akmuo sukelia bangas, o tos bangos sukelia kitas bangeles. Akmuo jau seniai gulės dugne, o jo sukeltos bangos dar gamins bangeles, kol nuribuliuos iki ežero krašto (Atsiminimai, p. 57). Taip ir ribuliuoja Marijos į žmonių sielas mėtytų brangakmenių skaidrios, šventos bangos ir bangelės, atsimušdamos į pirmųjų trečiojo tūkstantmečio metų krantus, į mūsų sielas.
Stasė Dzenuškaitė REIKIA TAVO ŠVENTUMO
Kad žinotum, Marija, kaip man reikia šiandieną Tavo baltumo Tavo amžinojo moteriškumo krištolinės gelmės. Angelai nelanko širdies lėkštos drumzlinos dulkėtos. Kaip man reikia Tavo tyrumo Tavo amžinojo moteriškumo šventos Paslapties. Angelai nelanko širdies kietos šaltos sudiržusios. Kaip man reikia Tavo švelnumo Tavo šventumo Tavo amžinojo moteriškumo Meilės ugnies.
PASIŠVIESDAMA MEILE
Pasišviesdama meile, Angelo lydima klampiais duobėtais keliais takeliais ėjai ir ėjai. Juodais rudens vakarais pavasario polaidžiais ėjai. Ėjai ten, kur duonos ramybės mažai, kur širdį pavargusius sąnarius gelia, kur išblėsus ugnelė, kur į duris paklebena retai. Kaip šviesa kaip stiprybė kaip švelnumas kaip duona ėjai. Juodais rudens vakarais, pavasario polaidžiais ėjai ir ėjai. Pasišviesdama meile.
DŽIAUGSMO SKAUSMO SESUO
Mūsų džiaugsmo mūsų skausmo sesuo, baltai pilką kelią praėjusi, grakščiai sunkią naštą pakėlusi, pasakyk, kaip širdį nuskaistinti, kaip meile kraują užkaitinti? Mūsų nemeilės pasauly daug sutemų. Mūsų nemeilės pasaulį merkia drumstas lietus. Iš kur Tu ėmei spindulių, kad galėtumei jais apdalyti, kam žemėj šalta tamsu? Ir aš noriu jų.
SU ROŽE KRŪTINĖJ
Per gyvenimo gruodą Su rože krūtinėj. Su balta. Akim sidabrinėm. kaip raudoniems saulėlydžiams gęstant. Nepalietė dulkės nesutepė klastos. Saugojai kaip motina kūdikį rožę krūtinėj. Baltą. Su akim sidabrinėm. Darganos vėjai nepriėjo. Baltos rožės sidabrinis švytėjimas Tave, Marija, lydėjo nuo saulėtekio iki sutemų, nuo salėlydžio iki aušrų.
JAZMINŲ PATS BALTUMAS
O jazminų pats baltumas. O jazminų pats kvepėjimas. Į kokius jazminams nepasiekiamus tolius Tavo akys užsižiūrėjo? Gal kalnai atsisveikint atėjo? Glostai akimis jų viršūnes. Kalnus, Marija, mylėjai, Jų pakylėtą tyrumą. Gal kalnai palydėti ir... pasitikti atėjo? Glostai širdimi jų viršūnes. O jazminų pats kvepėjimas. O jazminų pats baltumas.
ILGESIO EŽERUOS MĖLYNUOS
Ilgesio ežeruos mėlynuos supas supasi baltos lelijos. Tai Tavo godos Tavo svajos, Marija. Kas pasieks jų gelmes? Ar lelijoj baltojoj pažinsim Tave? Gal pro šalį praeisim? O Tavo širdies Ilgesys kaip baltos lelijos ežeruos mėlynuos nevysdamas skleisis. Iki laikų pabaigos.
ŠIRDIS PILNA ŠOPENO
Širdis pilna Šopeno. Šoku ilgesio valsą. Lyg ant bangų. Lyg ant sparnų. Liūdesys ir džiaugsmas du garsų rojaus paukščio sparnai. O, kaip aukštai jie mano būtį iškėlė. Nei debesėlio. Tik dvasios pilnatvės ašara ant blakstienų. Visa žemėj pamiršus groju Šopeną.
REIKIA DRĄSOS
Reikia drąsos statyti ant meilės kortos gyvenimą. O jei pralaimėsi? Nepabijojai, Marija. Kai verčiu širdimi gyvenimo Tavo lapus, nerandu nė vieno, nerandu be meilės šaltinių srovenimo be meilės aušrų be meilės kančių ir džiaugsmų. Ant meilės kortos statei visą savo gyvenimą. Ir laimėjai Viešpaties meilę. Laimėjai gyvenimo prasmę. Laimėjai sielos švytėjimą. Laimėjai širdies pakylėjimą. Amžinybę dar žemėj laimėjai.
IŠ KUR ŽINOČIAU
Viešpatie, iš kur žinočiau, kad yra tikrovė, kur rožės nevysta ir nebaigia žydėti, vanagas nedrasko vieversėlio lizdo, perkūnas netrupina nei medžių nei širdžių..., jei ne Tavo pasiuntiniai, širdį aplankę. Jei ne meilė, jei ne kūrybos liepsna, jei ne šventumo troškimas. Kanos vynas ne svaigina, džiug`ina sielą. Ilgesį kaip žibintą iškėlus einu iš ūkanų į tikrovę, kur rožės nevysta kur vanagas nedrasko lizdo kur perkūnas netrupina širdžių.
Apie autorę Stasė Dzenuškaitė gimė 1924 m. spalio 24 d. Šeduvoje. Mokydamasi Šiaulių gimnazijoje tapo ateitininke. 1944-1949 metais mokėsi Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Kalėjime ir lageryje Mordovijoje kalėjo 1949-1953 metais. Tik 1954-aisiais baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo Kuršėnų vaikų namuose. 1987 metais apgynė disertaciją tema Paauglių dorovinio idealo bruožai. Dirbo Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, Lietuvos katechetikos centre, Vilniaus arkivyskupijos Katechetikos centre. Eilėraščius pradėjo kurti, kai dar nemokėjo rašyti. Paskutiniu metu ypač intensyviai kuria. Su aktoriumi ir režisieriumi Rimantu Vaitkevičiumi vedė daug kūrybos vakarų įvairiose bibliotekose, muziejuose, Žinijos draugijoje ir kt. Visi šie eilėraščiai parašyti 2007 metais.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |