Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Krikščionybė yra prisikėlimas

Arkiv. Sigitas Tamkevičius Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Virginijus Kašinskas

Vis dažniau kalbama apie XXI amžiaus bedvasį pasaulį, apie naująją Europą, kurios Konstitucijoje neliko vietos sąvokai „krikščionybė“. Ar iš tiesų verta kalbėti apie dvasinių vertybių „svorio“ mažėjimą Lietuvoje? Ar krikščioniškųjų vertybių nykimo problemos nėra dirbtinai hiperbolizuojamos? Pokalbyje šiomis temomis sutiko dalyvauti Kauno arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojas dailininkas Virginijus KAŠINSKAS.

Arkiv. S.Tamkevičius: Pasaulyje vykstantys procesai turi įtakos ir Lietuvai. Tokia yra tikrovė. Galima tik apgailestauti dėl kai kurių įvykių pasaulyje, Europoje. Ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi – kylančia linija. Kai kas, deja, smunka žemyn. Ir tą nuosmukį tenka konstatuoti kalbant apie krikščioniškąsias vertybes.

Kadangi žmogiškųjų vertybių kreivė leidžiasi į nuokalnę, tai visi kiti laimėjimai tarsi netenka prasmės, nes netarnauja tiems tikslams, kuriems privalėtų.

Arkiv. S.Tamkevičius: Žmonijos istorijoje yra daug pavyzdžių, kaip tautos išgyveno pakilimo ir nuosmukio laikotarpius. Dabartinę Europos kontinento situaciją tenka vertinti kaip nuosmukį. Aš dar suprasčiau, kai tam tikros asmenų grupės, gyvenančios sekuliarioje visuomenėje, bijo krikščionybės, vengia pačios Dievo sampratos. Bet kai devalvuojamos šeimos vertybės, kai pradedama kalbėti apie gėjų šeimas, kai šeima nebėra vyro ir moters sąjunga, tai jau pasiektas dugnas. Ir baisus dugnas, kuris nieko gero nežada, visiškai nieko.

Bet Viešpats gali surasti išeičių, taip kaip rado išeitį Lietuvai. Sunku buvo patikėti, kad Lietuva taps laisva. Taip ir globalioje pasaulio visuomenėje: kažkas gali atsitikti, ko nebesitikime. Popiežius Benediktas XVI ne be reikalo klausė: Europa, ar tu tokia pavargusi, kad pati savęs negini? Akivaizdus žmonių abejingumas – kaip bus, taip. Tai, kad neginama sveika šeima, jau yra baisus ženklas. Demografijos kreivė smunka žemyn, gimstamumas mažėja. Bet aš visgi linkęs tikėti, kad atsiras protingesnių politikų, kurie ieškos išeičių. Priešingu atveju teks pakelti rankas ir kapituliuoti.

V.Kašinskas: Kalbame apie Europą, kaip vieną pasaulio bendruomenės elementų. Bet pasaulyje galime pastebėti tam tikrą Rytų ir Vakarų civilizacijų konfliktą. Man atrodo, kad Europos demoralizavimas gali turėti neigiamos įtakos ieškant konstruktyvaus Rytų ir Vakarų susikalbėjimo.

Arkiv. S.Tamkevičius: Mes, europiečiai, ignoruodami savo krikščioniškąsias šaknis, iš tiesų padedame karingajam islamo sparnui, sustiprindami islamistų ryžtą išgelbėti pasaulį nesiskaitant su priemonėmis.

Kokia, jūsų manymu, turėtų būti krikščioniškųjų vertybių sklaida Lietuvoje, kad situacija pradėtų keistis? Mes, atrodo, stokojame atskirų suinteresuotų grupių pastangų koordinavimo.

Arkiv. S.Tamkevičius: Iš tiesų iškeliant moralines vertybes, kad jos taptų matomos, reikia pastangas vienyti ir koordinuoti. Iki šiol to nebuvo daroma. Per 17 Nepriklausomybės metų Lietuvoje buvo daug žmonių, kurie norėjo ir nori nuveikti daug gera Lietuvai. Tokių žmonių yra daug ir tarp kunigų, ir tarp mokytojų, ir tarp politikų. Bet, užuot vieni kitiems pagelbėję, jie dažnai trukdydavo. Esu įsitikinęs, kad pavienės pastangos neduos nė trečdalio tų rezultatų, kuriuos galėtų duoti bendras darbas. Tad reikėtų atsakyti į vieną klausimą – kaip tai padaryti? Pavienių pastangų ta kryptimi jau yra buvę, pavyzdžiui, sutarties tarp Lietuvos vyriausybės ir Vatikano pasirašymas švietimo srityje.

Iš tiesų labai svarbu, kad valstybė bendradarbiauja su Bažnyčia. Gerai, kad Lietuvos vaikai gali laisvai pasirinkti tikėjimo pamokas. Gal tas bendradarbiavimas galėtų būti ir tobulesnis. Beje, teko girdėti, kad mokyklų direktoriai daliai vaikų pataria rinktis tikėjimo pamokas, o kitai pusei – etikos, nes pamokų krūvio reikia ir tikėjimo, ir etikos mokytojams. Jeigu tokio paskirstymo nebūtų, manau, tikybos pamokas lankytų žymiai daugiau mokinių. Džiugu, kad universitetai taip pat pageidauja, kad su studentais dirbtų kapelionai.

Manau, didžiausia praraja yra tarp organizacijų, kurios siekia diegti krikščioniškąsias vertybes, ir verslo pasaulio, kuriame vyksta arši kova už būvį, stengiamasi kitus suniekinti. Paskutinį kartą, kai vyskupai buvo susirinkę pas Prezidentą, aš pasiūliau tokią mintį: sukvieskime visus televizijos šou vedėjus, žvaigždes ir pasakykime, kad į juos žiūri jaunimas, paaugliai ir jie galėtų tam jaunimui labai daug duoti. Juk gali būti pramogų, kurios žmogaus nebukintų. Geras ir sąžiningas tikybos mokytojas, pedagogas ar kunigas jaunam žmogui įdiegia ką nors pozityvaus, o kokia netikusi TV laida ar šou valanda gali viską sugriauti. Vieni bando statyti, kiti – griauna, ir rezultatas yra toks, kokį turime.

Aš šiandien dar nežinau, kaip tuos šou žmones laimėti, kad jie atsigręžtų į tikrąsias vertybes. Taip, pinigai labai reikalingi, bet jie visko nelemia. Utopistais negalime būti, niekada nebus tobulos vienybės, bet manau, kad valstybė galėtų sudaryti palankias sąlygas tai žiniasklaidai ar šou verslui, kurios veikla orientuota į tikrąsias vertybes. O ten, kur to vertybinio pagrindo nėra, ir privilegijų turėtų būti mažiau. Tačiau tokias mintis kai kas galėtų palaikyti eretiškomis – noru apriboti laisvę. (juokiasi).

V.Kašinskas: Pritariu šiai minčiai. Manau, kad pramogų verslas, žiniasklaida dažnai ignoruoja moralinius dalykus, siekdami išspausti iš žmogaus kuo didesnį pelną. Kai žmogui iš po kojų išmušamos etinės, moralinės vertybės, jis tampa daug lengviau valdomas. Aiškiai matyti, kaip žmogaus sąmonė orientuota viena kryptimi: atiduok pinigus arba gauk pinigų. Dešimt Dievo įsakymų kai kam labai trukdo. Į visuomenę žiūrima kaip į pelno šaltinį. Visuomenė yra tarsi masė, iš kurios spaudžiama alyva. Pats Bažnyčios egzistavimas yra kliūtis. Jeigu ne ji, būtų daugiau galimybių plėsti auditoriją tiems abejotinų vertybių šou.

Man tenka bendrauti su jaunais žmonėmis, kurie yra potencialūs kūrėjai. Jie taps kultūros atstovais, darys įtaką visuomenei savo kūryba arba užims tam tikras administracines pareigas. Tad aukštosiose mokyklose, universitetuose būtina rengti ne tik specialistus, bet pirmiausia žmones su tvirtomis moralinėmis nuostatomis. Kai žmonės be atsakomybės, etinių nuostatų valdo svertus, turinčius lemiamos įtakos pokyčiams visuomenėje, tai jie gali padaryti daug žalos. O šiaip nesu pesimistas ir matau daug teigiamų dalykų. Kaip buvo minėta, mokykloje mokiniai gali pasirinkti tikybos pamokas. Žinome, jog sovietmečiu tokios galimybės nebuvo. Be to, džiaugiuosi, kad pastatyta tiek daug naujų bažnyčių, tiek daug jų restauruota.

Arkiv. S.Tamkevičius: Per šiuos 17 nepriklausomybės metų mano artimoje aplinkoje yra apie 60 žmonių, kurie dirba su šeimomis, su jaunimu, žiniasklaida, rūpinasi ekonominiais dalykais ir kt. Šie žmonės (ir tai man yra jautriausia) negauna didelių algų – apie 700-800 Lt, bet turi labai daug idealizmo. Tokie jauni žmonės, kurie yra užaugę nepriklausomoje Lietuvoje, manau, yra didžiausias laimėjimas, didesnis nei statomos bažnyčios. Deja, blogis neretai tarsi užgožia gėrį ir atrodo, kad jo daugiau. Šiandien Lietuvoje jaunų žmonių, turinčių tvirtą vertybinį pagrindą, yra visai nemažas būrys. Tai gražūs ženklai, liudijantys, kad galima daug ko pasiekti. Svarbu diskutuoti, kaip padaryti, kad rezultatai būtų geresni.

V.Kašinskas: Aš taip pat pastebiu gražių poslinkių. Svarbu tokių jaunų žmonių ratą plėsti, ta kryptimi ir einama. Bažnyčios galimybės dabar yra didesnės: radijas, interneto svetainės. Jose – visa informacija tikintiesiems: kuriuo metu pamaldos, kunigų pavardės, telefonai. Tai nuostabu. Kai klausaisi radijo, transliuojamų tiesioginių interviu, girdi nuoširdžiai kalbant žmones, dažnai vargo prispaustus. Bet su kokiu giliu tikėjimu! Atrodo, yra visai kitokia Lietuva. Pasaulietinėje žiniasklaidoje tikrosios vertybės dažnai yra eliminuotos, jos tarsi neegzistuoja.

Visos pertvarkos prasideda nuo mūsų pačių. Gyventi pagal aukštus standartus niekada nebuvo lengva.

Arkiv. S.Tamkevičius: Manau, kad sunkiausia yra blogai besielgiantiems. Esu daug bendravęs su nusikaltėliais, gyvenau tarp jų ne vienerius metus ir mačiau jų sunkią dalią. Jie atsidūrė kalėjime dėl to, kad viską sau leido, vartojo net narkotikus. Jų akimis mes, tikintieji, atrodėme tarsi vargšeliai, kuriems sunku gyventi. Nieko panašaus! Reikia tam tikrų pastangų norint gyventi visavertį gyvenimą, bet darant nusikaltimus reikia išgyventi dar didesnę įtampą ir nerimą. Nors laisvė yra gana sunki, bet privalome rinktis sąžiningą kelią, žmogaus jėgoms jis yra tikrai įmanomas.

Ar asmenys, nuo kurių veiklos labiausiai priklauso visuomenės moralė, pakankamai gerai suvokia savo atsakomybę?

Arkiv. S.Tamkevičius: Yra žmonių visose gyvenimo ir veiklos srityse, kurie atsakomybę jaučia. Negalima „nurašyti“ visų Seimo ar Vyriausybės narių, visų pedagogų ir t. t. Bet yra žmonių, kurie apie vertybes ar atsakomybę mąsto mažiausiai. Jų mąstysena yra buitinio lygmens: kad gautų algą, kuri būtų kuo panašesnė į Švedijos piliečių. Tokią tendenciją pastebiu ir savo aplinkoje, kai dvasininkai savo pareigas atlieka, tačiau be ugnies. Jeigu žmonės gerai suvoktų savo atsakomybę ir sąžiningai dirbtų, neatpažintume Lietuvos – gyventume ir gražiau, ir turtingiau.

Jau dešimt metų Kaune organizuojama katalikų dailininkų paroda „Gloria Deo“. Kokios yra jos galimybės skleisti krikščioniškąsias vertybes?

V.Kašinskas: Skleidžiant krikščioniškąsias vertybes, šios parodos, manau, daro teigiamą poveikį. Meno pasaulyje yra destruktyvių tendencijų, netgi tam tikrų antihumaniškumo apraiškų. Krikščioniškojo meno vertybės remiasi į krikščioniškąją moralę, etiką. Tai tarsi alternatyva pasaulietiniam menui. Organizuoti „Gloria Deo“ parodas gana sunku, negaliu pasakyti, kad jos yra labai populiarios, bet yra menininkų, kurie noriai jose dalyvauja. Šios parodos yra tarsi lakmuso popierėlis ne tik menininkų santykio su Dievu, bet ir jų visuomeninės bei socialinės pozicijos.

Arkiv. S.Tamkevičius: Koridoriuje prieš profesionalių menininkų parodą buvo eksponuojami labai šviesūs vaikų piešiniai. Jeigu tiems vaikams padėtume užaugti menininkais! O suaugusiųjų menininkų kai kuriuose darbuose tos šviesios nuotaikos trūko. Sakraliniame mene neturėtų dominuoti nei pesimizmas, nei desperacija. Krikščionybė yra prisikėlimas. Apskritai tomis parodomis labai džiaugiuosi. Tie, kurie jas aplanko, įsitikina, kad yra kitas pasaulis, ne tik ši purvina žemė.

V.Kašinskas: Menininkų kūryba yra visuomenės situacijos atspindys. Aš esu įsitikinęs, kad iš vaikų, tuos piešinius piešiančių, išaugs menininkai, kurie gyvenimą vaizduos šviesesnėmis spalvomis. Jie perims geriausias tautos tradicijas ir tikrąsias vertybes.

Dėkui jums už išsakytas mintis.

Kalbėjosi Birutė Janulevičiūtė-Ivaškevičienė

© 2007 „XXI amžius“