Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Mūsų pasieniečiai verčiami skursti

Gintaras VISOCKAS

Už kinologinę veiklą atsakinga Vilniaus rinktinės specialistė Eglė Ragauskaitė ir jos pagalbininkas vokiečių aviganis Aiko

Vilniaus rinktinės pasieniečiai aprūpinti moderniausiais ginklais ir amunicija

Majoro Dainiaus Dautarto vadovaujamo specialiosios paskirties būrio pareigūnai sulaiko tariamą sienos pažeidėją

Ar matėte, kaip mūsų pasieniečiai sulaiko kontrabandininką, į Lietuvą nelegaliai bandžiusį atgabenti kelis tūkstančius pakelių kontrabandinių cigarečių? Reginys įspūdingas. Kaip tikruose koviniuose filmuose. Krepšiais nuo galvos iki kojų apsikarstęs vyriškis lėtai sėlina mišku. Baimingai dairosi į šalis. Aplink – nė gyvos dvasios. Sienos pažeidėjas tikriausiai įsitikinęs, kad jo niekas nestebi. Tačiau tyla apgaulinga. Kai džiaugdamasis kontrabandininkas, esą valstybinė siena sėkmingai kirsta, praranda budrumą, priešais jį iš krūmų staiga išnyra pasienietis. Liepia sustoti, padėti ant žemės krepšius, pakelti aukštyn rankas. Kontrabandininkas nepaklūsta. Meta ant žemės ryšulius, bando sprukti atgal. Būtent tada – pati įdomiausia akimirka. Nusikaltėliui pasprukti nepavyksta. Tarsi iš žemės išnyra dar vienas Lietuvos pareigūnas, tūnojęs pasaloje. Jis užkerta kelią atgal į Baltarusiją. Jei pirmasis pasienietis tūnojo krūmuose, tai antrasis gulėjo dauboje, sumaniai pasislėpęs po šakomis, spygliais, lapais. Pigesnes cigaretes į Lietuvą nelegaliai atgabenti bandęs vyriškis dauboje gulinčio pasieniečio net nepastebėjo, praėjo šalia, vos už kelių metrų. Dar keli žingsniai į dešinę, ir būtų užlipęs...

Kai grumtynės – neišvengiamos...

Tokių situacijų pasieniečių gyvenime apstu. Tačiau būtent ši, apie kurią papasakojome, – suvaidinta. Kaip dažniausiai pasienyje sulaikomi kontrabandininkai, kovo 22 dieną žurnalistams pademonstravo Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Vilniaus rinktinės specialiosios paskirties būrio pareigūnai, vadovaujami būrio vado majoro Dainiaus Dautarto. Tariamas sienos „pažeidėjas“ buvo sulaikytas ne pasienyje, bet Vilniaus rinktinės teritorijoje, Mickūnų gyvenvietėje. Statistika tokia: praėjusiais metais Vilniaus rinktinės specialiosios paskirties būrio pareigūnai net 99 kartus rengė panašaus pobūdžio pasalas. Pasak būrio vado mjr. D.Dautarto, pasitaikydavo atvejų, kai kontrabandininkai iš tikrųjų užlipdavo ant sumaniai pasislėpusio „slapuko“.

Tokiais atvejais grumtynės – neišvengiamos. Tačiau kontrabandininkai visuomet patirdavo pralaimėjimą. „Sienos pažeidėjai neturi jokių galimybių išsisukti. Visi specialiosios paskirties būrio vyrai – puikiai parengti, gerai ginkluoti. Svarbiausia, kad būtų tiksli operatyvinėmis priemonėmis surinkta informacija: kada ir kur valstybės sieną kirs kontrabandininkai“, – pasakojo mjr. D.Dautartas.

Keliami dideli reikalavimai

Jo vadovaujamame būryje šiuo metu tarnauja 37 vyrai. Patekti čia nėra paprasta. Būtina ne tik itin nepriekaištinga biografija – jokio teistumo, jokių incidentų su teisėsaugos institucijomis, jokių ryšių su nusikalstamomis grupuotėmis. Kandidatas į specialiosios paskirties būrį neturi turėti ir žalingų įpročių, priklausomybių. Mėgstantys išgerti, vartojantys narkotikus, be cigaretės dūmo išgyventi negalintys vyrai čia nepatenka. Be to, priimami tik tie, kurie jau šiek tiek moka kovinių veiksmų – dziu-do, karate, sambo... Ištvermė, drąsa, šalti nervai, mokėjimas akimirksniu nuginkluoti nusikaltėlį – būtini reikalavimai. Štai prieš keletą metų mjr. D.Dautarto vyrams teko važiuoti į Kenos geležinkelio stotį raminti traukinyje „Maskva–Kaliningradas“ įsisiautėjusių nacionalbolševikų. Mjr. D.Dautartas prisimena ir atvejį, kai teko skubėti į Pabradės pabėgėlių registracijos centrą raminti Lietuvos įstatymams paklusti nenorinčių pabėgėlių. Žodžiu, per pastaruosius keliolika metų būta ir labai sudėtingų, pavojingų akimirkų.

Kur galima ir kur negalima kąsti?

VSAT Vilniaus rinktinės teritorijoje Mickūnuose žurnalistai kovo 22-ąją išvydo ir daugiau įspūdingų reginių. Pavyzdžiui, kaip sienos pažeidėją, bandantį pasprukti nuo pasieniečio, sulaiko tarnybinis šuo. Arba kaip šuo aptinka krepšyje paslėptus narkotikus – kanapes. Kinologijos centro specialistė Daina Malickienė pasakojo, kad Lietuvos pasieniečiams talkina trijų veislių šunys – vokiečių ir belgų aviganiai bei labradorai. Vokiečių aviganiai – stambiausi. Todėl jie naudojami tuomet, kai tenka sulaikyti sprunkančius, besipriešinančius sienos pažeidėjus. Belgų aviganiai – šiek tiek smulkesni. Todėl jų paslaugų dažniausiai prireikia, kai tenka tikrinti, ar automobilyje nėra draudžiamų prekių. Mokslai prasideda tuomet, kai šuniukams sukanka pusantrų–du mėnesiai. Studijos kinologijos centre trunka apie dvejus metus. Tada šuo laiko vadinamąjį valstybinį egzaminą, ir, jeigu viskas tvarkoj, pradeda realią tarnybą. Pasienyje tarnaujantis šuo privalo būti ne tik paklusnus, dėmesingas, mokėti užuost narkotikus, cigaretes, kontrabandinį spiritą. Pasieniečiams talkinantis keturkojis privalo būti įsisąmoninęs dešimtis subtilių dalykų. Tarkim, dresuotas šuo žino, kur galima ir kur negalima kąsti. Sulaikęs kontrabandininką pasieniečio šuo čiups už rankos, kojos, bet niekuomet nepuls draskyti galvos, kaklo, kitų gyvybiškai svarbių organų. Kai šuniui sukanka maždaug septyneri metai, jis dažniausiai išleidžiamas į užtarnautą poilsį. Mat po to keturkojo organizmas ima silpti, sulėtėja reakcija. Vienas žmogus dresuoja tik vieną šunį. Dresuotojas negali tuo pačiu metu mokyti dviejų šunų. Paaiškinimas labai paprastas: tuo pačiu metu mokydamas kelis šunis deramai neišmokytų nė vieno.

Aprūpinti moderniausiais ginklais ir įrengimais

Žurnalistai Mickūnuose galėjo išvysti ir ginkluotę, kuria aprūpinta VSAT Vilniaus rinktinė. Maždaug 215 kilometrų ilgio Lietuvos–Baltarusijos sienos ruožą saugantys Vilniaus rinktinės pasieniečiai amunicijos stoka skųstis negali. Jų žinioje – įvairių modifikacijų automatiniai ginklai „Kalašnikov“, pistoletai „Glock“, automatiniai šautuvai „Vinčester“, moderniausi naktinio stebėjimo prietaisai, leidžiantys matyti šilumą skleidžiančius objektus net už pusantro kilometro, elektroninė stebėjimo sistema, navigaciniai kompleksai, neperšaunami skydai, neperšaunamos liemenės... Tikriausiai ne daug kas žino, kad lietuviškos neperšaunamos liemenės laikomos vienos geriausių pasaulyje. Prieš keletą metų, vertinant pagal patikimumo kriterijus, joms buvo skirta antroji vieta. Jas mūsų pasieniečiams tiekia „Kauno tekstilė“. Lietuviškų neperšaunamų liemenių, kurios pagamintos iš 16 kg sveriančių titaninių plokščių, nepramuša snaiperinis šautuvas, jei kulka paleista toliau nei iš 30 metrų. Šių metų birželio mėnesį rinktinė turėtų gauti 30 naujų automobilių, kurie pakeis senus, jau susidėvėjusius „landroverius“. Daugelį brangių daiktų įsigyti padėjo Europos Sąjunga. Lietuvos–Baltarusijos sienos apsaugai modernizuoti ES lėšų negaili. Toks dosnumas visiškai suprantamas. Vilniaus rinktinė saugo rytinę, tiksliau tariant, daug rūpesčių keliančią ES sieną. Beje, Vilniaus rinktinei tenka ir didžiausi krūviai. Praėjusiais metais per Vilniaus rinktinės saugomus punktus valstybinę Lietuvos sieną kirto keturi milijonai žmonių. Tai išties įspūdingi skaičiai.

Didžiausias galvos skausmas – maži atlyginimai

Vilniaus rinktinės vadas Vytautas Ižganaitis bei jo pavaduotojas štabo viršininkas Rimantas Karpavičius turi kuo didžiuotis, kuo pasigirti. Tačiau ir rūpesčių – per akis. Didžiausias galvos skausmas – maži atlyginimai. Eiliniai pasieniečiai per mėnesį į rankas gauna vos 1100 litų. Turint omenyje transporto išlaidas (daugeliui pareigūnų važiuojant į tarnybos vietą – užkardą reikia įveikti daugiau nei 30 km), tas atlyginimas dar menkesnis. O ten, kur maži atlyginimai, ten didelis darbuotojų stygius. Vilniaus rinktinei skirta maždaug 850 etatų. Tačiau šiuo metu čia tarnauja tik apie 750 pasieniečių. Iš 750-ies pasieniečių apie 150 neakivaizdiniu būdu studijuoja įvairiose aukštosiose mokyklose. Pasak rinktinės vado V.Ižganaičio, įgiję išsilavinimą pasieniečiai greičiausiai patrauks į privačias struktūras, kur uždarbis – žymiai solidesnis. Kelerių pastarųjų metų statistika tokia: kasmet dėl mažų atlyginimų tarnybą Vilniaus rinktinėje palieka apie 60–80 gabių, perspektyvių, jaunų vyrų. Vilniaus rinktinės vado pavaduotojas R.Karpavičius pastebėjo, kad žemiausios grandies Suomijos pasienietis kas mėnesį (į rankas) uždirba apie pusantro tūkstančio eurų. O kainos Suomijos sostinėje Helsinkyje ir Vilniuje, jo teigimu, mažai kuo skiriasi. Tad visai nenuostabu, kad jauni vyrai, ypač sukūrę šeimas, auginantys vaikus, ieško geriau atlyginamų užsiėmimų. Juolab kad pasieniečiu tapti – ne taip paprasta. Reikia baigti 1-ąją Visagino pasieniečių mokyklos pakopą. Mokslai ten trunka mažiausiai dvejus metus. Todėl daugelis vaikinų svarsto, ar jiems apsimoka tą laiką krimsti mokslus tam, kad per mėnesį uždirbtų apie tūkstantį litų?

Jeigu vidaus reikalų ministras, kuriam pavaldi Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nepasirūpins, kad eiliniams pasieniečiams per mėnesį į rankas būtų mokami bent jau du tūkstančiai litų, gali susidaryti paradoksali situacija: modernios įrangos, įsigytos už ES lėšas, Lietuvos–Baltarusijos pasienyje nebus kam prižiūrėti.

Autoriaus nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“