| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Lietuvos totorių istorijos pėdsakais Kazimieras Dobkevičius
Šiais metais sukanka 610 metų, kai Vytautas Didysis prie Trakų įkurdino pirmuosius totorius. Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai, vertindami Lietuvos totorių nuopelnus Lietuvai, nutarė pristatyti visuomenei parodą Lietuvos totoriai kariai. Ją rengiant talkino Lietuvos nacionalinis muziejus ir Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga. Ta pačia proga išleistas gražus, informatyvus spalvotas parodos katalogas. Jame supažindinama su parodos išdėstyta tematika, eksponatais, atspindinčiais Lietuvos totorių karinę veiklą, ginkluotę nuo Vytauto Didžiojo iki šių laikų, nes šiandien Lietuvos totorių vaikaičiai sėkmingai tarnauja dabartinės Lietuvos kariuomenėje, dalyvauja karinėse misijose. Kovo 22 dieną, ketvirtadienį, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Didžiojoje salėje susirinko itin garbūs svečiai: Vatikano apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Peteris Stephanas Zurbriggenas, Kauno apskrities administracijos vadovai, KASP vadas pulkininkas Antanas Plieskis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius pulkininkas leitenantas dr. Gintautas Surgailis, Lietuvoje reziduojančių ambasadų atstovai, kariniai atašė, Lietuvos totorių bendruomenių vadovai ir nariai, Lietuvos karininkai, mokslininkai, istorikai, studentai, taip pat moksleiviai. Tema labai aktuali, svarbi ir įdomi Lietuvos totorių įsikūrimo 610-osios metinės. Prieš parodos atidarymą susirinkusieji išvydo lenkų kinematografininkų filmo Tvanas ištraukas, kuriame pavaizduota Lietuvos totorių koviniai sugebėjimai, puikus žirgo valdymas, greita orientacija, ryžtas , drąsa, narsumas, ištikimybė priesaikai. Filmo ištraukas profesonaliai komentavo Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas. Vėliau sveikinimo kalbą pasakė Karo muziejaus direktorius plk. ltn. dr.G.Surgailis. Jis nuoširdžiai dėkojo Lietuvos totorių bendruomenių sąjungai, Lietuvos nacionalinio muziejaus kolektyvui, taip pat istorikams, kurie kruopščiai, su atida ir meile surinko eksponatus, parengė ekspoziciją. G.Surgailis išreiškė viltį, kad ši paroda sustiprins Lietuvos nacionalinių mažumų istorinio indėlio įvaizdį. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas padėkojo visiems, prisidėjusiems rengiant šią parodą apie Lietuvos totorius. Remdamasis Jakovo Grišino ir Damiro Šarafutdinovo knyga Ištikimi tėvynės sūnūs, A.Jakubauskas paviešino istorinius faktus, kad tarp totorių, kilusių iš garbingų Lietuvos ir Lenkijos totorių šeimų, buvo net 25 generolo laipsnį pasiekę žmonės. Karo tarnybai jie buvo rengiami nuo pat vaikystės, paprastai kadetų korpusuose. Lietuvos ir Lenkijos totoriai, tarnaudami kariuomenėje, užsirekomendavo kaip pavyzdingi, aukštos moralės žmonės, todėl jiems dažnai patikėdavo atsakingas pareigas dalinių iždininkų, intendantų, karininkų garbės teismo narių bei pirmininkų. Malonu buvo girdėti, kaip A.Jakubauskas kalbėjo gražia, taisyklinga lietuvių kalba. Lietuvos totorių religinės bendruomenės imamas Romas Jakubauskas, iš pradžių į savo tautiečius prabilęs musulmonišku, religiniu pasveikinimu, vėliau lietuviškai pasakojo, kad čia ilgus amžius totoriai nejautė religinės priespaudos, laikėsiLietuvos valstybei duotos priesaikos, meldėsi kartu su lietuviais už taikų sambūvį. Pabaigoje imamas palinkėjo visiems santarvės ir Dievo palaimos. Gražių linkėjimų parodoje išsakė ir KAM ministro patarėjas Kęstutis Krikščiūnas. Susirinkusiems koncertavo Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Rita Preikšaitė, Tomas Ladiga ir Kauno dainų ir šokių ansamblis Nemunas. Po koncerto įvyko parodos atidarymo ceremonialas. Jame dalyvavo visi garbūs svečiai, tarp jų ir Vatikano nuncijus Lietuvoje arkivyskupas dr. P.S.Zurbriggenas. Parodą pristatė jos svarbiausias kuratorius A.Pociūnas. Ekspozicijoje puikavosi stendai LDK totoriai XIV-XVI a., Totoriai LDK kariuomenėje, Lietuvos totorių kariniai daliniai nuo 1795 m. iki XIX a. vidurio, didžiulis Eriko Jenerio nutapytas paveikslas Totoriai pas Vytautą. Šalia skulptoriaus Vinco Grybo įspūdingas Vytauto Didžiojo biustas. Susirinkusieji apžiūrinėjo grandininius šarvus, strėles, lankines, lanką, parodos viduryje stovintį litaurą signalinį būgną, naudotą pėstininkų atakos ritmui palaikyti. Tai LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco dovana Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai. Dauguma šių eksponatų Lietuvos kariuomenės trofėjus, atimtas iš sutriuškintos Osmanų imperijos kariuomenės mūšyje prie Chocimo 1673 metais. Toliau matyti šalmas tuvulčas, kardas karabelas, plieninis kūgio formos šalmas, originalūs karalių dokumentai, kaltinės ietys, balnai, raudonų-geltonų totorių vėliavų derinys. Daugelį stebina, kaip galėjo išlikti tokie seni eksponatai. Įdomus faktas, kad Lietuvos totorių organizuoti ulonų pulkai, kaip kavalerijos rūšis, paplito daugelio pasaulio valstybių kariuomenėse. Jų daliniai savo puikiai parinkta ginkluote, tik jiems būdinga uniforma ir manevringumu pasižymėjo daugelyje XIX-XX amžiuje vykusių karų. Tarnauti ulonų gretose buvo garbė. Šiandien Lietuvos kariuomenėje taip pat tarnauja Lietuvos totoriai. Misijoje Afganistane dalyvavo kapitonas Ravilius Vilčinskas, o puskarininkis Donatas Bagdonavičius net du kartus buvo misijoje Irake. Pirmosios žinios apie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) gyvenančius totorius siekia XIV amžių Gedimino valdymo laikotarpį. Masinis totorių kėlimasis į LDK prasidėjo XIV amžiaus pabaigoje. Tai sietina su tuo, jog totorių tarpusavio kovose Lietuvos valdovas Vytautas rėmė Aukso Ordos valdovą Tochtamyšą, kuris priešinosi Tamerlano siekiams atkurti didžiąją Čingischano imperiją. Tarpusavio kovoms pasibaigus Tamerlano pergale, nemaža Tochtamyšo šalininkų dalis prieglobstį rado Lietuvoje. Manoma, kad XV amžiaus pradžioje LDK gyveno jau keletas tūkstančių totorių, iš kurių apie 300, vadovaujami vyriausiojo Tochtamyšo sūnaus Dželaledino, dalyvavo Žalgirio mūšyje. Totorių skaičius LDK nuolat augo. Reiškinį lėmė nuolatinė šios tautos migracija ir kariniai konfliktai, kurių metu į nelaisvę paimti totoriai būdavo apgyvendinami Lietuvos Kunigaikštystės teritorijoje. Totoriai, savo noru atvykę į Lietuvą, dažniausiai būdavo apgyvendinami didžiojo kunigaikščio žemėse ir gaudavo bajorų teises (su tam tikromis išlygomis), o už tai privalėjo kariuomenėje tarnauti raiteliais, kai tik to pareikalaudavo valdovas. Buvę belaisviai dažniausiai būdavo apgyvendinami miestuose ir versdavosi amatais, daržininkyste. Lietuva ruošiasi švęsti pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose savo vardo paminėjimo tūkstantmetį. Istorija lėmė, kad Lietuvos valstybėje kartu su lietuviais gyveno gudai, rusai, lenkai, žydai, karaimai, totoriai. Visi jie paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istoriniame, kultūriniame bei kariniame pavelde. LDK nuo Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpio ypač išsiskyrė Lietuvos totoriai, įnešę didelį indėlį į Lietuvos kariuomenės istoriją, karo meno pasiekimus. Jie sudarė stambius nacionalinius kovinius dalinius, dalyvavo karuose, saugojo Lietuvos valstybės sienas, gerbė valstybę, kuriai tarnavo. Tai liudija ir prašymas, rašytas 1520 metais valdovui Žygimantui Senajam: Neturim šviesiausio atminimo Vytauto. Jis nevertė mūsų užmiršti Pranašo, ir mes, kreipdami savo akis į šventąsias vietas (Meką ir Mediną), kartojame jo vardą kaip savo kalifų vardus. Prisiekiame savo kardais, kad mylime lietuvius. Kare jie paėmė mus į nelaisvę, bet įžengusiems į šias žemes pasakė, kad šis smėlis, šis vanduo ir šie medžiai yra mūsų visų. Jis (Vytautas) žinomas mūsų vaikams, o prie sūriųjų vandenų (Kryme) ir kipčiakai žino, kad Jūsų krašte nesame svetimšaliai. Kaunas Autoriaus nuotraukos
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |