Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Eucharistija ir socialinis veikimas

Mindaugas BUIKA

Eucharistija – tiesos maistas

Dėl vertybių nesiderama

Neseniai paskelbtame savo posinodiniame apaštaliniame paraginime „Sacramentum Caritatis“, pabrėždamas, jog Eucharistijoje patiriama Dievo meilė privalo būti liudijama visose tikinčio žmogaus gyvenimo srityse, popiežius Benediktas XVI paliečia ir daugelį socialinių bei politinių krikščioniškosios veiklos aspektų. Šventasis Tėvas primena, kad šiam tikslui 2005 metais vykusios Eucharistijai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos – jos eigą ir apibendrina minėtasis dokumentas – tėvai iškėlė „eucharistinio nuoseklumo“ sampratą, nurodydami, kad dalijimasis kryžiaus auka, dalyvavimas Kristaus atsiduodančioje meilėje niekad neturi likti „privatus reikalas“, bet atsispindėti viešuose santykiuose su kitais žmonėmis, su visa aplinka.

Šios nuostatos turi laikytis visi pakrikštytieji, bet ji ypač svarbi atsakingas pareigas visuomenėje ir politikoje užimantiems katalikams, kad jų priimami sprendimai atitiktų fundamentalias vertybes. Išvardydamas tas vertybes Popiežius mini „pagarbą žmogaus gyvybei, ją ginant nuo prasidėjimo iki natūralios mirties; šeimai, kuri sudaryta per vyro ir moters santuoką; tėvų laisvei auklėti ir šviesti savo vaikus ir bendrojo gėrio skatinimui visose jo formose“. Pabrėždamas, kad šios žmogaus prigimties vertybės negali būti derybų ar kompromisų objektais, Šventasis Tėvas kreipiasi į politikus, ragindamas sąmoningai suvokti savo atsakomybę prieš Dievą ir visuomenę, ypač siūlant priimti įstatymus.

Vyskupų atsakomybė

Be abejonės, čia pirmiausia kalbama apie įstatymus, kurie įteisina pradėtos žmogaus gyvybės naikinimą, atliekant abortus, eksperimentus su embrionais, sunkaus ligonio nužudymą, pritaikius vadinamąją eutanaziją arba tradicinės šeimos saitų ardymą, legalizavus homoseksualų „santuokas“ ir pan. Katalikų bendruomenėse, ypač Jungtinėse Valstijose, pastaruoju metu plačiai diskutuojama, ar politikai, save laikantys Katalikų Bažnyčios nariais, tačiau paremdami bei palaikydami minėtus įstatymus, tai yra bendradarbiaudami dėl sunkaus blogio įteisinimo, gali priimti šventąją Komuniją.

Patvirtindamas šių svarstymų pagrįstumą, Benediktas XVI akcentuoja Pirmajame laiške korintiečiams apaštalo šv. Pauliaus pateiktą griežtą nuodėmingo dalyvavimo perspėjimą Eucharistijoje: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27-29).

Jungtinėse Valstijose ir kai kuriose kitose šalyse kai kurie vyskupai imasi iniciatyvos viešai paskelbdami, kad Švč. Sakramentui priimti neprileidžia vieno ar kito žinomo kataliko politiko ar politikės, kurie atvirai rodo palankumą abortui, eutanazijai ar homoseksualų „santuokai“ įteisinti. Apaštaliniame paraginime „Sacramentum Caritatis“ popiežius Benediktas XVI neišsako savo pozicijos dėl tokių vyskupų veiksmų. Kaip teigė dokumento pristatyme dalyvavęs Venecijos patriarchas Andželas Skola, Šventasis Tėvas palieka tokio sprendimo laisvę kiekvienam vyskupui, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, vadovaujantis „pastoracine išmintimi“. Kita vertus, Popiežius patvirtina vyskupų pareigą nuolat stengtis, kad tos vertybės tarptų jų ganytojiškai globai patikėtoje tikinčiųjų bendruomenėje.

Globalinių problemų sprendimas

Aptardamas Eucharistijos slėpinio socialines implikacijas Šventasis Tėvas primena, kad ne kartą įvairiomis progomis yra pabrėžęs, jog Bažnyčios uždavinys nėra dalyvauti tiesioginėje politinėje veikloje. Kita vertus, „ji negali ir neturi likti nuošalyje vykstant kovai už teisingumą“, už teisingesnės ir minėtomis vertybėmis grindžiamos visuomenės gyvenimo sukūrimą. Šventasis Tėvas pažymi, kad Bažnyčia tai atlieka „per racionalų argumentavimą“, aiškindama ir komentuodama iškilusius politinio gyvenimo sunkumus taip stengdamasi „pažadinti dvasinę energiją, be kurios teisingumas, kuris visuomet reikalauja aukos, negali įsivyrauti ir klestėti“.

Posinodiniame apaštaliniame paraginime „Sacramentum Caritates“ pabrėždamas visų krikščionių socialinę atsakomybę, popiežius Benediktas XVI remiasi praėjusios Vyskupų Sinodo asamblėjos tėvų pastebėjimais, kad „Kristaus auka yra išlaisvinimo slėpinys“, kuris tikinčiuosius nuolat skatina atitinkamai veikti taikos ir teisingumo labui. „Visi, kurie dalyvauja Eucharistijoje, turi įsipareigoti kurti taiką pasaulyje, blaškomame karų ir prievartos“, – teigia Šventasis Tėvas. Jis nurodo tris ypač didelį susirūpinimą šiuolaikinei visuomenei keliančias problemas, su kuriomis reikia kovoti nedelsiant: tai tarptautinis terorizmas, ekonomikoje įsišaknijusi korupcija ir įvairių formų seksualinis išnaudojimas.

„Mes žinome, kad šios problemos negali būti sprendžiamos paviršutiniškai, – aiškina Benediktas XVI. – Bet būtent dėl to slėpinio, kurį celebruojame, mes privalome pasmerkti situacijas, priešingas žmogiškajam orumui, nes Kristus išliejo kraują už visus, ir tuo pat metu patvirtinti kiekvieno atskiro asmens neįkainojamą vertę“. Priminęs, kad tikrai taikai įtvirtinti pagrindinės sąlygos yra teisingumo atstatymas, susitaikinimas ir atleidimas, jis pabrėžia poreikį „pakeisti neteisingas struktūras“ valstybių gyvenime, kad vėl įsivyrautų pagarba orumui visų žmonių, sukurtų pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Rūpinimasis religijos laisve

Nuodėmingų struktūrų transformavimas turi būti vykdomas ne smurto, bet dialogo ir priešiškumo apmaldymo keliu, nes Eucharistijoje, kaip savo aukos atminime, „Viešpats stiprina mūsų brolišką bendrystę ir atsidūrusius tarpusavio konflikte ragina ypatingu būdu spartinti susitaikymą, atsiveriant dialogui ir teisingumo siekimui“. Tokios sutaikinamosios veiklos pavyzdį yra pateikęs pats Kristus, kai „iš žydų ir pagonių padarė vieną tautą, nugriaudamas juos dalijusią priešiškumo sieną“, aiškino Šventasis Tėvas, pasiremdamas apaštalo šv. Pauliaus teiginiais, išreikštais jo Laiške efeziečiams.

Vienas iš skaudžiausių neteisingumo apraiškų, dėl kurių kenčia krikščionių bendruomenės, yra suvaržyta religijos laisvė. Nors popiežius Benediktas XVI savo apaštališkajame paraginime konkrečiai nemini tikinčiuosius persekiojančių režimų, tačiau aišku, kad čia pirmiausia kalbama apie komunistų valdomas šalis bei kai kurias musulmonų daugumos valstybes. „Mes tikrai turime dėkoti Viešpačiui už visus tuos vyskupus, kunigus, pasišventusius asmenis ir pasauliečius, kurie dosniai atsiduoda Evangelijos skelbimui ir tikėjimo praktikavimui esant pavojui jų gyvybėms“, – pažymi Šventasis Tėvas. Melsdamas didesnės religijos laisvės kiekvienai tautai, jis primena, jog tai turėtų rūpėti visai visuomenei, nes šios laisvės nebuvimas iš esmės reiškia ir bendrąją nelaisvę, žinant, kad per tikėjimą žmonės išreiškia savo giliausius sprendimus, kurie įprasmina jų gyvenimą.

Evangelijos pavyzdžiai ir dabartis

Eucharistijos, kaip „tiesos duonos“, santykis su žmogaus poreikiais skatina krikščionis nelikti abejingus ir dabartinio globalizacijos proceso daugelio ydų akivaizdoje, ypač kas liečia bedugnės gilėjimą tarp turtingųjų ir beturčių visame pasaulyje. Nurodydamas į ekstremalaus skurdo atvejus, popiežius Benediktas XVI primena statistinius duomenis, kad „pusė tų didžiulių sumų, išleidžiamų ginklavimuisi, būtų labiau nei pakankama išlaisvinti didžiules mases iš to vargingo jų likimo. Tai yra iššūkis žmonijos sąžinei“.

Šimtai milijonų žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos – tai daugiau nei kaltinimas „neteisingų struktūrų“ su atitinkamais tarptautiniais politiniais, komerciniais ir kultūriniais santykiais. Čia reikalingas kiekvieno įsipareigojimas tiesai ir atitinkamam veikimui, kuris suteiktų naują viltį. Kad per Eucharistiją, susitikimą su Jėzumi ir Jo priėmimą į savo gyvenimą pasiektas moralinis atsinaujinimas gali suvaidinti didžiulį vaidmenį atstatant socialinį teisingumą, Šventasis Tėvas primena Evangelijos pasakojimą apie turtingą muitininką Zachijų. Kaip teigia Evangelija pagal Luką, po Išganytojo priėmimo savo namuose šis turtuolis visiškai pasikeitė: pusę savo turto atidavė vargšams, o ką buvo nuskriaudęs, grąžino keturgubai.

Taip pat ir po Viešpaties Jėzaus prisikėlimo apaštalų vadovaujamos pirmųjų krikščionių bendruomenės, kaip patvirtino Apaštalų darbų pasakojimai, rodė pavyzdinę tarpusavio pagalbą, dosniai dalijosi turima nuosavybe, todėl „tarp jų nebuvo vargšų“ (Apd 4, 34). Popiežius Benediktas XVI paskatinančiai nurodo, kad liturginėse apeigose skelbiamos rinkliavos tikinčiųjų dosnumo ir nesavanaudiškos paramos „iškalbingas priminimas“, kas lieka reikšmingiems bendruomenės poreikiams patenkinti. Pagaliau ir gausios Katalikų Bažnyčios socialinės paramos organizacijos, ypač „Caritas“, Šventojo Tėvo įsitikinimu, „įvairiuose pragyvenimo lygiuose atlieka reikšmingą darbą stokojantiems paramos, ypač vargingiausiems“. Rasdamas įkvėpimą Eucharistijoje, Meilės sakramente, jos tapo konkrečiai tos artimo meilės išraiška. „Jos turi būti palaikomos ir padrąsinamos už įsipareigojimą solidarumui pasaulyje skleisti“, – teigiama naujajame apaštaliniame paraginime.

Bažnyčios socialinė doktrina

Tačiau ir visi krikščionys pasauliečiai, „praėję formaciją Eucharistijos mokykloje“, yra pašaukti politinei bei socialinei atsakomybei skleidžiant globalinį solidarumą. „Kiekvienose šv. Mišiose kartojama malda „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ įpareigoja mus daryti viską, kas įmanoma, kad būtų likviduotas ar bent sumažintas badas bei nepakankamas aprūpinimas maistu, paveikęs daugelį milijonų žmonių visam pasaulyje, ypač besivystančiose šalyse“. Ir tai reikia bendromis jėgomis neatidėliotinai veikti tarptautinėse, nacionalinėse ir privačių iniciatyvų plotmėse.

Šiems uždaviniams bei kitiems artimo meilės darbams vykdyti tikintieji turi atitinkamai pasirengti. Dėl to praėjusioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje daug kalbėta apie poreikį diecezijose bei visose krikščionių bendruomenėse mokyti bei skatinti Bažnyčios socialinę doktriną, turinčią brangų paveldą nuo ankstyvosios bažnytinės tradicijos laikų. Šimtmečių išbandymus patyrusi ir iki šiol likusi aktualia – skirtingai nuo įvairių pasaulietinių ideologijų, kurios gyvuoja tik trumpą laiką ir „išmetamos į istorijos šiukšlyną“ – Bažnyčios socialinė doktrina yra naudotina ir dabarties visuomeninėms problemoms spręsti. „Šis mokymas, visos Bažnyčios istorijos vaisius, išsiskiria savuoju realizmu ir nuosaikumu, – aiškina Šventasis Tėvas. – Todėl jis gali padėti išvengti klaidingų kompromisų ir neteisingų utopijų“. Pastarosios, deja, vis dar iškyla, netgi vadinamosios „išlaisvinimo teologijos“ pavidalu įvairiuose Trečiojo pasaulio regionuose ir savo radikalumu dar gali atnešti daug bėdos visuomenei.

Skatinama pagarba kūrinijai

Baigdamas svarbią posinodinio apaštalinio paraginimo „Sacramentum Caritatis“ socialinę dalį, popiežius Benediktas XVI paliečia ir gamtosauginius klausimus. Jis primena pamokančią šv. Mišių aukos liturgiją, kai atnašavimo eigoje kunigas kalba palaiminimo maldas Dievui už aukojamą duoną ir vandenį, atitinkamai kaip „žemės ir žmogaus darbo“ bei „vynmedžio ir žmogaus darbo“ vaisius. Šie žodžiai ne tik pabrėžia žmogaus pastangų ir veiklos aukojimą Dievui, bet taip pat „leidžia mums matyti pasaulį, kaip Dievo kūriniją, kuri suteikia visa, kas reikalinga mūsų egzistencijai“, ir už ką mes turime būti Viešpačiui dėkingi, ja rūpindamiesi.

Taigi gyvenamoji aplinka „nėra kažkokia nereikšminga žaliava, kuria mes galime naudotis, kaip patinka“, bet, kaip ir mes patys, yra Dievo plano dalis, reikalinga ypatingos pagarbos. Šis krikščioniškas supratimas turi iš esmės papildyti dabar vis stiprėjantį susirūpinimą dėl gyvenamajai aplinkai iškilusios grėsmės daugelyje pasaulio vietų ir netgi globaliniu mastu, pavyzdžiui, dėl klimato atšilimo pasekmių, ir kartu tai paskata „atsakingai darbuotis dėl kūrinijos apsaugojimo“.

© 2007 „XXI amžius“