Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tūzai ir šešiukės

Petras KATINAS

Kai kurie naivūs žmonės, patikėję, kad valdančioji nomenklatūra jau pakankamai prisiplėšė ir ims valstybei vadovauti remdamasi ir laikydamasi demokratinių principų, vėl pasijuto it į purviną balą įpuolę. Po prorusiško prezidento R. Pakso nušalinimo atrodė, kad apsivalymas prasidės ir visose kitose valdžios grandyse. Tačiau įvyko atvirkščiai. Valdžioje ir žemesnėse valdymo institucijose paksų prisiveisė dar daugiau. Na, o pats nušalintasis Prezidentas taikosi į sostinės mero kėdę, labai svarbią valstybės valdyme. Dėl tos Vilniaus mero kėdės susiklostė kone anekdotiška situacija. Būsimos koalicijos derybose pirmuoju smuiku groja vadinamosios jaunosios kartos socdemų atstovas, Seimo narys Algirdas Paleckis, o procesą akylai stebi A.Brazauskas su visu savo nomenklatūriniu prezidiumu. Visa tai rodo, kad brazauskininkai ketina valdyti ir Vilnių. Visai nesvarbu, kad socdemai sostinės taryboje gavo tiktai šešias vietas, jie vis tiek „diriguoja paradui“, nes brazauskininkai net neįsivaizduoja, jog gali būti kitaip. Visa tai rodo, kad Lietuvoje tebeegzistuoja tas pats sovietinis valdymo modelis, kai valdo ta pati „verchuška“, pasiskelbusi „elitu“. Vienas žinomas filosofas atkreipė dėmesį, kad dabar vykstantys politiniai procesai Lietuvoje, nesibaigiantys skandalai jam labai primena paskutinįjį Žečpospolitos gyvavimo dešimtmetį XVIII amžiuje. Kai jau buvo aišku, jog Respublika gyvena paskutiniąsias dienas ir jos nepriklausomybei kilpa jau užnerta, tarpusavyje besiriejančios bajorų grupuotės šaukė apie meilę tėvynei, bet absoliučiai nieko nedarė, kad valstybei padėtų išlikti.

Iš tiesų tokių požymių Lietuvoje – per akis. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vykdytas Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimas ir dalis to tyrimo išviešintos medžiagos tai akivaizdžiai parodo. Valstybę valdo netgi ne Vyriausybė, o niekam nežinomi Rusijos įtakos klanai, nupirkę visų lygių valdžią, pradedant aukščiausiąja, baigiant vietine. Kita vertus, visą chaosą lemia ne valdžioje įsitvirtinusių veikėjų ir jiems diriguojančių klanų veikla, o neregėta daugelio piliečių apatija. Štai tas visiškas abejingumas ir yra didžiausia bėda. Akivaizdu, kad apatiją ir pilietiškumo likučių naikinimą daugiausia lemia nuo ryto iki vidurnakčio brukamos debilizuojančios, ypač jaunimą, televizijų laidos, propaguojančios hedonistinį, be jokių moralės ir net elementaraus padorumo gyvenimo būdą. Dabar tiktai juokas ima prisiminus sovietinės žiniasklaidos skelbtą primityvią propagandą, kuria niekas netikėjo. Nepriklausomoje Lietuvoje komercinės televizijos ir kita žiniasklaida pasiekė tai, apie ką net nesvajojo SSKP CK ir LKP CK propagandos ir agitacijos skyriai. Visokie realybės šou, dangūs ir nomedos tiesiog klesti ir toliau neriasi iš kailio, vykdydami tų pačių nežinomųjų užduotį – sunaikinti paskutiniuosius dvasingumo likučius. Žurnalistų sąjungos vadai į retsykiais pasigirstančius raginimus pagaliau imtis kokių nors priemonių, bandant pristabdyti tuos mankurtizmo ir debilizmo procesus, bemat susilaukia atsako, jog žodžio laisvė yra šventas dalykas, ir todėl bet kokius mėginimus pažaboti iš visų pusių sklindančią bjaurastį pavadina kėsinimusi į tą švenčiausią privilegiją.

Na, gal nebūtų dar taip pikta matyti nupirktų beraščių ir apsinuoginusių visokių „olia-lia mergaičių“ ar pasirengusių bet kam pasiduoti berniokėlių vaipymąsi. Tačiau kai akivaizdžiai parsiduoda netgi vadinamųjų rimtų laidų vedėjai ir komentatoriai, darosi labai nejauku. Geriausias pavyzdys – nacionalinės televizijos laidos „Spaudo klubo“ vedėjas ar TV3 televizijos politinės laidos „Savaitės komentarai“ vedėja. Aišku, jie gal ir mažiausiai kalti, nes niekas nežino, kieno užduotį ir už kiek jas vykdo. Juk visuomenei niekas neatskleidžia, kas gi yra tikrieji tų žiniasklaidos „liūtų“ savininkai. O kad tam pinigų negailima, paaiškėjo vos kilus VSD skandalui. Saugumo vado stojo ginti ne tik valstybininkais pasivadinę asmenys, bet ir didžioji žiniasklaida. Todėl teisus buvo politikos apžvalgininkas Tomas Viluckas, pareiškęs, kad balsavimas Seime, „valstybininkams“ susilaikant, o iš tiesų prieštaraujant A.Pociaus nušalinimui, rodo, jog Lietuvai iškilo dar vieno politinio lavono reanimacijos grėsmė. Iš tiesų vienas tas politinis lavonas – Konstitucijos ir priesaikos pažeidėjas – jau reanimuotas. Ir tariasi su Paleckių giminės atstovu sostinės „Flamingo“ restorane (tame pačiame, kuriame mėgsta lankytis Rusijos ambasados atstovai) dėl sostinės „ateities vizijų“. Ir visai nesvarbu, jog tas reanimuotasis neturi jokių duomenų, kad galėtų reprezentuoti ne tik Lietuvos sostinę, bet ir pačią valstybę. Bet kam tai rūpi. Svarbiausia, kad jis vykdo to nežinomo klano užduotį, pirmiausia – diskredituoti šalies patriotines jėgas, tam panaudojant savanorių „maištą“ 1993 metais, buvusio savanorio ir saugumiečio J.Abromavičiaus žūtį ir t.t.

Tačiau ir to negana. Kaip paaiškėjo, VSD šefas, siekdamas žūtbūt rasti „įkalčių“ dėl minėtų praeities įvykių, bando valstybiniais nusikaltėliais paversti visus 1991-1993 metų patriotus. Tarp jų – buvusios Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo apsaugos skyrių. Taigi savanorio-kūrėjo, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus A.Petrusevičiaus nuteisimo jiems dar nepakanka.

Aišku, anksčiau ar vėliau VSD šefas, nepaisant valdančiųjų „valstybininkų“ pastangų, nueis nuo scenos. Tačiau kol tai atsitiks, jam duota užduotis padaryti viską, kad neišaiškėtų, kas gi iš tiesų Lietuvoje yra valstybė valstybėje, kiek toli nusidriekė Maskvos čiuptuvai. Jeigu tai pavyks, tada „mauras galės išeiti“. Žiūrėk, bus paskirtas ambasadoriumi kokioje nors šilto klimato valstybėje ar pan. Savų klanas niekada nepalieka nelaimėje. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Bet kitaip ir būti negali. Dabartiniai „valstybininkai“ perėmė sovietinio valdymo tradicijas. Juk susikompromitavę ar skandalais pagarsėję partiniai veikėjai SSKP viršūnėse būdavo skiriami diplomatais. Netgi vienas iš Chruščiovo laikais paskelbtos „antipartinės grupės“ lyderių, aršus stalinistas V.Molotovas buvo paskirtas ambasadoriauti į Mongoliją.

Bet kol kas VSD generalinis direktorius savo rankose turi daug kozirių. Visų pirma tai, kad jo tarnyba, be abejo, daug žino apie, švelniai tariant, nešvarios sąžinės parlamentarus, kurie bet kada gali būti demaskuoti. Na, o Prezidentūros amebiška pozicija jau nieko nebestebina. Prezidentas, iš pradžių aiškiai stojęs A.Pociaus pusėn, ėmė šnekėti jam įprastais populistiniais makiaveliškais lozungais. Jis pareiškė: „Matydamas, kaip didėja politinė įtampa dėl Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimo Seime, suprantu, kad Lietuvos žmonėms vis labiau neaišku, kas darosi mūsų valstybėje“. Žmonėms gal ir neaišku, tačiau bent jau Valstybės galvai turėtų būti aišku, kad avantiūrų keliu pasukęs VSD generalinis direktorius generolas A.Pocius šokdina aukščiausias valstybės institucijas. Todėl norom nenorom ir susidaro įspūdis, kad daugelis tų aukščiausių institucijų vadovų irgi yra „įmerkę uodegas“ ten, kur nedera. O tariamas susirūpinimas, kad yra blogai, jeigu žmonėms darosi neaišku, kas dedasi mūsų valstybėje, tėra skirtas tiems patiems reitingų formuotojams. Juk vis labiau aiškėja, kad pats Prezidentas to nežino, o greičiausiai ir žinoti nenori. Dar kartą pasikvies premjerą G.Kirkilą ir tas paaiškins. Žinoma, nepasakys, kas gi yra tie tūzai, valdantys valstybę, ir kas paprasčiausios šešiukės, kortų lošėjų lūpomis kalbant. Nesinori tikėti, jog įvykių eiga rodo, kad tie tūzai ir karaliai sėdi Maskvoje ar kokioje nors „Dujotekanoje“, o šešiukės, netgi iškilusios iki valetų ar damų, įsitaisiusios „valstybininkų“ kėdėse.

© 2007 „XXI amžius“