|
Draugystės fenomenai
Poreikis ir potvarkis su kuo nors bendrauti, dalytis džiaugsmais ir liūdesiais, kam nors simpatizuoti yra kiekvieno žmogaus įgimta būtinybė. Bendrų interesų, siekių ir idėjų sąsaja stiprina draugystę, suteikia jai didesnę prasmę. Vienintelis būdas turėti draugą visų pirma, anot R.Emersono, pačiam juo būti. Tad pagalvokime, ar, rinkdamiesi draugus, stengiamės juos visapusiškai pažinti ir suprasti, ar turime jiems ką nors moraliai vertinga duoti, pagaliau ar sutampa mūsų interesai ir idėjos. Kita vertus, jei draugas praturtina tavo psichologinę erdvę savo moralia vertybių gausa, jei gali jam atskleisti savo paslaptis ir intymius reikalus, nebijodamas, kad jis gali juos kada nors išduoti, tu turi patikimą draugą. Toksai draugas džiaugiasi su besidžiaugiančiu, liūdi su liūdinčiu, kenčia su kenčiančiu. Abejotinos reputacijos draugai, atvirkščiai užuot paguodę, gali pajuokti, užuot pagelbėję, gali pakenkti, užuot pataisę, dvasiškai pakylėję, gali visai sugadinti nuotaiką.
Renkantis draugą, svarbu kreipti dėmesį ne į jo sugebėjimą prisimeilinti, o į nuoširdų norą dalytis visapusišku gerumu. Liaudies išmintis sako, jog, norint žmogų gerai pažinti, reikia pūdą druskos suvalgyti. Pirmieji teigiami įspūdžiai apie žmogų kartais gali mus suklaidinti. Tik ilgiau pabendravus atsiskleidžia psichologinės žmogaus ypatybės, pažiūros, charakteris bei temperamentas, polinkiai, įpročiai ir kt. Ne veltui šnekamojoje kalboje įsitvirtinusi kažkieno suformuluota mintis: pasakyk, su kuo draugauji, ir aš pasakysiu, kas tu esi. Galima rasti daug gražių pavyzdžių, rodančių, kaip geras, įtakus draugas savo aukšta morale paveikė blogąjį, ir šis pasitaisė. Tačiau blogio sėkla, kaip žinome, kur kas greičiau išdygsta negu gėrio; blogi draugai lengviau palenkia savo pusėn geruosius, negu gerieji bloguosius. Blogiui paskleisti pastangų reikia kur kas mažiau negu gėriui. Todėl netenka stebėtis, kad visuomenėje ir net valdžioje blogis neretai dominuoja, užgoždamas gėrio apraiškas.
Negalima laikyti tikru ir patikimu draugu tokio žmogaus, kuriam labiau rūpi kito kišenė, socialinė padėtis, įtaka visuomenėje negu nuoširdus, dalykiškas bendravimas. Toksai tariamasis draugas gali bet kada patiklų žmogų išnaudoti ir draugystę išduoti. Tvirtai pasitikėti galima tokiu draugu, kuris savo draugiškumą įrodo pasiaukojimu. Jei kareivis kovos lauke gelbsti sužeistą draugą, rizikuodamas savo paties gyvybe, tai rodo ne tik jo tvirtą draugiškumą, bet ir heroizmą. Jis galbūt tuo metu apie save net negalvoja, kai reikia suteikti skubią pagalbą bendro likimo draugui, apsaugoti jį nuo galimos žūties.
Nuostabių heroizmo pavyzdžių parodė mūsų partizanai kovose su okupantais ir jų kolaborantais. Iš daugybės tokių pavyzdžių pateiksiu bent vieną. Buvęs partizanas, vėliau tapęs kalėjimų ir konclagerių kankiniu, pasakojo, kaip, netikėtai pakliuvęs į enkavėdistų rankas, atsidūrė tarp gyvybės ir mirties už tai, kad neišdavė savo draugų. Enkavėdistai rafinuočiausiais metodais jį kankino (traiškė tarpduryje pirštais, karštu lygintuvu degino nuogą kūną, ištinusias ir žaizdotas vietas čaižė iš vielos gyslelių supintu rimbu). Kai kankinamasis netekdavo sąmonės, egzekutoriai jį apliedavo šaltu vandeniu, kad atsigautų, ir tęsdavo išradingą tardymą. Nieko neišgavę, apimti žvėriško įniršio, perdavė jį budeliams. Tie su didžiausiu malonumu nudraskė nuo jo drabužius, nuogą už kojų išvilko į lauką, spiginant 30 laipsnių šalčiui. Per grubų gruodą nutempė apie 50 metrų ir uždarė sandėliuke su ledinėmis grindimis ir išdaužtu, tvirtomis grotomis langu. Kalinys vėl prarado sąmonę. Po kažkiek laiko atsipeikėjo, bet atsistoti, net krustelėti negalėjo, nes visas kūnas buvo sustingęs ir išvien žaizdotas. Prie jo stovėjo dvi kalėjimo gydytojos ir enkavėdistas, atėję atgaivinti ir pastatyti ant kojų, kad būtų galima tęsti tardymą.
Varge, nepritekliuose, kančiose, nuolatinės baimės ir netikrumo atmosferoje užgrūdinta draugystė tvirtai laikosi ant meilės ir pasiaukojimo pamatų. Tai pati stipriausia ir patvariausia draugystė. Kariai fronto ugnyje, partizanai miškų priedangose, tremtiniai ir kaliniai varge ir kančiose tūkstančius kartų yra apvainikavę draugystę pasiaukojimu, meile, gailesčiu, rūpesčiu. Neraginami, jokio užmokesčio nereikalaudami, jie padėjo vieni kitiems, dalijosi perpus ne tik paskutiniu duonos gabalėliu, bet ir skausmu, meile, gailestingumu, lūkesčiais ir viltimis. Kalinys bandė susikalbėti Morzės abėcėlės pagalba su gretimos kameros kaliniu. Pastebėjo prižiūrėtojas, įpuolė į kamerą ir ėmė plyšoti: Kas išdrįso pažeisti kalėjimo režimą. Kadangi nusižengėlis buvo silpnos sveikatos ir galėjo neatlaikyti sunkios karcerio bausmės, jo kameros draugas kaltę prisiėmė sau ir buvo įgrūstas į karcerį penkioms paroms kęsti alkį ir šaltį. Bet jis dėl to nė kiek nesudrebėjo, kupinas ryžto ėjo atlikti bausmės, kad paliegusį draugą išgelbėtų nuo galimų liūdnų pasekmių.
Vienas labiausiai stulbinančių XX amžiaus pasiaukojamos draugystės fenomenų yra lenkų vienuolis kunigas Maksimilijanas Kolbė. Iš Osvencimo koncentracijos stovyklos, kurioje tasai kunigas buvo kalinamas, pabėgo vienas kalinys. Už tai stovyklos komendanto sprendimu buvo atrinkti dešimt kalinių pasmerkti lėtai bado mirčiai. Į pasmerktųjų dešimtuką pateko ir kelių nepilnamečių vaikų tėvas. Jis labai skaudžiai išgyveno ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo vaikų. M.Kolbė ryžosi aukotis: pasisiūlė vietoje jauno tėvo pats eiti į baisiąmirtį. Komendantas sutiko ir M.Kolbė nesvyruodamas sudėjo pačią didžiausią auką savo gyvybę ant meilės ir gailestingumo aukuro, šitaip išgelbėdamas bendro likimo draugą. Vienuolio pranciškono, kunigo Kolbės didvyriškas poelgis paženklintas palaimintojo aureole, vėliau jis buvo pakeltas į altorių garbę.
Herojišku pasiaukojimu paženklinta draugystė niekuomet neblėsta, priešingai, nuskaidrina žmogaus dvasią, išgrynina meilę. Jos didybė nepalyginamai pralenkia atsitiktinę, savanaudišką ir todėl neilgai tetveriančią draugystę. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Juk ir Kristus atėjo į šį pasaulį paaukoti savo gyvybės už žmonijos atpirkimą. Jei Išganytojo sekėjų, tokių kaip kunigas Kolbė, būtų daugiau, mūsų laikina žemiška buveinė sutviskėtų įstabiausia draugystės, meilės ar aukos šviesa, naikinančia neapykantą, kerštą, egoizmą, kurių gana dažnai pasitaiko mūsų visuomenėje ir netgi valdžioje.
Trumpalaikė draugystės yra tarsi vaivorykštė, sužirusi patraukliu, tačiau greitai pranykstančiu spalvų spektru. Lieka vien migloti prisiminimai. Tai ypač būtina įsidėmėti jauniems žmonėms, besirengiantiems bendram šeimyniniam gyvenimui. Akių spindesys, veido grožis, plaukų spalva, meilūs žodeliai, turtinė padėtis ir kiti išoriniai požymiai tėra vien apžavai, vien kosmetinės priemonės. Svarbiausia reikia pažinti partnerio dvasinę pusę, išanalizuoti jo moralinius ypatumus. Kosmetinis grožis patrauklus, žavintis, viliojantis, bet ir praeinantis dalykas. Tik dvasinis turtingumas yra patikimas darnaus bendravimo, tvirtos, pastovios draugystės laidas. Jei pagal šitokius kriterijus rinksimės sau gyvenimo palydovą, išsaugosime visavertę draugystę, bus žymiai mažiau skyrybų, kurių šiandien, deja, apstu.
Duok Dieve, kad mūsų tarpusavio ryšiai būtų harmoningi ir prasmingi, kad pasiaukojanti draugystė alsuotų patvarumu ir pastovumu. Greitai praeinanti draugystė dažniausiai palieka praradimo kartėlį, svajonių ir siekių skeveldras. Tik abipusiu supratimu, atjauta ir meile paremta draugystė gali suteikti gyvenime vilčių ir džiaugsmo.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2007 XXI amžius
|