|
Kaltina katilas puodą
Juokėsi puodas, kad katilas juodas. Tačiau, pasirodo, kartais katilas randa progą puodui atsilyginti, tik ne juoku, o kerštu. Ir ne tik puodui...
Kalba eina apie pripažintą ir prisipažinusį buvus KGB rezervistu, dar atgimimo metais veikusį išvien su okupaciniu režimu, dabar sau į talką liudininkais kviečiantį buvusius kadrinius kagėbistus, tuos liudijimus priimantį kaip patikimus, Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą Arvydą Pocių ir neva sovietmečiu buvusį KGB patikimą asmenį, Liustracijos komisijos nepripažintą bendradarbiavimu su KGB, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką (NSGK) Algimantą Matulevičių.
VSD vadovas meta kaltinimus, kad jo departamento veiklą tyręs NSGK komiteto pirmininkas gali būti susijęs su KGB ir jam reikia apriboti galimybes susipažinti su slapta informacija. Tačiau kuo toliau, tuo labiau matyti, kad pats VSD vadovas yra akivaizdžiai susijęs su KGB kaip rezervistas ir tai visiškai netrukdo jam išlikti VSD poste, naudotis visa slapta informacija, panaudoti ją įtartiniems savo siekiams. Kaltinimų gūsis įsiplieskė po VSD karininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje aplinkybių, pridengtų VSD paslapties šydu bei prilygstančių sunkiems nusikaltimams, tyrimo.
Kai purvas, pilamas ant velionio V.Pociūno, pasitelkiant žiniasklaidą, visuomenės neįtikino, kai jo ištrėmimo į Baltarusiją priežastis ryškėjo, veikiai buvo ištraukta dešimtmetį vilkinta J.Abromavičiaus žūties byla, kuri turėjo užgožti V.Pociūno žūties aplinkybių tyrimą. J.Abromavičiaus žūtis, VSD vadovo susieta su Bražuolės tilto bei Lietuvos ryto sprogdinimu, tarsi pašalino nuo A.Pociaus šešėlį, užgulusį jį dėl V.Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją ir tragiško jo likimo.
Sąmoningai VSD surežisuotas provokuojantis A.Petrusevičiaus sekimas bei sulaikymas su įkalčiais ir nuteisimas taip pat buvo minimo spektaklio dalis, kuri turėjo pasitarnauti VSD vadovo rankų nusiplovimui dėl V.Pociūno žūties. VSD vadovo kurptų ir savo gynybai pritaikytų priemonių visuma bei jo ugninga kalba Seime, panašu, paveikė parlamentarus, valstybės vadovus, kurie, įvilioti į katilą, palikę viliotoją ramybėje, kartu su juo metėsi kaltinti puodą.
Kovo 21 dieną Lietuvos televizijos Spaudos klube galėjome stebėti minimo suvienytų pajėgų katilo grietinėlę, kuri, pamiršusi V.Pociūno žūties aplinkybių tyrimą, V.Pociaus viešai tarsi negynė, tačiau dėl visų bėdų, susijusių su VSD veikla, kartu su laidos vedėju puolė Tėvynės sąjungą ir jos atstovę, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto bei komiteto V.Pociūno žūties aplinkybėms tirti narę Rasą Juknevičienę. Apie kai kuriuos klubo dalyvius skaitytojui dera priminti, nes jie lėmė diskusijos eigą.
Pirmučiausia klubo šeimininkas Audrius Siaurusevičius, kuris naudojasi teise uždavinėti klausimus ir ne visuomet leisti atsakyti į juos. Jis jau ne pirmą kartą organizuoja grupinį auklėjimo seansą parlamentarei R.Juknevičienei. Stojęs į akivaizdžią gaspadoriaus pozą, nevengdamas savo tendencingų komentarų, taip jis elgėsi ir šįkart.
Vienas dalyvių Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas, kadrinio KGB papulkininkio sūnus, pats bandęs pasisemti kagėbistinių mokslų Minsko KGB mokykloje (nepriimtas dėl prastos sveikatos), sovietmečiu santarvėje su KGB dirbęs prokuroru, buvęs Seimo pirmininkas ir net laikinai ėjęs Prezidento pareigas. Štai čia ir stabtelsime, nes su tuo jo laikinumu susijęs A.Pociaus skyrimas VSD vadovu. Taigi per labai trumpą laiką, netikrinęs A.Pociaus praeities veiklos, patikimumo (neoficialiai, be abejonės Prezidentui viskas buvo žinoma) pastarąjį paskyrė VSD vadovu, todėl ir klubo diskusijoje A.Paulauskas mūru stojo už A.Pocių.
Valstiečių liaudininkų partijos pirmininkė Kazimira Prunskienė, KGB krikštyta Šatrijos vardu, o nepriklausomybės metais už nuopelnus Rusijai tituluota Rusijos kunigaikštiene, savo palankumo šiai šaliai neslepianti ir šiuo metu, su tos valstybės institucijomis bendraujanti, todėl ir palaikymą A.Pociui taip pat demonstravo viešai.
Socialdemokratų atstovė Irena Šiaulienė, žinant šios partijos kilmę (Komunistų partija valdė KGB, jai duodavo užduotis, reikalavo atsiskaityti), kitaip negalėjo elgtis su partijos globotiniu, todėl irgi palaikė A.Pociaus poziciją.
Darbo partijos, kuri išdygo iš to paties kairiojo kelmo, pirmininkas Kęstutis Daukšys, jausdamas, kad tik greta socdemų jo partija dar šį tą reiškia, taip pat pūtė į paminėtųjų dūdą, priekaištaudamas konservatoriams už įstatymų nesilaikymą. Liberalų ir centro partijos atstovas Vytautas Bogušis, linkęs veltis į politines peštynes, taip pat naudojosi proga, švaistėsi savo išminties perliukais, žinoma, taip pat priekaištaudamas konservatoriams.
Tik Tėvynės sąjungos atstovė R.Juknevičienė ir Liberalų sąjūdžio vadovas Petras Auštrevičius televizijos studijoje laikėsi oriai, nepasidavė nepelnytiems prasimanytiems kaltinimams bei užgauliojimams, kuriais drabstėsi juodasis katilas, motyvuotai atsakinėjo į klausimus.
Nors minimas katilas didelis ir nenuvalomai juodas, tikėkime, kad puodas nepelnytą kerštą atlaikys; melo kojos ilgos, tačiau jo kelias trumpas. Šį jau per toli nusitęsusį kelią sutrumpinti Prezidento ir Seimo priedermė.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|