|
Kaip dirbti, kad patrauktum kitus į Viešpaties vynuogyną
Arkivyskupas Peteris Stephanas Zurbriggenas
Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus
Yra akimirkų, kurios neišblėsta. Yra žodžių, kurie, jungdami
praeitį su dabartimi, nušvinta ateities vizija. Žodžiai, kylantys
iš dieviškos išminties gelmių, savaime jau yra nepakartojami ir
turi gilesnę prasmę. Žodžiai, kurie nurodo programą, jie privalo
būti dažnai skaitomi ir nešiojami širdyje. Kad nenutiltų amžinasis
žodis ir visada degtų aukuro ugnis, Popiežiaus atstovas, apaštalinis
nuncijus arkivyskupas Peteris Stephanas Zurbriggenas, lankydamasis
Panevėžyje, pateikė kunigams programą apie kunigystės pašaukimų
ugdymą. Žmogus, atradęs savo tikrąjį pašaukimą, yra laimingas, o
tada ir kitus gali apdovanoti krikščioniškąja laime. Kaip mes turime
gyventi ir dirbti, kad patrauktume kitus į Viešpaties vynuogyną?
Siūlome apaštalinio nuncijaus arkivyskupo P.S.Zurbriggeno mintis
apie atsakomybę ugdant kunigystės pašaukimus, išsakytas Panevėžio
vyskupijos kunigams.
Brangūs broliai kunigai, šiandien norėčiau trumpai pamąstyti su jumis apie mūsų atsakomybę ugdant kunigystės pašaukimus. Tai yra rūpestis, kuriuo jūs visi, be abejo, dalijatės su vyskupu. Man atrodo, kad naujųjų metų pradžioje gali būti naudinga ir reikšminga atkreipti jūsų dėmesį į tokią pareigą, kad duotumėte naują impulsą mūsų pastoracinei tarnybai. Rūpestis pašaukimais, turiu omenyje tik kunigystės, šiandien glūdi giliai širdyje, nes visi žinome, kad nuo to priklauso vietinės Bažnyčios ateitis.
Man kilo mintis pakalbėti jums iš esmės, perskaičius straipsnį, išspausdintą lapkričio 13-ąją agentūros Baltic News Service (BNS), pavadintą Lietuvoje mažėja pasirenkančių kunigystės luomą. Mūsų žemyno antikinės tradicijos krikščioniškoms religijoms vis labiau trūksta kunigų tai jau aiškus faktas. Dabar neanalizuosiu ir nevardysiu įvairių šios problemos priežasčių (mažas skaičius kandidatų, skausmingas kunigystės atsisakymas, aukštas dirbančių kunigų gyvenimo vidurkis ir t. t.). Jums jums tikrai gerai žinomos. Nors situacija Lietuvoje nėra tokia dramatiška kaip kitur, visgi mes visi vyskupai ir kunigai privalome būti pasiruošę pasipriešinti šiandieniniams iššūkiams, kurie, plintant globalizacijai, tampa vis akivaizdesni ir kelia rūpesčių ir katalikiškai Lietuvai.
Tarp daugybės savo pareigų turime prisiimti pastoracinį įsipareigojimą ugdyti kunigystės pašaukimus. Čia labai svarbus vyskupo vaidmuo (plg. Kan. 233 § 1 BTK): dieceziniams vyskupams priklauso ypatingu būdu rūpintis pašaukimų ugdymu. Tačiau tai yra svarbu ir kiekvienam kunigui. Iš tikrųjų klebonams priklauso, atsižvelgiant į jų pastoracinės kompetencijos ribas, atrinkti galimus kunigystės kandidatus, laikomus verus, jei jie turi tinkamų žmogiškų, moralinių ir intelektualinių savybių, jei yra gera jų psichinė ir fizinė sveikata ir tinkama intencija pasiaukoti visam laikui šventai tarnybai.
Bažnyčiai reikia kunigų, gerai pasiruošusių ir pasiryžusių, paskatintų autentiškos pastoracinės meilės ir palaikomų dvasinės harmonijos, sustiprintų tiesos, kurią skelbia visišku ir asmeniniu susivienijimu su ja, atgaivintų stiprios meilės Bažnyčiai, kad būtų pajėgūs sėkmingai realizuoti evangelizaciją trečiajame krikščionybės tūkstantmetyje, teigė kardinolas Zenonas Grocholevskis, Katalikiškų studijų kongregacijos prefektas (Vert. iš: Kilk aukštyn. Piligrimystė prie švento Petro kapo. Susitikimas apmąstyme).
II Vatikano Susirinkimas aiškiai nubrėžė ir patvirtino, kad atsakomybė dėl kunigystės pašaukimų sudaro visos Bažnyčios ir kiekvienos krikščioniškos bendruomenės eklezinę būtinybę. Taigi aišku, kad rūpintis pašaukimais privalo visi Bažnyčios nariai: Popiežius, vyskupai, kunigai, pasauliečiai, parapijos, religinės bendruomenės, judėjimai, bažnytinės bendruomenės ir t. t. Susirinkimo tėvai nurodo, kaip turėtų būti išspręsta šita užduotis: pirmiausia su tobulai krikščionišku gyvenimu (Optatum totius, Nr. 2). Ir liudijimu savo gyvenimo. Bet pašaukimų pažadinimo ir išsaugojimo veikloje dalyvauja ir kitos institucijos. Pirmiausia tuo turi rūpintis šeimos, nes jos yra kaip pirmoji seminarija, kurioje patiriama Dievo meilė ir joje gyvenama; yra svarbus ir pasauliečių apaštalavimas, parapijos, mokytojai ir auklėtojai, katalikiškos draugijos ir pan.
Yra kelios esminės tiesos. Pirmoji tiesa, kurią reikia turėti omenyje, nes ji privalo sudaryti visos mūsų pašaukimų pastoracijos bazinį pagrindą, tai tvirtas tikėjimas, kad Dievas duos pašaukimų Bažnyčiai. Kiekvienas pašaukimas kunigystės šventimams turi savo šaukimą Dieve (tai Viešpats, kuris šaukia), bet visada realizuojamos per Bažnyčios tarpininkavimą.
Antroji tiesa, kurią suvokiame, tokia: Kristus davė kunigystės tarnybą Bažnyčiai. II Vatikano Susirinkimo žodžiais, mūsų sielų ganytojas ir sargas (plg. 1 Pt 2,25) Kristus įsteigė Bažnyčią tokiu būdu, kad Jo tauta, išrinkta ir įsigyta kraujo kaina, privalės visuomet turėti iki pasaulio pabaigos savo kunigus, taigi krikščionys neliks niekada kaip avys be piemens (plg. Mt 9,36). Todėl su psalmininku galime sakyti: Viešpats yra mano ganytojas ir nieko man nestinga (Ps 23 1).
Trečioji tiesa: Susirinkimo tėvai mums sako, kad apaštalai, pažindami šitą Kristaus valią, Šventosios Dvasios sužadinti, supratę savo pareigą, išrinko tarnus, kad perduotų patikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti (2 Tim 2,2). Kunigo tarnyba yra svarbi visam Kristaus kūno organizmo vaisingam veikimui ir tai yra nedispensuojama. Apaštaliniame paraginime Pastores dabo vobis primenama, kad be kunigų Bažnyčia negalėtų įgyvendinti šio pagrindinio paklusnumo, kuris yra jos pačios širdyje nuo pat egzistencijos pradžios ir nuo savo misijos istorijoje. Tai paklusnumas Kristaus įsakymui: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (Mt 28,19) ir darykite tai mano atminimui (Lk 22,19; plg. 1 Kor 11,24) arba įsakymas skelbti Evangeliją ir kiekvieną dieną atnaujinti Jo paaukoto kūno ir kraujo auką, išlietą dėl pasaulio gyvybės.
Ketvirta tiesa: visa katalikiška tauta privalo bendradarbiauti, ypač maldoje, kad Bažnyčia visuomet turėtų kunigų, kurių reikia, kad atliktų savo dieviškąją misiją. Maldos reikšmė ugdant kunigystės pašaukimus buvo nurodyta paties Viešpaties: Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį (Lk 10,2).
Penktoji tiesa: nekriskime į neviltį dėl dabarties sunkumų. Pasitikėkime Kristumi, kuris pasilieka visada su mumis kelyje, mūsų neapleidžia, nepalieka našlaičiais. Taigi kada už keliolikos minučių būsime susirinkę Panevėžio Katedroje, Kristaus vardu sustoję aplinkui altorių su pasitikėjimu prašykime Viešpaties, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį, į savo vynuogyną, kuris jums yra jūsų vyskupija. Aplinkui altorių, kuris yra Kristus, patvirtiname dar kartą amžinas nesibaigiančias tiesas.
Šeštoji tiesa: ugdydami kunigystės pašaukimus, stenkimės patys būti Šventosios Dvasios nuskaidrinti, kad taip taptume Jo veiksmingos meilės instrumentais; stenkimės gyventi ir liudyti šventą gyvenimą, kuris aiškiai apima tarnystės dvasią ir tikrą velykinį džiaugsmą mūsų kunigystės; stenkimės padėti išlaikyti, vadovauti tiems, kurie yra nusiteikę ir pasiruošę klausyti Viešpaties šaukimo, padėti jiems išmintingai atskirti ženklus, kuriais Viešpats pasinaudoja, kad suprastų Jo valią (dvasinis vadovavimas).
Stenkimės visuomet suprasti balsą Viešpaties, kuris šaukia. Tai išreiškiama dviem būdais, nuostabiais ir sueinančiais į vieną tašką. Tai vidinis būdas balsas malonės, Šventosios Dvasios, kuri kalba ir tyliuoju balsu, ir galingu, kuriuo Viešpats pasinaudoja žmogiškos sielos neperskrodžiamose gilumose. Kitas, išorinis, būdas yra tuo pačiu žmogišku laiku apčiuopiamas, socialus, teisinis, konkretus. Šis būdas patikėtas kvalifikuotam Dievo žodžio tarnui, apaštalo tarnystei ir taip pat hierarchams (Plg. Paulius VI, Allocutio, 1965 gegužės 5).
Septintoji tiesa: kad tinkamai įsigilintume į kunigystės pašaukimo klausimą, vyskupijoje reikia turėti gerų kvalifikuotų mokytojų ir auklėtojų, kurie privalo įsipareigoti jaunimo ir pašaukimų pastoracijai lygiai taip pat kaip ir šeimos. Šita būtinybė buvo ypač pabrėžta popiežiaus Jono Pauliaus II sveikinime, nusiųstame į kongresą Pašaukimai Europoje 1997, kuriame sakoma: Dalinė Bažnyčia gali su pasitikėjimu žiūrėti į ateitį tiktai tada, jeigu sugeba įgyvendinti šitą pedagoginę nuostatą. Reikia ištvermingai rūpintis turėti ugdytojų ir pirmiausia tarp kunigų.
Brangūs broliai kunigai, visi kartu vyskupai ir kunigai nebijodami sunkumų ir nuovargio, privalome įsipareigoti ugdyti pašaukimus į kunigystę. Gal patys jau esate tai nusprendę ar nuspręsite su savo tėvu ir ganytoju. Bet yra vienas pagrindinis dalykas: visi privalome džiaugsmingai atnaujinti savo kunigišką tarnybą. Žmonės privalo matyti ir suvokti mūsų atsidavimą Kristaus tarnybai, mūsų stiprią meilę Gerajam Ganytojui; toks yra tikrai geriausias būdas ugdyti kunigystės pašaukimus, kitaip sakant, per mūsų asmeninį liudijimą gyvenimo, ištikimybės, entuziazmo ir šventumo. Norėčiau pacituoti Dievo Tarną Joną Paulių II, kuris sakė: Ugdant ir sustiprinant pašaukimus kunigystės tarnybai, neprivalom kalbėti vien tiktai apie Kristų, bet privalom tikrąja prasme Jį parodyti, ypač jaunimui, kuris ieško gyvenimo prasmės, privalom nurodyti Jėzų Kristų, kuris apie save pasakė: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14,6).
Vėl pacituosiu Jono Pauliaus II žodžius: Svarbu parodyti tikintiesiems Kristaus veidą, kuris gyvena Bažnyčioje, nurodant Jį kaip vienintelį kelią, kuris vedą į tiesą apie žmogų ir apie jo visišką laimę (Jonas Paulius II. Žinia jaunimui Rusijos federacijos mieste Irkutske).
Brangūs broliai, taigi stenkimės būti matomi liudininkai Jėzaus gailestingiausios meilės. Meilė atsimoka už meilę, sako giesmės refrenas, kurį aš girdėdavau, kai darbavausi Lotynų Amerikoje. Tai tiesa gyvenkime savo pašaukimu ir kunigiška misija be jokios baimės ir be jokių nuogąstavimų, nes Dievo dvasia mus lydi, nušviečia ir pralenkia visada mūsų veikimą žmonių širdyse. Ji žinos, kaip pažadinti pašaukimus, kurių jūsų vyskupijai reikia. Patikėkime mūsų įsipareigojimą dėl kunigystės pašaukimų Marijos motiniškai globai, Bažnyčios Motinai.
Vertė kan. dr. Robertas PUKENIS
© 2007 XXI amžius
|