Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Artėjantis Jono Pauliaus II šventumo pripažinimas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II iki gyvenimo pabaigos buvo didysis Dievo meilės liudytojas

Prancūzės vienuolės Marijos Simon Pjer pagijimas nuo Parkinsono ligos, prašant velionio Popiežiaus užtarimo, gali pagreitinti beatifikacijos procesą

Jono Pauliaus II mirties metinių minėjimo proga jo įpėdinis popiežius Benediktas XVI atidengė velionio biustą

Tarp gausių maldininkų buvusio Popiežiaus mirties metinėse dalyvavo ir vienuolijų atstovės

Minint Dievo tarno Jono Pauliaus II antrąsias mirties metines prie jo kapo Vatikano bazilikoje šv. Mišių aukai vadovavo buvęs ilgametis jo sekretorius kardinolas Stanislavas Dzivišas

Kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI) ilgus metus buvo artimas Jono Pauliaus II bendradarbis

Buvęs Jono Pauliaus II asmeninis sekretorius kardinolas S.Dzivišas meldžiasi prie jo kapo

Romos vyskupijos generalinis vikaras kardinolas Kamilijus Ruinis pasirašo aktą, kad užbaigiamas Jono Pauliaus II beatifikacijos bylos diacezinis tyrimas, ir dėžės su surinkta medžiaga buvo perduotos Šventųjų skelbimo kongregacijai

Lenkų maldininkai gausiai rinkosi į Vatikano aikštę minint tėvynainio Popiežiaus mirties metines Reuters, AP ir AFP nuotraukos

Jono Pauliaus tėvynėje Lenkijoje taip pat buvo iškilmingai paminėtos jo antrosios mirties metinės uždegant žvakių kryžių Varšuvoje

Du Jono Pauliaus II (Karolio Vojtylos) įpėdiniai Krokuvos soste (iš kairės): kardinolai Stanislavas Dzivišas ir Francišekas Macharskis

Velionio lenko Popiežiaus mirties metinėse Vatikane dalyvavo Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis su žmona

Užbaigtas beatifikacijos bylos etapas

Popiežiaus Jono Pauliaus II antrųjų mirties metinių minėjimas buvo ypatingas tuo, kad per rekordiškai trumpą laiką užbaigto jo beatifikacijos – paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju – bylos tyrimo dieceziniu lygiu Romos vyskupijoje medžiaga iškilmingai perduota atitinkamai Šventojo Sosto dikasterijai toliau nagrinėti. Išanalizavusi visus gautus dokumentus, – o jų dabar perduota net penkios dėžės – Šventųjų skelbimo kongregacija savo išvadas pateiks popiežiui Benediktui XVI, kuris turi priimti galutinį sprendimą.

Kaip žinoma, Šventasis Tėvas suteikė dispensą 2005 metų gegužę, kuri leido pradėti Dievo tarno Jono Pauliaus II beatifikacijos bylos tyrimą nepraėjus penkeriems metams nuo kandidato į Bažnyčios altorių garbę mirties, kaip numato Bažnyčios kanonų teisė. Atitinkamą ediktą dėl beatifikacijos bylos tyrimo pradėjimo Popiežiaus vikaras Romai kardinolas Kamilijus Ruinis pasirašė tų pačių metų gegužės 18 dieną. Praėjusį pirmadienį, kai visame pasaulyje buvo prisimenamas Jonas Paulius II, miręs 2005 m. balandžio 2 d., tūkstančiai tikinčiųjų rinkosi į Šv. Jono baziliką Laterane, kur iškilmingoje ceremonijoje kardinolas K.Ruinis perdavė tyrimo rezultatus Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektui portugalui kardinolui Žozei Saraivai Martinsui.

Tarp gausios minios maldininkų buvo daug kardinolų, vyskupų ir žinomų visuomenės veikėjų. Tarp jų dalyvavo ir Krokuvos (Lenkija) kardinolas Stanislavas Dzivišas, kuris beveik keturis dešimtmečius buvo Jono Pauliaus II asmeniniu sekretoriumi. Kaip tik tos dienos rytą jis drauge su kitais Lenkijos Katalikų Bažnyčios hierarchais celebravo šv. Mišias Vatikano bazilikos grotoje prie velionio Popiežiaus kapo. Ceremonijoje dalyvavo ir 46 metų prancūzė vienuolė sesuo Marija Simon Pjer, kurios staigus pagijimas nuo Parkinsono ligos priimamas kaip įvykęs galimas stebuklas su Jono Pauliaus II užtarimu ir beatifikacijos proceso postulatoriaus monsinjoro Slavonuro Oderio įtrauktas į bendrąją bylą.

Balandžio 2 dieną Šv. Jono bazilikoje vykusioje teisinėje procedūroje postulatorius lotyniškai pasakytoje kalboje supažindino su bylos tyrimo metu gautais apie 130 liudytojų parodymais, teologų komisijos išvadomis bei istoriniais Jono Pauliaus II privačių raštų vertinimais. Po to kalbėjęs kardinolas K.Ruinis išsamiai apžvelgė Dievo tarno asmeninius bruožus, ypatingą pamaldumą, atsidėjimą evangelizacijai ir krikščionių vienybės reikalui, jo rūpinimąsi kitų vargais ir kančios priėmimą, kaip esminį gyvenimo pasirinkimą.

Dievo meilės liudijimas

Svarbiausias Karolio Vojtylos – toks yra popiežiaus Jono Pauliaus II pasaulietinis vardas – portreto aspektas yra jo „asmeninis ryšys su Dievu, ryšys, kuris jau pasirodo stiprus, intymus ir gilus dar vaikystėje, vėliau auga, stiprėja ir neša vaisių per visą gyvenimą“, aiškino Romos vyskupijos generalinis vikaras.

Aptardamas Dievo tarno pamaldumo visuotinį pobūdį, jis priminė, kad į Joną Paulių II su užtarimo maldoje prašymais kreipdavosi daugybė žmonių. Dėl šios priežasties jis tuos prašančiųjų laiškus laikydavo savo klaupto stalčiuje, kad asmeniškai galėtų pateikti Viešpačiui.

„Antroji esminė Karolio Vojtylos asmenybės komponentė, kuri kilo iš jo intymaus ryšio su Dievu, buvo laisvė, nepaprasta vidinė laisvė, kuri pasireiškė daugelyje krypčių“, – sakė kardinolas K.Ruinis. Šiuo atžvilgiu ypač pažymėtinas velionio Popiežiaus santykis su materialiniais dalykais, kai jis visada, netgi būdamas Katalikų Bažnyčios vadovas, liko „konkretaus ir radikalaus neturto žmogus“.

Kardinolas priminė, kad garsusis Jono Pauliaus II paraginimas „Nebijokite!“, kuriuo jis 1978 metų spalį pradėjo savąjį pontifikatą, taip pat kilo iš tos vidinės laisvės, palaikomos jo tikėjimo. Bėgant metams tai tapo besiplėtojančia apraiška, padėjusia išlaisvinti Lenkiją, ir ne tik ją, iš baimės bei politinės, kultūrinės ir dvasinės (sovietinio komunizmo) priklausomybės. Ta pati vienybė su Dievu ir vidinė laisvė, kuri atitraukė Karolį Vojtylą nuo šio pasaulio dalykų, taip pat padėjo vertinti ir jų gerąją pusę, leisdama mėgautis gamtos ir meno grožiu, draugystės šiluma, minties galia, sporto pastangomis ir pasiekimais. Tai padėjo jam tapti tobulu žmogumi, kuris visiškai save realizavo.

„Dievo autentiška meilė negali būti atskirta nuo artimo meilės ir Jo išganymo troškimo. Dėl šios priežasties toks žmogus kaip Jonas Paulius II, kuris mylėjo Dievą su tokiu intensyvumu, negalėjo netapti didžiuoju atsidavimo savo broliams pavyzdžiu“, – aiškino kardinolas K.Ruinis. Jis priminė gausius velionio Popiežiaus rūpinimosi kenčiančiais ir vargingiausiais žmonėmis pavyzdžius bei gilų dvasinį artumą su panašių nuostatų Motina Terese iš Kalkutos. Ta pati tikėjimo į Kristų ir meilės bei atsidavimo žmogui sintezė skatino Joną Paulių II be atvangos ginti žmonių ir tautų garbę bei orumą, veikti dėl bendrojo gėrio ir ryžtingai perspėti dėl pavojų, kurie kelia grėsmę mūsų dienų žmonijai.

Ypatingas santykis su skausmu ir liūdesiu

Pagaliau Romos vyskupijos generalinis vikaras kalbėjo apie Karolio Vojtylos ypatingą santykį su žmogiškuoju skausmu ir liūdesiu, kai jis vaikystėje neteko savo motinos, netrukus brolio, o po kiek laiko – ir tėvo. Taip pat apie patirtą karo ir totalitarinių režimų tragediją bei fizines kančias, kai buvo sunkiai sužeistas partrenkus okupantų nacių automobiliui bei po teroristinio pasikėsinimo į jo gyvybę 1983 m. gegužės 13-ąją.

Tos kūno ir sielos kančios kėlė daug sunkumų didžiajai misijai atlikti, tačiau savo ligas ir fizinį skausmą Jonas Paulius II priėmė su būdingu ramumu ir kantrybe, su autentiška krikščionio stiprybe ir tvirtumu, kiek įmanoma stengdamasis, kad jo problemos netaptų našta kitiems. Kalbėdamas apie paskutiniuosius Popiežiaus gyvenimo momentus, kardinolas K.Ruinis nurodė, kad jis, kaip ir visą gyvenimą, stengėsi būti palaikomas Dievo žodžio, todėl prašė, kad būtų skaitoma Evangelija pagal Joną, daug meldžiamasi, adoruojama ir medituojama.

Pagaliau prieš palikdamas šį pasaulį Jonas Paulius II prie jo iki galo buvusiai seseriai Tobianai Sobotkai vos girdimu balsu ištarė prasmingus žodžius: „Leiskite man eiti pas Viešpatį“. Tuo metu komos būklėje atsidūrusio mirštančio Popiežiaus kambaryje pradėta celebruoti Dievo gailestingumo sekmadienio vigilija. Kardinolas K.Ruinis pabrėžė, jog tai buvo labai simboliškas ir prasmingas aktas, nes Dievo gailestingumas visada buvo Jono Pauliaus II dvasingumo šaltinis, iš kurio jis sėmėsi jėgų įveikti blogį gerumu.

„Šventumo kvapo“ pasklidimas

Svarbiausiu įvykiu popiežiaus Jono Pauliaus II antrųjų mirties metinių minėjime buvo balandžio 2 dienos popietę jo įpėdinio Benedikto XVI aukotos šv. Mišios Romos Šv. Petro aikštėje, kuriose dalyvavo daugiau kaip 300 tūkstančių maldininkų. Kartu su Šventuoju Tėvu prie altoriaus koncelebravo apie keturiasdešimt kardinolų. Tarp pamaldų dalyvių buvo Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis su žmona ir visa velionį Popiežių aptarnavusi „šeima“: lenkės vienuolės, ištikimas tarnas Andželas Gudželis, saugumo tarnybos vadovas Kamilas Sibinas ir, žinoma, buvęs asmeninis sekretorius kardinolas Stanislavas Dzivišas.

Popiežius Benediktas XVI, kuris, kaip kardinolas Jozefas Ratcingeris, 23 metus vadovavęs Tikėjimo doktrinos kongregacijai, taip pat beveik visą ankstesnį pontifikatą buvęs vienas artimiausių Jono Pauliaus II bendradarbių, pasakė asmeniniais motyvais perpintą homiliją, kuri daugelį kartų buvo pertraukta plojimų, todėl gerokai užsitęsė. Komentuodamas tos dienos liturginį Evangelijos pagal Joną skaitinį apie Jėzaus apsilankymą Betanijoje, kur Jam bičiuliai surengė vaišes, Šventasis Tėvas sakė, kad didžiausią dėmesį čia patraukia Marijos poelgis, kai ji Jėzui patepė kojas brangiausiais tepalais ir po to jas nušluostė savo plaukais, dėl ko visi namai pakvipo maloniu kvapu.

„Mums šiandien, minintiems mano brangų Pirmtaką, tas Marijos gestas yra kupinas dvasinės prasmės – kalbėjo Popiežius . – Jis mums primena ir šviesųjį Jono Pauliaus II liudijimą: „Namai pakvipo tepalais“ (Jn 12, 3). Šventumo kvapas pasklido po visą Bažnyčią, ir tai ypač jautėme mes, kurie turėjome laimės artimai bendrauti su Jonu Pauliumi II. Tuo taip pat yra įsitikinę visi, kurie jį matė iš tolo, nes Jono Pauliaus II asmenyje kunkuliavo ir liejosi per kraštus Kristaus meilė“.

Buvimas Tėvo namuose

Pabrėžęs velionio Popiežiaus intensyvią pastoracinę veiklą ir iškalbingą liudijimą, kad Jėzus Kristus jam buvo „viskas“, Benediktas XVI nurodė, kad šio liudijimo pagrindas buvo kryžius. „Kardinolo Vojtylos gyvenime sąvoka „kryžius“ nebuvo tik žodis. Jis pažinojo skausmą ir mirtį nuo savo vaikystės ir jaunystės, – kalbėjo Benediktas XVI. – Kaip kunigas ir vyskupas, o ypač kaip aukščiausias pontifikas, jis labai rimtai priėmė Kristaus paskutinį raginimą Simonui Petrui, išsakytą ant Galilėjos ežero kranto: „Sek mane… tu sek mane“ (Jn 21, 19 ir 22). Ypač kada lėtai, bet nepaliaujamai progresuojanti liga pamažu atėmė iš jo viską, jo egzistencija tapo visišku pasiaukojimu Kristui, gyvu skelbimu Jo kančios tikėjimo kupinoje prisikėlimo viltyje“. Visiškai atsiduodamas Viešpaties valiai, Jonas Paulius II patikėjo save Švč. Mergelės Marijos globai, nuolat kartodamas „Totus Tuus“.

Pasidžiaugęs, kad velionio Popiežiaus beatifikacijos byla sparčiai juda į priekį užbaigus diecezinį jos etapą ir gyvenimo vertybių bei šventumo reputacijos patvirtinimu, Benediktas XVI sakė, kad jam labai tinka ir dabartinis „Dievo tarno“ titulas. Viešpats pakvietė jį savo tarnystei per kunigo kelią, kuriuo einant atsivėrė vis platesni horizontai iki vadovavimo vyskupijai, o vėliau ir Visuotinei Bažnyčiai. „Ši visuotinumo plotmė pasiekė plačiausią išraišką jo mirties dieną, kai visas pasaulis tai išgyveno su iki tol neregėtu dėmesiu“, – sakė Benediktas XVI.

Prieš dvejus metus celebruodamas popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves savo homilijoje tuometinis Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas J.Ratcingeris sakė, jog yra įsitikinęs, kad velionis yra prie dangiškojo Tėvo namų lango ir laimina milijoninę minią, susirinkusią į Šv. Petro aikštę. Šventasis Tėvas, baigdamas homiliją, vėl tvirtino, kad „brangus Jonas Paulius II iš Tėvo namų – mes galime būti tikri – nepaliauja lydėti Bažnyčią jos kelionėje“.

© 2007 „XXI amžius“