|
Dievas mus išvaduoja nuo mirties
Telšių vyskupo kreipimasis į vyskupijos tikinčiuosius
Mieli broliai seserys, Žemaičių žemės tikintieji krikščionys!
Kasmet Didžiojo šeštadienio vakaro sutemose Bažnyčia mus sukviečia prie bažnyčių šventoriuose skaisčiai liepsnojančio velykinio laužo. Kaip to laužo šviesa nušviečia nakties tamsą, taip Kristaus pergalės prieš mirtį prisikėlimo šviesa sklaido mus visus gąsdinančios neišvengiamos mums mirties tamsą. Tą tamsą, kuri mums tokia skaudi ir nepriimtina. Tą tamsą, kuri taip priešinga mūsų prigimties giliausiems troškimams: amžinojo gyvenimo ir amžinų, nedylančių, negriūvančių namų troškimui. Tai liudija tautos poetas, kai prabyla apie visų mūsų Kūrėją Dievą:
Ne už didį dangų, žvaigždėmis nusėtą,
Ir ne už siautimą jūrų neramių
Aš Tave išmokau garbint ir mylėti
Už pasiilgimą amžinų namų.
(K.Inčiūra)
Dievas, mylėdamas nors ir nusidėjusį savo kūrinį žmogų, tampa žmogumi, paima nusidėjusio žmogaus nuodėmėmis pelnytą skaudžią kaltės, kančios ir mirties dalį ant savo dieviškaižmogiškų pečių ir savo kančia, mirtimi bei prisikėlimu mūsų mirtį nugali, mus nuo jos išvaduoja. Tai išgyvename per Velykas, švęsdami Kristaus prisikėlimą, tai išgyvename priimdami ir kasmet Velyknaktyje prisimindami savąjį krikštą ir per jį gautas malones.
Anot apaštalo Pauliaus, per krikštą esame suvienijami su Kristaus mirtimi su Juo esame palaidojami ir su Juo prisikeliame: Argi nežinote, jog mes visi pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 34).
Krikštas yra gražiausia ir brangiausia iš visų dovanų. (
) Mes jį vadiname dovana, malone (
) patepimu, atgimdančia maudykle, antspaudu, pagaliau viskuo, kas tik yra vertingiausia. Dovana, nes jis suteikiamas tiems, kurie nieko neatsineša; malone, nes jį gauna ir kaltieji; panardinimu, nes nuodėmė palaidojama krikšto vandenyje; patepimu, nes krikštas yra šventas ir karališkas (tokie yra pateptieji); apšvietimu, nes jis yra spindinti šviesa; drabužiu, nes uždengia mūsų gėdą; maudykle, nes nuplauna mūsų nuodėmes. Antspaudu, nes jis yra mūsų apsauga ir Dievo viešpatavimo mums ženklas cituoja šv. Grigalių Nazianzietį Katalikų Bažnyčios katekizmas.
Krikštu žmonės įjungiami į Kristų ir sudaro Dievo tautą. Pakrikštytieji, gaudami visų nuodėmių atleidimą, išgelbėjami iš tamsybių valdžios ir iškeliami į Dievo vaikų šviesą. Vandens nuplovimu ir Šventosios Dvasios galia tapę naujais kūriniais, jie ne tik vadinami, bet ir iš tikrųjų tampa Dievo vaikais tvirtina Krikšto apeigyno įvadas. Krikštu minima ir įgyvendinama Velykų paslaptis: žmonės miršta nuodėmei ir prisikelia gyvenimui. Todėl Velyknaktyje per krikštą turi spindėti prisikėlimo džiaugsmas (ten pat).
Kviečiu visus Žemaičių žemės krikščionis nuo šių, 2007-ųjų, Viešpaties metų kasmet visą dešimtmetį per Velykas giliai įsimąstyti ir įsijausti į Krikšto sakramento prasmę ir esmę, kasmet sąmoningai atnaujinti krikšto pažadus. Nes šiemet, 2007 metais, sukanka 620 metų nuo lietuvių krikšto 1387 metais, o 2013-2017 metais švęsime žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Šiam jubiliejui dvasiškai ruoštis kviečiame visus jau nuo šių metų. Trumpas, vienkartinis, vienadienis, kad ir grandiozinis, renginys, palieka mažus pėdsakus mūsų sąmonėje, sąžinėse ir gyvenime. Nuolatinis susimąstymas apie krikšto reikšmę mūsų krašto ir kiekvieno iš mūsų gyvenime gali duoti impulsą sąmoningam kiekvieno iš mūsų ir visos tautos dvasiniam gyvenimui atnaujinti. O tai ir turėtų būti jubiliejaus minėjimais siekiamas vaisius. Įvairiais požiūriais turėtume atlikti tą krikšto reikšmės kasmetinį apmąstymą.
Nelengvas buvo krikščionybės kelias į Lietuvą. Vokiečių ordino riterių kardu ir ugnimi neštam krikščioniškam tikėjimui baltų gentys lietuviai, žemaičiai atkakliai priešinosi. 2000-aisiais, krikščionybės didžiojo jubiliejaus metais, Lietuvos vyskupai atgailos ir atsiprašymo laiške šį skaudų kryžiaus karų reiškinį įvertino taip: Apgailime, kad Bažnyčios vaikai tikėjimui Lietuvoje skleisti bei ginti kartais griebdavosi netinkamų priemonių jie pamiršdavo, kad Dievas yra meilė, todėl tik su meile galima vesti tautas į tiesą. Bažnyčios atmintį slegia praeityje vartota prievarta ir nepakanta, priešinga Evangelijai.
Pirmieji taikūs baltų genčių evangelizacijos bandymai prasidėjo X-XI amžių sandūroje. Šventųjų Vaitiekaus (Adalberto) ir Brunono Kverfurtiečio misijinės kelionės į baltų genčių žemes baigėsi jų kankinyste.
Vėliau vokiečių ordino pradėti kryžiaus karai buvo pagrindinė priežastis, kad tik 1387 metais lietuviai aukštaičiai, o žemaičiai 1413-1417 metais buvo pakrikštyti.
Vėlyvas mūsų protėvių krikštas turėjo skaudžių pasekmių mūsų tautai, valstybei ir kultūrai.
Žemaičių krikštas, kuriuo galutinai dabartinė etnografinė Lietuva buvo įjungta į Vakarų Europos tautų šeimą, buvo epochinės reikšmės istorijos įvykis: žemaičių krikštas reiškė Lietuvoje gyvenusių lietuvių aukštaičių ir žemaičių susivienijimą vieno tikėjimo pagrindu į vieną politinę ir kultūrinę tautą.
Pasirengimo žemaičių krikštui metu pirmą kartą Europos valstybių Bažnyčios ir vadovų tarptautiniame forume Konstancos Susirinkime prisistatė Lietuvos 60-ies asmenų neofitų žemaičių delegacija, kuri tame forume pristatė garsųjį žemaičių skundą prieš vokiečių ordiną. Šia proga Konstancos Susirinkime vyko plati diskusija tautų teisių klausimu.
Popiežius Jonas Paulius II 1995 metais kalbėdamas Jungtinių Tautų būstinėje šias diskusijas priminė šių dienų pasaulio vadovams. Žmonijos sąžinei kaskart iš naujo iškyla visiško tautų ir nacijų teisių pripažinimo problema, sužadindama dėmesio vertus etinius ir juridinius apmąstymus. Turiu galvoje debatus, vykusius XV amžiuje Konstancos Susirinkime, kai Povilo Vlodkovičiaus vadovaujami Krokuvos akademijos nariai gynė kai kurių Europos tautų (t.y. lietuvių, žemaičių) teisę egzistuoti ir būti autonomiškomis.
Šiuos čia paminėtus klausimus per pasirengimo jubiliejui dešimtmetį tikriausiai išsamiai panagrinės mūsų teologai, istorikai, kultūrologai, net ir politologai.
Tačiau didžiausią poveikį mūsų dabarties ir ateities gyvenimui (ir ne tik laikinajam, bet amžinajam) turės kiekvieno iš mūsų asmeninis įsimąstymas apie tai, ką Krikšto, o vėliau Sutvirtinimo sakramentų priėmimo metu esame pažadėję. Tad sveikindamas visus, sulaukusius šv. Velykų švenčių, kviečiu atnaujinti krikšto pažadus ir tikėjimo išpažinimą. Tebūna tie atnaujinti pažadai tvirtas pamatas mūsų naujo gyvenimo statybai, te pakartotinai iškilmingai atnaujintas tikėjimas šviesa nušviečia visas mūsų žemiškojo gyvenimo tamsumas! Džiaugsmingo Aleliuja!
Jūsų Vyskupas
Jonas Boruta, SJ
© 2007 XXI amžius
|