|
Kelionė į šventąją erdvę
Kasdienybė varžo
Tenka pripažinti vos ne kasdien sutinkame piktų, suirzusių, priekabių ieškančių žmonių, su kuriais vienaip ar kitaip turime bendrauti. Tuomet iš tiesų būna sunku išlaikyti savitvardą, orumą ir garbę. Šias savybes turime išsaugoti kasdien ne tik dirbdami, bet ir po darbo grįžę į šeimas. Neretai tai mums tampa sunkiu uždaviniu.
Pavargstame ne tik nuo slegiančios kasdienybės. Pasaulietiškas laisvalaikio leidimo laikas taip pat vargina, kuomet kūniškų linksmybių kultas pranoksta dvasines vertybes. Ne vienas esame matę besaikio alkoholio vartojimo, viešai demonstruojamo lytinio akto, smurto ar žudynių padarinius. Kitaip tariant, esame susidūrę su visiško dvasinio skurdo pavyzdžiais. Tuomet neretai pasijaučiame suvaržyti, atsidūrę savotiškame pasaulietiškumo narve. Norisi iš jo ištrūkti, įkvėpti gryno oro ir sielai, ir kūnui, nusimesti slegiančius rūpesčius ir pasijusti laisvam, turinčiam aukštesnių siekių nei kasdienė buitis...
Dvasinės harmonijos šaltinis
Piligrimystę tiksliausiai būtų galima įvardyti kaip kelionę į šventąją erdvę, kurioje kadaise buvo šventieji, joje atgaunama dvasinė harmonija bei pajuntamas sielos palengvėjimas. Krikščionybėje piligrimystė vertinama kaip savanoriškas pasiaukojimo aktas.
Piligriminių kelionių tikslas šventų vietų ar objektų aplankymas bei jų galios pajutimas. Galios dvasiniam tobulėjimui. Šventos vietos dažniausiai siejamos su religijos atsiradimu, pranašų ar asmenų, turinčių ypatingųjų dieviškų galių, gyvenimu. Tokios vietos lankytinos tiek turistų-piligrimų, tiek įprastai keliaujančių turistų.
Piligriminių kelionių metu svarbų vaidmenį atlieka kunigas, kuris vyksta kartu su keleiviais. Jie turi galimybę pasikonsultuoti rūpimais klausimais, taip pat pasidalyti savo džiaugsmais ar rūpesčiais. Apskritai piligrimines keliones dažniausiai renkasi tokie žmonės, kuriuos vienija tikėjimas, meilė savo artimui, Tėvynei bei kiekvienai gyvenimo dienai. Vykstant į tokias keliones pirmą kartą, bendrakeleiviai nustebina kilnumu, dosnumu, humaniškumu. Autobuse vyrauja rami, draugiška atmosfera.
Atvykus į konkrečią šventą vietą, tą pačią arba kitą dieną einama į šv. Mišias. Tuomet malda suvienija skirtingų profesijų, išsilavinimo žmones. Kiekvienas kartu ištartas maldos žodis įgyja svarumo ir prasmės, suteikia dvasinės šilumos, atitolina nuo problemų ir sunkumų. Maldoje paskendę žmonės pajunta lengvumą bei tyrumą širdyje. Įgavus energijos maldoje toliau tęsiamas kelionės maršrutas.
Simbolinė piligrimystės reikšmė tai susikaupimas savyje ne tik apčiuopiamoje vietoje. Kelionės metu skiriama laiko pabendrauti vienam su kitu, išklausyti vienas kitą, užmiršti skubotą gyvenimą. Dėl šios priežasties kelionės organizuojamos būtent autobusu.
Pradžių pradžia senovėje
Senovės Egipte kasmetinių švenčių metu į bažnyčias ar šventas vietas susirinkdavo minios žmonių. Šventųjų galybę pabrėždavo procesijoje dalyvaujantys žmonės, lyg upe plaukiantys miestų gatvėmis. Tokiomis akimirkomis akivaizdžiai buvo pagerbiamos aukštesnės jėgos, valdančios ne tik žmones, bet ir gamtos procesus.
Žmonės jau nuo II amžiaus keliauja į Romą, kur buvo nukankinti šventieji Petras ir Paulius. Krikščioniškos piligrimystės į Jeruzalę ir kitus Šventosios Žemės miestus įsitvirtino jau III amžiuje ir ypač sustiprėjo 313 metais imperatoriui Konstantinu legalizavus krikščionybę Romos imperijoje.
Piligriminės kelionės labai populiarios tarp katalikų. Didžiausi krikščionių piligriminiai centrai beveik išskirtinai priklauso Katalikų Bažnyčiai. Didžiulės minios piligrimų keliauja į Romą ar į Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietas Lurde (1858 m.), Fatimoje (1917 m.). Ten paliktos žmogaus kūno dalių kopijos iš medžio bei metalo (votai) simbolizuoja stebuklingą išgijimą ar išsigelbėjimą.
Jei domitės piligriminėmis kelionėmis, informacijos teiraukitės:
UAB Autopaslauga, Pylimo 38, Vilnius. (Tel. (8-5) 233 59 85, mob. 8 650 13075 Justė, mob. 8 650 97260 Asta).
Justė GAUDINSKAITĖ,
turistinių-piligriminių
kelionių vadybininkė
© 2007 XXI amžius
|