| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Širdyje dar ne ruduo Bronius VERTELKA
Negaliu skųstis savo sveikata, kalbėjo Rokiškio Šv. apaštalo evangeliko Mato bažnyčios altaristas kan. teol. lic. prof. jubil. Petras ŽIUKELIS, balandžio 3-iąją šventęs savo gyvenimo 80 metų sukaktį. Jubiliato pagerbimo iškilmės vyks pirmadienį, balandžio 9-ąją, 12 valandą Rokiškio bažnyčioje. Aplankęs ne vieną šalį Pakankamai guvus ir gerą atmintį išsaugojęs jubiliatas pasakojo, jog ir sovietiniais laikais mėgo keliauti. Atostogų metu teko plaukti Volgos upe, gėrėtis didžiuliu Baikalo ežeru, net pasiekti Kamčiatką. Vyko į Vokietiją užmegzti ryšių su Erfurto kunigų seminarija, lankėsi Vengrijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kanauninkui atsivėrė platesni keliai. Jis sugebėjo aplankyti Romą, Lurdą, Fatimą, svečiuotis Egipte, Turkijoje, Indijoje, Peru. Maždaug prieš dešimtmetį regėjo Šventąją Žemę. Ji iš Rokiškio krašto kilusiam dvasininkui paliko neišdildomų įspūdžių. Dvasininko darbas teikia džiaugsmą Net du kartus, iš viso apie 15 metų, teologijos licenciatui P.Žiukeliui teko dirbti Kauno kunigų seminarijoje. Ten praleisti jo gražiausi gyvenimo metai. Seminarijoje gavo docento, vėliau profesoriaus laipsnius. Buvo net Teologijos fakulteto dekanas. Prie kan. P.Žiukelio kunigų seminarijoje mokęsis dabartinis Uliūnų parapijos klebonas kun. Algimantas Keina pasakojo, jog jis, dėstęs Šventąjį Raštą, į savo paskaitas ateidavo gerai pasiruošęs, buvo klierikų mylimas ir gerbiamas. Paskutinė jo, kaip kunigo, darbo vieta Rokiškyje, kur baigia Dievui ir parapijiečiams skirtus dvyliktuosius metus. Dvasininkas klebonijoje turi atskirą kambarį. Pietus paruošia ateinanti jo giminaitė, kuri dažniausiai ir nuperka maisto produktų. Jeigu ko pritrūksta, apsipirkti nepatingi ir pats kanauninkas. Jis mėgsta valgius iš pieno produktų, daug valgo žuvies, bet mažai vartoja mėsos. Kanauninko titulą suteikė vyskupas K.Paltarokas Šie metai altaristui dar ypatingi tuo, jog gruodžio l6ąją, prieš 50 metų, jam vyskupas Kazimieras Paltarokas suteikė kanauninko titulą. Tokius pat paaukštinimus Dievo tarnystėje tada gavo kunigai Bronius Antanaitis ir Kazimieras Dulksnys. Tada P.Žiukeliui buvo 30 metų. Prisimindamas pirmąjį Panevėžio vyskupijos vadovą K.Paltaroką, altaristas negailėjo jam gerų žodžių. Ganytoją matydavo būdamas Kristaus Karaliaus Katedros vikaru. Iš Vilniaus į Panevėžį vyskupas atvykdavo dalyvauti atlaiduose. Vysk. K.Paltarokas visiškai jaunam P.Žiukeliui suteikė Sutvirtinimo sakramentą. Kunigo šventimus P.Žiukelis gavo irgi iš vysk. K.Paltaroko rankų. Buvo pašalintas iš seminarijos Ėjo 1944-ieji. Pavasarį vaikinams, baigiantiems Rokiškio gimnazijos penktąją klasę, kapelionas priminė, jog jie galėtų stoti į kunigų seminariją. Tokio patarimo paklausė Petras Žiukelis. Prieš akis jo laukė devyneri mokslo metai: licėjinių kursų trys, filosofijos du ir teologijos keturi metai. Seminarijos rektorius atkreipė dėmesį į stropų vaikiną iš Rokiškio krašto. Kadangi jis sėdėjo pirmame suole, tai seminarijos vadovas pastebėjo, jog vaikinas labai aiškiai rašo. Rektorius paimdavo jo užrašus ir iš jų diktuodavo kitam kursui, bet jau kitais metais. Po dviejų metų seminarijoje buvo mažinamas klierikų skaičius. Kuriuos palikti, rinko ji pati. Iš 400 klierikų seminarijoje liko 150. Tarp jų buvo ir P.Žiukelis. Vėliau klierikų skaičius buvo vėl perpus mažinamas. Šį kartą atranką darė saugumas. Į jam nepatikimųjų sąrašą pateko Petras. Jo pase atsirado ryškus kryžius, kuris reiškė, kad negali mieste prisiregistruoti ir turi dingti, kur akys veda. Zakristijonauti pas save P.Žiukelį pasiėmė Lukštų klebonas Albertas Talačka, suteikęs jam visą išlaikymą. Išvytasis seminarijoje paliko pareiškimą: jeigu atsirastų galimybė, į ją grįžtų. Zakristijonu P.Žiukelis dirbo vienerius metus, kol gavo kvietimą grįžti tęsti mokslų Kaune. Kunigo darbui įkvėpė tėvo pavyzdys Vaikystėje P.Žiukelis patarnaudavo Jūžintų bažnyčioje, tačiau didžiausią įtaką, renkantis gyvenimo kelią, jam rodė tėvas. Mama buvo paralyžiuota gimdydama aštuntą vaiką (vienas mirė mažas). Pastatyti ją ant kojų medikai nebesitikėjo. Tada tėvas davė įžadą: jeigu mama liktų gyva, tai jis pastatytų tris kryžius. Neprašė, kad pasveiktų. Po truputį mama ėmė taisytis, nors jos viena ranka liko pritraukta, o koja sunkiai valdoma. Ji ir likdavo prižiūrėti namų, kai šeima išsiruošdavo į bažnyčią. Po metų tėvas savo įžadą išpildė. Kamajuose nupirko tris akmeninius kryžius ir ant jų užrašė: Jėzau, pagailėk vaikelių, palik mamą gyvą. Netoli namų, bet skirtingose vietose kryžiai buvo pastatyti. Jie ir šiandien tebestovi. Mama po paralyžiavimo dar išgyveno 34 metus. Tėvas mirė sulaukęs 93 metų. Abu jie palaidoti Jūžintų kapinėse. Aplanko gimtinę Iš 13 kartu su P.Žiukeliu įšventintų kunigų šiandien gyvi keturi. Altaristas dažniau matosi su vyskupu emeritu Juozu Preikšu. Su buvusiais bendrakursiais mons. Kazimieru Gaščiūnu iš Telšių vyskupijos ir su kun. Petru Daunoru iš Vilniaus vyskupijos susirašinėja laiškais ar retkarčiais susiskambina telefonu. Kan. P.Žiukelis nenori nusilenkti bėgančiam laikui. Atskubėjus vasarai, vyksta į gimtąjį Žiukeliškių kaimą. Ten išliko iš kaimo į vienkiemį pervežta, tėvo statyta ir melioracijos nepaliesta sodyba. Ją dabar prižiūri Petro seserys. Turi jas penkias, tik brolis miręs. Beje, tėviškėje labai populiari Žiukelio pavardė, todėl ir sesuo Agnietė ištekėjo už Žiukelio. Netoli sodybos miškas bei Šventosios upė. Kan. P.Žiukelis mėgsta joje nusimaudyti. Rokiškis Autoriaus nuotraukos
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |