| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Bloga žinia: valstybėje padaugėjo milijonierių Gintaras VISOCKAS
Lietuvoje sparčiai daugėja milijonierių. Per pastaruosius dvejus metus milijoninės vertės turtus valdančių verslininkų pagausėjo apie pustrečio karto. Naujiesiems milijonieriams būdingi du bruožai. Šiandien jie investuoja į tokias nestabilias valstybes bei regionus kaip Ukraina, Rusija, Balkanai, Azija ar Kaukazas. Be to, naujieji mūsų turčiai masiškai veržiasi į valdžią: stengiasi patekti į Seimą, į savivaldybes, perka žiniasklaidos priemones. Laisvosios rinkos šalininkas pasakytų: puiku, jei valstybėje sparčiai daugėja labai turtingų žmonių. Liberalias ekonomines nuostatas kritikuojantis ekspertas atsidustų: tai ne bloga, o labai bloga žinia. O kaip manote jūs? Ar daug galinčių gyventi oriai Sveikas protas byloja: jeigu nedidelėje, daug gyventojų neturinčioje šalyje sparčiai pagausėjo labai turtingų žmonių, tai kartu turėjo padaugėti ir labai neturtingų piliečių. Kai vienas žurnalas paskelbė išsamų naujųjų 30-ies Lietuvos milijonierių sąrašą, pabrėždamas, jog jis, ko gero, neišsamus, mat kai kas iki šiol slepia savo turtus arba verslą perkėlė į kitas šalis, tarkim, Baltarusiją, JAV ar Rusiją, internetiniuose komentaruose aptikau įdomių minčių. Vienas internautas rašė: Kitaip tariant, 30 didžiausių Lietuvos sukčių. Nepatikėsiu, kad tokius turtus Lietuvoje galima susikrauti sąžiningai, neslepiant mokesčių, neišnaudojant darbuotojų... Nepritariu anonimui, verslininkus-milijonierius vadinančiam sukčiais. Tačiau sutinku su tais, kurie nedžiūgauja, išgirdę žinią, esą šiandien turime beveik tris kartus daugiau milijonierių, nei prieš dvejus metus. Ekonomikos stiprumą rodo ne milijonierių gausa. Ekonomikos stabilumą demonstruoja pasiturinčiai gyvenančių vidutiniokų gausa. O tokių, kurie šiandien Lietuvoje gali ne tik sočiai pavalgyti, gražiai rengtis, pramogauti bei šiek tiek susitaupyti, ne tiek daug. Vilniaus universiteto Sociologijos katedros vedėjas doc. dr. Arūnas Poviliūnas vidutiniokus apibūdina kaip žmones, kurie gali gyventi oriai. Ar daug tokių Lietuvoje? Ar jų daugėja? Treti nuo galo Pasak Sociologijos katedros vedėjo A.Poviliūno, šiandien ypač mėgstama pasidžiaugti, girdi, lietuviškasis bendrasis vidaus produktas (BVP) nuolatos auga ir, regis, augs ateityje. Tai tarsi reiškia, kad šalis vis daugiau pagamina, todėl neišvengiamai ir ekonominė kiekvieno iš mūsų padėtis gerėja. Vaizdžiai tariant, Lietuva kasmet iškepa vis didesnį pyragą. Tačiau lietuviškasis pyragas dar ne toks didelis kaip švediškas, daniškas ar belgiškas. Nuo Europos Sąjungos vidurkio mes atsiliekame beveik 48-50 proc. Paskutiniai duomenys skelbia, kad pagal BVP rodiklius vienam gyventojui mes Europoje treti nuo galo. Taigi kol kas džiūgauti augančiu BVP lyg ir nėra pagrindo. Skurdo tik padaugėjo Nors BVP rodikliai Lietuvoje nuolat gerėja, tačiau kiti rodikliai rodo, kaip tvirtina doc. dr. A.Poviliūnas, jog skurdo Lietuvoje dar daugiau nei prieš keletą metų. Akivaizdu, bet neįtikėtina. Lietuva kasmet iškepa vis didesnį, skanesnį, riebesnį pyragą, o santykinio skurdo rodikliai pavojingai auga. Sąvoka auga santykinis skurdas rodo, kad didėja atotrūkis tarp tų, kurie uždirba daug, ir tarp tų, kurie vos galą su galu suduria. Laisvosios ekonominės rinkos šauklys plotų rankomis: bet juk taip ir turi būti. Vieni daugiau pluša, daugiau rizikuoja, daugiau investuoja, todėl ir pyrago atsiriekia nepalyginti daugiau už tuos, kurie imasi tik vadinamųjų juodųjų darbų, gyvena iš pašalpų ar pensijų. Be abejo, pajamos negali būti visų vienodos. Mes jau gyvenome santvarkoje, kuri stengėsi įvesti lygiavą. Lygiavos principų taikymas patyrė fiasko, nes lygiava griauna asmeninę iniciatyvą, konkurenciją, suinteresuotumą daug dirbti. Kam stengtis, jei vis tiek bus atseikėjama pyrago tiek, kiek ir kitam, kuris ištisą mėnesį galbūt tik tinginiavo ir veltėdžiavo. Tačiau nereikia pamiršti, jog kiekvienoje šalyje esama žmonių, kurie nesugeba, negali prisitaikyti prie naujųjų kapitalizmo sąlygų. Ir tai dažnusyk ne jų kaltė, o nelaimė. Civilizuota, demokratinė valstybė tokiais savo piliečiais privalo pasirūpinti. Valstybė privalo įgyvendinti tokią socialinę politiką, kuri leistų gyventi oriai net ir tiems, kurie nesugeba atlaikyti konkurencijos iššūkių. Valstybė privalo garantuoti normalų pragyvenimo minimumą visiems net ir tiems, kuriems nepasisekė susikrauti turtų. Jų valstybė negali palikti likimo valiai, jei ta valstybė ne mafijos, ne nusikaltėlių, ne sukčių valdoma šalis. Efektyvumas beveik minimalus Deja, mūsų valstybė kol kas negali pasigirti solidžia, išmintinga socialine politika. Socialinės politikos reikmėms mes skiriame vos 13-14 proc. nuo BVP. Tuo tarpu ES vidurkis 22 proc. nuo BVP. Ir šioje srityje velkamės Europai iš paskos. Sociologijos katedros vedėjas A.Poviliūnas pastebėjo dar vieną nerimą keliančią tendenciją. Skirdami ženkliai mažiau lėšų socialinei politikai nei dauguma ES senbuvių, mes nesugebame efektyviai panaudoti net ir tų pinigėlių. Lietuviškasis santykinio skurdo lygis iki socialinių išmokų akių labai nebado 26 proc. Tokia padėtis nusistovėjusi daugelyje ES šalių. Tačiau po socialinių išmokų situacija Lietuvoje beveik nepasikeičia į gerąją pusę. Dauguma iš 26 proc. skurstančiųjų Lietuvos piliečių po socialinių išmokų iš santykinio skurdo balos taip ir neišbrenda. Po socialinių išmokų 21 proc. Lietuvos žmonių ir toliau priskiriami santykinio skurdo rizikos grupei. Vadinasi, Lietuvos socialinės politikos efektyvumas beveik minimalus ji padeda tik 5 proc. patekusių į santykinio skurdo akiratį. Taigi ir čia Lietuva viena iš paskutiniųjų. Panaši arba prastesnė padėtis tik Graikijoje, Ispanijoje. Tuo tarpu Švedijoje po socialinių išmokų iš santykinio skurdo balos išsikapanoja apie 20 proc. žmonių (nuo 29 iki 9 proc.). Labiausiai vargsta vaikus auginančios šeimos Nepalankūs Lietuvai ir kiti rodikliai. Kiek sykių Lietuvoje skiriasi minimalus darbo užmokestis nuo didžiausio atlyginimo? Švedijoje tas skirtumas sudaro apie 3,3 karto. Lietuvoje skirtumas tris sykius didesnis nei tas skirtumas Švedijoje. Vadinasi, atotrūkis tarp labai turtingų ir itin varganai gyvenančių nuolat didėja. Paklausiu: kokios šeimos labiausiai skursta Lietuvoje? Ogi tos, kurios augina vaikus. Ypač jeigu šeima augina du ir daugiau vaikų. Ypač vienišos motinos, auginančios keletą vaikų. Daugiavaikės šeimos labiausiai jaučia pinigų stygių, joms iškilęs didžiausias pavojus patekti į santykinio skurdo liūną, iš kurio vėliau išbristi labai sunku. Iki socialinių išmokų beveik trečdalis mūsų vaikų priskiriami skurstantiems. Nepalanki lietuviškoji socialinė politika ir jaunimui, ypač studentams. Jie irgi ne visuomet pajėgia gyventi oriai. Jei valstybei rūpi demografiniai reikalai, ji privalo elgtis priešingai nei dabar. Rūpinamasi tik stambiaisiais ūkininkais Doc. dr. A.Poviliūnas pateikė įdomių faktų ir apie padėtį kaime. Kazimiros Prunskienės vadovaujama Žemės ūkio ministerija dirba išties puikiai. 2005 metų duomenimis, skurstančių ūkininkų lietuviškame kaime sumažėjo net 11 proc. nuo 33 iki 22 proc. Žinoma, čia labai pravertė ES parama milijardinės lėšos. Tačiau atkreipkime dėmesį, kam ji skiriama. ES finansinė parama skiriama tik tiems, kurie ją gali panaudoti. Kitaip tariant, ES lėšos pakliūva į rankas tiems, kurie ir šiandien puikiai arba bent jau neblogai verčiasi stambiesiems ūkininkams. Doc. dr. A.Poviliūnas nesako, jog tokia ŽŪM politika bloga. Jis tik atkreipia dėmesį į ES finansinės paramos paskirstymo principus Lietuvos kaimui. Iš Briuselio atkeliauja išties milžiniškos lėšos, bet kaimas, išskyrus ne itin gausų ūkininkų ratą, vis labiau skursta. Juk jame gyvena ne tik tie, kurie verčiasi ūkininkavimu (besiverčiančių ūkininkavimu ne tiek jau daug). Bet jų Briuselio pinigai dažnusyk nepasiekia. Taip elgdamasi valstybė skirtingoms žmonių grupėms sukuria skirtingas išgyvenimo sąlygas: vieniems lengviau atsistoti ant kojų, praturtėti, kitiems vis sunkiau patenkinti net minimalius savo poreikius. Gal reikėtų į kaimo plėtrą žiūrėti plačiau nei dabar elgiasi Žemės ūkio ministerijos vadovybė? Kaime ir ne ūkininkaujantis žmogus turėtų gyventi pasiturinčiai. Valstybė nemėgsta pensininkų Nepavydėtina ir Lietuvos pensininkų padėtis. BVP auga Lietuvoje sparčiai 55 proc. O pensijos kažkodėl auga tik 35 proc. Vadinasi, pensininkai akivaizdžiausiai, begėdiškiausiai skriaudžiami. Jeigu valstybė būtų vienodai teisinga visiems gyventojų sluoksniams, pensijų augimas neatsiliktų nuo BVP augimo rodiklių, bet net truputį ir viršytų. Mat pensininkams išgyventi kur kas sunkiau nei dirbantiesiems. Vadinamasis pensininkų vartojimo krepšelis sudarytas išimtinai iš prekių ir paslaugų, kurių kainos šiuo metu nuolat auga. Šiandien Lietuvoje brangsta maisto produktai, vaistai, dujos, benzinas, elektra būtiniausios prekės, be kurių niekaip neišsiversi. O kas pinga? Kompiuteriai, mobilieji telefonai, televizoriai, kuriais pensininkai beveik nesinaudoja. Tad akivaizdu, kad valstybė pensininkus labiau skriaudžia nei kitas gyventojų grupes. Rengiami savivaldos ekspertai Pasak Sociologijos katedros vedėjo A.Poviliūno, gera žinia ne ta, kad Lietuvoje nuolat daugėja milijonierių. Gera žinia, kad Lietuvoje nuolat daugėja žmonių, kurie stengiasi patys savimi pasirūpinti kuo mažiau priklausyti nuo biudžeto skirstytojų malonės. Tokie žmonės siekia, kad jų gyvenimo kokybė priklausytų nuo jų pačių, o ne nuo valstybės skiriamų išmokų ar pašalpų. Šiuo metu jo vadovaujamoje katedroje mokosi apie 400 žmonių iš įvairių kaimo bendruomenių, kurie mokosi tapti rimtais vietos savivaldos ekspertais. Jie studijuoja keletą svarbių disciplinų: kaimo socialinės analizės modelį, bendruomenių veiklos organizavimo principus, kaimo plėtros vadybą ir dar keletą specifinių dalykų. Šias studijas remia įvairūs ES fondai. Kai doc. dr. A.Poviliūnas ėmėsi įgyvendinti šį projektą, iš pradžių labai bijojo, kad pritrūks klausytojų, kad nebus tiek norinčiųjų, kiek skirta vietų. Dabar akivaizdu, kad norinčiųjų mokytis daugiau nei esama galimybių. Todėl tenka rengti atranką, konkursus. Augantis atlyginimas menka paguoda Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šiandien darbo našumas Lietuvoje auga maždaug tris kartus lėčiau nei atlyginimai. Ir tai dar viena liūdna žinia. Ekonomikos ekspertai mano, kad Lietuvos ekonomika greitai turės rimtų problemų, jei atlyginimai ir toliau kils gerokai sparčiau negu darbo kokybė. Tiesa, pagal metines išlaidas vienam gyventojui nuo ES vidurkio mes atsiliekame apie septynis kartus. Tačiau per spartus atlyginimų augimas gali pakenkti mūsų įmonių konkurencingumui. Pasak Statistikos departamento specialistės Virginijos Bankietienės, atlyginimas Lietuvoje, palyginti 2006-uosius su 2005-aisiais, padidėjo beveik 18 proc. O jeigu 2006-uosius lygintumėme su 2004-aisiais, tai matytume, kad rodikliai dar įspūdingesni: darbo užmokestis padidėjo 30,5 proc. Be to, augimo tendencijos pastebimos visose srityse. Taigi dabar vidutinis mėnesinis darbo užmokestis popieriuje apie 1520 litų. Atskaičius įvairius mokesčius, jis sudaro 1096 litus. Nors šiandien atlyginimai sparčiau auga privačiame sektoriuje, valstybinių įmonių darbuotojai vis tiek per mėnesį uždirba apie 200 litų daugiau nei tie, kurie pluša individualiose, privačiose įmonėse. Palyginti su Latvija ir Estija, mes vidutiniokai. Didžiausias vidutinis darbo užmokestis šiandien Estijoje, mažiausias Latvijoje. Estijoje vidutiniokas per mėnesį praėjusiais metais uždirbo 580 eurų, Lietuvoje 479 eurus, Latvijoje 415 eurų. Vargana minimali alga Minimalią algą Lietuvoje vis dar gauna sąlyginai daug žmonių. Pagal 2005-ųjų duomenis, tokių būta apie 17,3 proc. Tiesa, iš jų maždaug pusė tedirbo nepilną darbo dieną. Dirbančių visą darbo dieną ir tegaunančių minimalią algą 10,3 proc. Mūsų minimalus darbo užmokestis, palyginti su, pavyzdžiui, Jungtine Karalyste, maždaug aštuonis kartus mažesnis ir, be kita ko, beveik keturis kartus viršija vidutinį Lietuvos uždarbį. Savo minimaliu uždarbiu mes lenkiame tik tokias ekonomiškai atsilikusias šalis kaip Rumunija ar Bulgarija. Tuo tarpu penkis tūkstančius ir daugiau litų uždirbančių žmonių Lietuvoje tėra vos 1,4 proc. Atlyginimai didėja, tačiau nereikia pamiršti, jog ir infliacija auga. Statistikos departamento specialistė Nijolė Šaltenienė pastebėjo, kad per pastaruosius dvejus metus kainos, pavyzdžiui, Lietuvos provincijoje ūgtelėjo 7,8 proc. Nors buvo ir pingančių prekių, tačiau pabrangusių žymiai daugiau. O svarbiausia, kad brango tos prekės ir paslaugos, be kurių žmogus negali apsieiti. Brango maisto produktai, vaistai, šildymo paslaugos. Lietuvą palyginę su ES, pastebėsime akivaizdžią tendenciją infliacija čia didesnė nei ES šalyse vidutiniokėse. Mažiausia metinė infliacija šiandien Suomijoje, Švedijoje. Tad kad ir kur pažvelgsi, Lietuva atsilieka.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |