Vilkaviškio vyskupijoje
Lazdijų dekanate
,,TĖVE, Tu būk mano gyvybė...
|
Birutė Žemaitytė (antroji
iš dešinės) su grupele
Lazdijų parapijiečių
|
Lazdijai. Tie, kurie domisi Birutės Žemaitytės
kūryba, jai neliko abejingi ir paskutinį kovo mėnesio sekmadienį
susirinkę į susitikimą su autore Lazdijų šv. Onos parapijos namuose.
Čia buvusi gydytoja-reanimatologė pristatė savo naują knygą ,,TĖVE,
ateinu. Tai ankstesnės ,,Palydėsiu į Tėvo namus tęsinys. Dienoraščiai
apima 1993 2005 metų laikotarpį. Knyga gausiai iliustruota pačios
autorės nuotraukomis ir dailininkės Aleksandros Mitrikaitės piešiniais.
Pagal autorės kūrybą parapijos maldos grupės moterų iniciatyva buvo
parengta literatūrinė kompozicija. Parapijos vaikų-jaunimo choras
(vadovė Jūratė Kryžokaitė) pagiedojo giesmes, skirtas Gavėnios laikotarpiui.
Vėliau B.Žemaitytė trumpai pristatė savo knygą ir papasakojo, kad
ją parašė kaip atsisveikinimo kūrinį. Mat ji rengėsi nelengvai piligriminei
kelionei su kryžiumi į Šventąją Žemę. Po širdies operacijos tai
buvo didelis išbandymas, tačiau noras buvo didesnis ir svarbesnis
už viską, ką buvo galima padaryti tuo laiku. Šiandien sesuo Birutė
iš žmonių reanimacijos perėjo į tautos dvasios reanimaciją. Ji plačiau
papasakojo apie naujoje knygoje atsiradusių piešinių istoriją, juos
pakomentavo. Autorė dalyvavo konferencijoje ,,Pasirengimas gyvenimui
ir mirčiai, ten išvydo piešinį Kūrinijos giesmė. Jis ją taip
sudomino, kad rašytoja sumanė būtinai susirasti jo autorę. Taigi
kaunietės A.Mitrikaitės piešiniai ir papuošė knygą ,,TĖVE, ateinu.
Piešiniuose vaizdai nuo pat pasaulio sukūrimo. Tai pasirengimo
gyvenimui ir mirčiai iliustracija. Šeima Švenčiausiosios Trejybės
židinys. Iš motinos įsčių į pasaulį atėjusį vaikelį gyvenimo kelionėje
lydi du angelai gyvenimo ir mirties. Nepaprastai originaliai spalvų
ir piešimo technikos pagalba šešiolikoje piešinių pavaizduotas gražus
žmogaus gyvenimo kelias į amžinybę.
Kiek išsamiau B.Žemaitytė papasakojo apie savo būsimąją knygą. Joje bus aprašyti 2006 metų kelionės į Šventąją Žemę su kryžiumi įspūdžiai. Kelionė pėsčiomis tęsėsi daugiau nei pusmetį. Prie jos prisidėjo labai daug paprastų Lietuvos žmonių. Tai buvo atgailos ir atsiprašymo kelionė, kurioje piligrimai pamatė daug grožio ir kančios. Per tą laiką jie labai pasiilgo Lietuvos, ir, kaip sakė sesuo Birutė, ,,Lietuva mums šventoji žemė ir nėra gražesnės už ją. Susitikimo metu ji trumpai papasakojo apie kiekvieną šalį, per kurią lietuviai nešė kryžių. Baltarusius pavadino ,,nuolankiausiais, ukrainiečius ,,širdingiausiais, vengrus ,,meiliausiais, austrus ,,santūriausiais žmonėmis. Rašytoja prisiminė piligrimų nuogąstavimus dėl kelionės per Baltarusiją. O iš tiesų juos ten pasitiko nuoširdūs žmonės, alyvų šakelėmis nukloti keliai. Niekur nesimatė šiukšlių, tuščių butelių, aplaužytų medelių. Baltarusijoje atstatinėjamos bažnyčios, pirmieji jų seminaristai tampa vietiniais kunigais.
Ukrainoje labai gyvos parapijos, daug vaikų ir gausiai lankomos unitų (graikų apeigų katalikų) bažnyčios. B.Žemaitytė prisiminė svečiavimosi vienoje gausioje 11 vaikų ir 57 vaikaičių vengrų šeimoje akimirkas. Papasakojo, kad vengrai lietuvius laiko giminaičiais, nes Jogailos žmona Jadvyga buvo vengrė, o Italijoje (buvusioje Austrijos teritorijoje) lietuvių piligrimus priėmė toje pačioje bažnyčioje, kurioje lankėsi kunigaikštis Vytautas.
Rašytoja pasidžiaugė lazdijiečių nuoširdumu, kunigų dėmesiu ir atsakė į susirinkusiųjų pateiktus klausimus. Kartu su grupe parapijiečių pasveikino kan. Gvidoną Dovydaitį, švenčiantį 43iąsias kunigystės metines ir įteikė jam savo naująją knygą.
Nuoširdi gydytojos ir rašytojos šypsena ir prasmingi dvasiniai žodžiai, perduoti susitikimo metu, asmeniškai kiekvienam užrašyti naujos knygos pirmuose puslapiuose, širdies ir sielos lobiai sudėti knygos lapuose, paliko po mažą gėrio, meilės ir grožio kristalėlį susitikime dalyvavusių žmonių širdyse. Pasitinkant Kristaus Prisikėlimo šventę, taip norėjosi autorės žodžius paversti kūnu: ,,Taip, TĖVE, Tu būk mano gyvybė, mano Meilė, mano Gyvenimas. Tada ir aš tokia būsiu mano sesėms ir broliams.
Alvyra Grėbliūnienė
© 2007 XXI amžius
|