Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

,,TĖVE, Tu būk mano gyvybė...“

Birutė Žemaitytė (antroji iš dešinės) su grupele Lazdijų parapijiečių

Lazdijai. Tie, kurie domisi Birutės Žemaitytės kūryba, jai neliko abejingi ir paskutinį kovo mėnesio sekmadienį susirinkę į susitikimą su autore Lazdijų šv. Onos parapijos namuose. Čia buvusi gydytoja-reanimatologė pristatė savo naują knygą ,,TĖVE, ateinu“. Tai ankstesnės ,,Palydėsiu į Tėvo namus“ tęsinys. Dienoraščiai apima 1993 – 2005 metų laikotarpį. Knyga gausiai iliustruota pačios autorės nuotraukomis ir dailininkės Aleksandros Mitrikaitės piešiniais. Pagal autorės kūrybą parapijos maldos grupės moterų iniciatyva buvo parengta literatūrinė kompozicija. Parapijos vaikų-jaunimo choras (vadovė Jūratė Kryžokaitė) pagiedojo giesmes, skirtas Gavėnios laikotarpiui. Vėliau B.Žemaitytė trumpai pristatė savo knygą ir papasakojo, kad ją parašė kaip atsisveikinimo kūrinį. Mat ji rengėsi nelengvai piligriminei kelionei su kryžiumi į Šventąją Žemę. Po širdies operacijos tai buvo didelis išbandymas, tačiau noras buvo didesnis ir svarbesnis už viską, ką buvo galima padaryti tuo laiku. Šiandien sesuo Birutė iš žmonių reanimacijos perėjo į tautos dvasios reanimaciją. Ji plačiau papasakojo apie naujoje knygoje atsiradusių piešinių istoriją, juos pakomentavo. Autorė dalyvavo konferencijoje ,,Pasirengimas gyvenimui ir mirčiai“, ten išvydo piešinį „Kūrinijos giesmė“. Jis ją taip sudomino, kad rašytoja sumanė būtinai susirasti jo autorę. Taigi kaunietės A.Mitrikaitės piešiniai ir papuošė knygą ,,TĖVE, ateinu“. Piešiniuose – vaizdai nuo pat pasaulio sukūrimo. Tai pasirengimo gyvenimui ir mirčiai iliustracija. Šeima – Švenčiausiosios Trejybės židinys. Iš motinos įsčių į pasaulį atėjusį vaikelį gyvenimo kelionėje lydi du angelai – gyvenimo ir mirties. Nepaprastai originaliai spalvų ir piešimo technikos pagalba šešiolikoje piešinių pavaizduotas gražus žmogaus gyvenimo kelias į amžinybę.

Kiek išsamiau B.Žemaitytė papasakojo apie savo būsimąją knygą. Joje bus aprašyti 2006 metų kelionės į Šventąją Žemę su kryžiumi įspūdžiai. Kelionė pėsčiomis tęsėsi daugiau nei pusmetį. Prie jos prisidėjo labai daug paprastų Lietuvos žmonių. Tai buvo atgailos ir atsiprašymo kelionė, kurioje piligrimai pamatė daug grožio ir kančios. Per tą laiką jie labai pasiilgo Lietuvos, ir, kaip sakė sesuo Birutė, ,,Lietuva mums – šventoji žemė ir nėra gražesnės už ją“. Susitikimo metu ji trumpai papasakojo apie kiekvieną šalį, per kurią lietuviai nešė kryžių. Baltarusius pavadino ,,nuolankiausiais“, ukrainiečius – ,,širdingiausiais“, vengrus – ,,meiliausiais“, austrus – ,,santūriausiais“ žmonėmis. Rašytoja prisiminė piligrimų nuogąstavimus dėl kelionės per Baltarusiją. O iš tiesų juos ten pasitiko nuoširdūs žmonės, alyvų šakelėmis nukloti keliai. Niekur nesimatė šiukšlių, tuščių butelių, aplaužytų medelių. Baltarusijoje atstatinėjamos bažnyčios, pirmieji jų seminaristai tampa vietiniais kunigais.

Ukrainoje labai gyvos parapijos, daug vaikų ir gausiai lankomos unitų (graikų apeigų katalikų) bažnyčios. B.Žemaitytė prisiminė svečiavimosi vienoje gausioje – 11 vaikų ir 57 vaikaičių – vengrų šeimoje akimirkas. Papasakojo, kad vengrai lietuvius laiko giminaičiais, nes Jogailos žmona Jadvyga buvo vengrė, o Italijoje (buvusioje Austrijos teritorijoje) lietuvių piligrimus priėmė toje pačioje bažnyčioje, kurioje lankėsi kunigaikštis Vytautas.

Rašytoja pasidžiaugė lazdijiečių nuoširdumu, kunigų dėmesiu ir atsakė į susirinkusiųjų pateiktus klausimus. Kartu su grupe parapijiečių pasveikino kan. Gvidoną Dovydaitį, švenčiantį 43–iąsias kunigystės metines ir įteikė jam savo naująją knygą.

Nuoširdi gydytojos ir rašytojos šypsena ir prasmingi dvasiniai žodžiai, perduoti susitikimo metu, asmeniškai kiekvienam užrašyti naujos knygos pirmuose puslapiuose, širdies ir sielos lobiai sudėti knygos lapuose, paliko po mažą gėrio, meilės ir grožio kristalėlį susitikime dalyvavusių žmonių širdyse. Pasitinkant Kristaus Prisikėlimo šventę, taip norėjosi autorės žodžius paversti kūnu: ,,Taip, TĖVE, Tu būk mano gyvybė, mano Meilė, mano Gyvenimas. Tada ir aš tokia būsiu mano sesėms ir broliams“.

Alvyra Grėbliūnienė

© 2007 „XXI amžius“