|
Tikrasis prisikėlimas gali ateiti per šeimą ir Bažnyčią
Kauno arkivyskupo velykinis sveikinimas
Tai tiesa! Viešpats prisikėlė, aleliuja. Jam šlovė ir galybė
per amžių amžius!
(Mišių priegiesmis)
Šv. Velykos skelbia pasauliui Kristaus Prisikėlimą ir kartu pačią geriausią žinią. Mes esame išgelbėti: laimėjo ne mirtį nešanti nuodėmė, bet gėris, meilė ir gyvybė. Ši žinia mums yra reikalinga kaip niekada anksčiau, nes blogis grasina atimti viltį ir suparalyžiuoti pastangas kurti šviesesnę ateitį. Akivaizdu, jog didžioji mūsų laikų nelaimė yra ne vien ekonominiai trūkumai, bet (ir tai svarbiausia!) blogio keliama sumaištis bei kėsinimasis palikti mus be džiaugsmo ir vilties. Mūsų valstybės laivelis yra smarkiai išsiūbuotas. Ypač neramu dėl to, kad valstybės gyvenimo sumaištyje gali būti nutiestas kelias ekstremistinėms jėgoms lemti tolesnę Lietuvos ateitį.
Yra bandančių išsiūbuoti taip pat ir Bažnyčios laivelį, siekiant, kad čia irgi tvyrotų sumaištis bei nusivylimas. Tikriausiai pastebėjote, kaip žiniasklaida beveik kasmet mus, tikinčiuosius, pasveikina šv. Velykų proga. Išgirdus kurio nors Bažnyčios nario tikrą ar tariamą klaidą, ji švenčių proga plačiausiai išreklamuojama tarsi valstybinės reikšmės įvykį, o galbūt viliantis, kad žmonės labiau klausys ne Bažnyčios, bet pasaulio balso.
Angelas prie Kristaus kapo nuramino sumišusias moteris ir paliepė joms skelbti džiaugsmingą prisikėlimo žinią. Jis kalbėjo: Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė (Mt 28, 5). Šv. Velykos nuramina baimės ir abejonių kamuojamą žmogų. Mes žinome, kad yra kovojančių prieš tiesą ir net mėginančių ją nukryžiuoti, bandančių atimti iš žmonių viltį, paskandinant ją alkoholyje bei nesaikingame malonumų ieškojime, besikėsinančių net į šeimos ir nepriklausomos valstybės institucijas, tačiau esame tikri, jog Kristus atėjo į šią žemę, kentėjo, mirė ir prisikėlė, kad galutinę pergalę švęstų ne melas ir blogis, bet tiesa ir gėris.
Tikrasis prisikėlimas į mūsų gyvenimą gali ateiti dviem keliais: per šeimą ir Bažnyčią. Tikriausiai suvokiant tai, kaip tik šios dvi institucijos šiandien labiausiai atakuojamos ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje.
Bent kiek akyliau stebintieji dabarties gyvenimą mato, kaip bandoma sudaužyti šeimos instituciją. Šeimos niekinimas pradedamas nuo pat paauglystės, kai vaikų sąmonė užverčiama moralinėmis šiukšlėmis, besikėsinant po jomis palaidoti tradicines šeimos vertybes. Gera šeima negali gyvuoti be pasiaukojančios meilės ir ištikimybės, o mūsų jaunimui skiepijamas hedonizmas sumenkina meilę, ją aiškindamas tik kaip fizinį malonumą ir paversdamas žmogų savo kilnumo nesuvokiančia bedvase būtybe, nepajėgiančia prisiimti santuokinius įsipareigojimus.
Patį didžiausią pavojų šeimai kelia tai, kad, prisidengiant pastangomis ginti asmens laisvę, mėginama įtikinti žmones, jog tradicinė santuoka nėra reikalinga, kad užtenka tik dviejų žmonių gyvenimo drauge, partnerystę prilyginant šeimai ir tvirtinant, jog šeima gali vadintis ir vienos lyties asmenų sąjunga. Nevengiama netgi leisti sveikai žmogaus prigimčiai prieštaraujančių įstatymų. Taip suprasta asmens laisvė, anot popiežiaus Benedikto XVI, virsta jo paties kalėjimu, nes žmogus tampa nebepajėgus įsipareigoti ir kurti gėrį kartu su kitais asmenimis. Ne veltui vis dažniau pasigirsta įspėjimų, jog už moralinių vertybių paniekinimą Europos valstybės moka skaudžią kainą, akivaizdžiai žengdamos į susinaikinimą.
Bažnyčia ne tik švenčia Kristaus mirtį ir prisikėlimą, bet drauge labai aiškiai skelbia Evangelijos vertybių prioritetą prieš bet kokias žmonių nuomones ir sprendimus. Tiesa, dėl šio skelbimo ji rizikuoja patirti ir patiria daug skaudžių smūgių. Bažnyčia nuolat kaltinama, kad kišasi į šeimų ir valstybės reikalus, tarsi šios institucijos būtų rezervatai, kurių sienas peržengti Kristaus Evangelija neturėtų teisės.
Prisikėlęs Kristus ateina į mūsų gyvenimą ne tam, kad būtų tik prisimenamas bei garbinamas bažnyčiose ar sutinkamas tik maldos valandėlėmis. Jis ateina keisti mūsų gyvenimo: mūsų mąstysenos, planų ir įstatymų. Velykos įpareigoja mus būti tokiais prisikėlusio Kristaus liudytojais, kurie nesusitaikytų su blogiu, bet šalintų jį iš laisvės keliu einančios Lietuvos gyvenimo. Apie tai mums įsakmiai primena apaštalas Paulius: Laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Jėzuje Kristuje (Rom 6, 11). Taigi Velykos į mūsų namus atneš tikrąjį džiaugsmą, kurio prisipildo iš nuodėmės gyvenimui prisikėlusios žmonių širdys.
Kristaus Prisikėlimo šventės proga sveikinu kunigus, vienuolius ir visus tikinčiuosius. Meldžiu mirties nugalėtoją Jėzų Kristų atnaujinti visų jūsų širdis ir pripildyti jas džiaugsmo bei pasiryžimo kurti Jo meilės vertą gyvenimą.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
© 2007 XXI amžius
|