|
Kasdieninis prisikėlimas
Kaišiadorių vyskupo žodissveikinimas vyskupijos
tikintiesiems velykų proga
Šią dieną laimingą Viešpats padarė..!
Brangūs Kaišiadorių vyskupijos tikintieji,
per Kristaus Prisikėlimo šventę tikintieji iš visos širdies gieda velykinės psalmės atliepą: Šią dieną laimingą Viešpats padarė...!. O kuo gi ypatinga mums ši diena ir jos šventimas?
Jėzaus Prisikėlimas įvyko pirmąją savaitės dieną, labai anksti, rytui brėkštant (plg. Mt 28,1; Mk 16,2; Lk 24,1; Jn 20,1). Savo Prisikėlimu Viešpats nušvietė pasaulio nuodėmės tamsą, kančia ant kryžiaus pelnydamas žmonijai išganymą ir kviesdamas visus žmones priimti išsigelbėjimą. Kristaus Prisikėlimas - tai naujų laikų pradžia, naujos Dievo tautos - Bažnyčios - užgimimas.
Evangelistas Matas liudija, kad prie Kristaus kapo atėjusios moterys išgyveno smarkų žemės sudrebėjimą (plg. Mt 28,2). Kristaus Prisikėlimas sudrebino pasaulio istoriją, atverdamas naujos kitokios prasmės horizontą. Šis įvykis ypatingu būdu paliečia kiekvieną žmogų, sudrebindamas ir keisdamas jo gyvenimą. Tad Velykos šiandien yra ne tik Kristaus Prisikėlimo, bet drauge ir mūsų prisikėlimo šventimas. Juk mes liturgijoje iškilmingai išpažįstame pasaulio pabaigoje būsiantį kūno iš numirusių prisikėlimą, kuris turi prasidėti čia ir dabar, atsiverčiant ir įtikint Kristaus Prisikėlimu. Šv. Augustinas tvirtino: Net pagonys tiki, kad Kristus numirė. Bet tik krikščionys tiki, kad Jis prisikėlė. Netikintis prisikėlimu nėra krikščionis (Šv. Augustinas, Ps 120,6 komentaras).
Krikščionis - tai žmogus, nuolat keliaujantis prisikėlimo keliu. Čia yra proga kalbėti apie kasdieninį prisikėlimą, kuris dažnai būna mažiausiai pastebimas, bet, nepaisant to, tikras. Apaštalas Paulius ragina išmesti senąjį nuodėmės raugą, nes truputis raugo suraugina visą maišymą (1 Kor 5,6). Garbingos atminties Kaišiadorių vyskupijos kunigas Bronius Bulika (1988) anuomet rašė: Medelis stiebiasi į saulę, žmogų traukia tamsa. Upelis bėga į vagą, o žmogus ardo krantus... Tai gimtosios nuodėmės palikimas. Dažnai mes patiriame, kad nepakankamai ryžtinga kova su nuodėmėmis ir silpnybėmis vėl mus suteršia senuoju sugedimo raugu. Be Dievo malonės esame lengvai pažeidžiami, silpni ir trapūs.
Nuo pirmųjų amžių krikščionys rinkdavosi švęsti Eucharistijos pirmąją savaitės dieną, t. y. sekmadienį. Anot Senojo Testamento tradicijos, kaip pirmąją savaitės dieną prasidėjo pasaulio kūrimas, taip pirmąją savaitės dieną vykdoma naujoji kūryba - pasaulio atnaujinimas Jėzaus Prisikėlimu (plg. Benediktas XVI, Sacramentum caritatis, Nr. 37). Popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad sekmadienio, kaip Viešpaties dienos praradimas reiškia ir tikrosios Dievo vaikų laisvės praradimą, o dalyvavimas sekmadienio Eucharistijoje sustiprina tikinčiųjų apsisprendimą ir kitas savaitės dienas gyventi tuo, kas buvo švenčiama Viešpaties dieną, t. y. nuolat gyventi prisikėlimo Dvasia (plg. ten pat, Nr. 73). Brangieji, neužkietinkime šiandien savo širdžių, bet išgirskime Bažnyčios kvietimą dalyvauti Kristaus Prisikėlime ne kaip stebėtojai, kritikai ar vertintojai, bet patiems prisikelti ir kitus kelti. Tuomet iš mūsų širdžių lyg upė išplauks galingas liudijimas: Aš nemirsiu: gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus (Ps 118,17).
Viltingų ir Dievo malonėmis gausių šv. Velykų!
Vyskupas Juozapas Matulaitis
© 2007 XXI amžius
|