|
Skriskime su giesme širdyje
Žvirblio įvaizdis (plg. Ps 84, 4) tai džiaugsminga alegorija, kurią psalmės autorius pasitelkia pasakyti, jog visas jo gyvenimas yra tapęs giesme. Jis gali giedoti ir skristi. Pats giedojimas prilygsta skrydžiui, kilimui link Dievo. Tai lyg tam tikras amžinybės paankstinimas, kai galėsime nuolat giedoti Dievui šlovinimo giesmes, - tokiais sparnuotais - prasmingais žodžiais (2005 10 22) Benediktas XVI kreipėsi į klausytojus, pasibaigus Ratisbonos katedros choro koncertui.
iuo velykiniu laiku, kai per pamaldas giedamos Prisikėlusįjį šlovinančios giesmės, nemažos dalies tikinčiųjų širdys išties laisviau krypsta į Dievą, ir, nelyg besiskleidžią pumpurai, labiau atsiveria naujoms Jo malonėms bei Jo paties didesniam artumo džiaugsmo išgyvenimui. itokia palaiminga kryptis Dievop tai pirmiausia Šventosios Dvasios meilės neužtarnauta dovana tiems, kurių nenustygstamas veržimasis link krikščioniškų dalykų pažinimo ir jų pritaikymo kasdienybėje tikrai paankstina ir priartina tą amžinybės potyrį, kurio akimirksnį trunkąs išgyvenimas, nors ir gali paskatinti statyti palapinę ant savo įsivaizduojamo Taboro kalno, tačiau tas žmogiškas pagundas nugali Dievo apšviestas protas visi krikščionys, ypač dieviškomis malonėms apdovanotieji, kurie gyvenime savo palapinę stato ne antgamtinio džiugesio žavingai akimirkai (beje, ji ne taip jau dažnai išgyvenama, plg. Mt 17, 1-9), bet, veikiami Jo malonių, jie savo širdyje stengiasi statyti tokias šventoves, kuriose šlovingai gyventų pats viešpačių Viešpats. Tuomet tų širdžių šventovėse pasigirstantys žodžiai: Klausykite Jo! (Mt 17, 5) dažnai taps kūnu, nes klusnumas Evangelijos tiesoms ir Bažnyčios mokymui padeda ir padės tikintiesiems nesvyruojant ir ištvermingai laikytis krikščioniškos motyvacijos principų.
itoks (evangeliniu budrumu ir maldos dvasia tolydžio pakurstomas) gyvenimo būdas nėra vergystės jungas, o, pasak popiežiaus Benedikto XVI, būti palaikomiems didelės Meilės ir Apreiškimo nėra apsunkinimas, bet sparnai.
Yra žinoma istorija apie vieną žmogų (Amerikos vakarinėje dalyje gyvenusį), kuris 17 metų nelaisvėje laikė erelį. Kadangi jam teko išsikelti iš gimtųjų vietų, todėl jis nusprendė parduoti savo augintinį aukcione. Niekam jo nenupirkus, nusprendė paleisti taip ilgai kalintą paukštį į laisvę. Narvą atidarė, bet erelis net nesujudėjo... Galų gale jį jėga ištraukė iš narvo ir sviedė į orą. Tačiau paukštis išskleidė savo plačiuosius sparnus vien tam, kad nutūptų šeimininkui ant pečių. Vyras visiškai suglumo ir nežinojo, ką daryti. Ir kaip tik tuo metu iš debesų prasimušė ryškus saulės spindulys ir pašvietė tiesiai ereliui į akis. Paukštis nelauktai it strėlė šovė į orą ir išnyko dangaus skliaute.
Kaip mums visiems reikia kiek galint daugiau dieviškos Saulės Prisikėlusiojo šviesos spindulių. Tiktai jų apšviesti, mes, pasak rusų mistiko Teofano Atsiskyrėlio (1815-1894), pajėgsime visus dalykus, kuriuos prieš akis regime, vertinti dvasiškai. Tada jie mūsų neatitolins nuo Dievo, bet priešingai: jų dėka mes būsime pritraukti prie Jo.
Taigi per visą gyvenimą renkimės galutiniam skrydžiui į Amžinybę, kurioje visiškai laisvai pagaliau išvysime ir išgirsime savo ir kitų gyvenimus tapusius viena nepaprasto melodingo grožio giesme pačia Kristaus meilės giesme.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2007 XXI amžius
|