|
Naujovės bažnyčiose
Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Nors ji tekėtų ir pamažu.
Nesulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu...
Taip rašė didysis mūsų poetas Maironis. Kiekviena epocha, kiekvienas laikotarpis turi savo naujovių. Mokslas ir menas turi eiti į priekį ir nešti žmonijai pažangą ir gerovę. Nusmukusi žmogaus dvasia atsispindi ir šiuolaikinėje kūryboje bei mene. Seniau nutapyti paveikslai buvo gražūs ir iš arti, ir iš toli. Dabar nei iš arti, nei iš toli... Vilniuje stovinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino skulptūra sukelia ne pasitenkinimą, bet tik pasigailėjimą dėl savo menkumo, kai ją palyginu su užsienyje stovinčiomis karvedžių ir imperatorių statulomis. Ten imperatoriai atskleidžiami visa savo didybe, visu grožiu.
Bet kurio laikotarpio mada paliečia ne tik pasaulietinį, bet ir Bažnyčios gyvenimą. Katalikų Bažnyčia yra labai daug iškentėjusi. Džiugu, kad ji labai gražiai prisikelia, daug statoma naujų bažnyčių, įvesta daug naujovių. Dėl kai kurių naujų dalykų mes, vyresnės kartos tikintieji, labai abejojame. Malonu, kad kunigai aukoja šv.Mišias atsisukę veidu į žmones, kad jos aukojamos lietuvių kalba, kad iškilmingai atliekamos Krikšto ir Santuokos sakramentų apeigos. Bet gaila, kad bažnyčioje per laidotuves prie karsto jau nebegiedama Gelbėk mane, Viešpatie. Ši malda visus priversdavo susimąstyti. Nesiklaupiame priimdami šv. Komuniją, kalbėdami maldą Viešpaties angelas. Žmonės pasakoja, kad kai kuriose miesto bažnyčiose jau nesiklaupiama ir per Pakylėjimą. Viskas vis lengvinama, o žmogus nepaiso jam teikiamų lengvatų ir dar labiau atsiriboja nuo bažnyčios. Labai liūdna, kad kunigai jau nelipa į sakyklą pamokslo sakyti. Juk visiems turėtų būti aišku, kad daug didesnė įtaiga būna tada, kai žmogus mato kalbėtojo veidą, stebi jo išraišką, rankų gestus. Ypač didelis įspūdis būna vaikams ir jaunimui. Tą labai gerai suprato senovės bažnyčių statytojai. Dabar kunigo veidą mato tik arčiau altoriaus stovintys žmonės.
Labai gaila, kad senose bažnyčiose griaunami altoriai, o naujai statomose sienos paliekamos nuogos, plikos, be paveikslų. Centrinėje vietoje pakabinamas tik kryžius. Kryžiaus kelio stotyse paliekamas tik vienas Kristus. Nėra nei budelių, nei verkiančių moterų, nei minios. Nuo seno žinoma, jog menas puošia ir taurina žmogų, jo dvasią kelia aukštyn.
Prisimenu, kaip mes, vaikai, baisėdavomės tais budeliais, gailėdavome kankinamo Kristaus. Su kokia pagarba žiūrėdavome į šventųjų paveikslus, o jų kaimo pirkiose buvo gana gausu. Mes puikiai skyrėme, koks šventasis pavaizduotas tame paveiksle. Užėjęs į senosios kartos inteligento butą, ten rasi ir gamtos, ir šventųjų paveikslų, ir Valstybės ženklą Vytį. O šios kartos inteligento bute randi plikas sienas arba kokio nors gyvūno, pavyzdžiui, kiaulės ar ožio, galvas. Liūdna, kad šiuolaikinis pigus menas jau pradeda skverbtis ir į bažnyčias.
Apsireiškusi Marija ne kartą yra sakiusi, kad Bažnyčią bus bandoma griauti iš vidaus. O gal jau čia ir prasideda tas griovimo procesas?
Gražina NARBUTIENĖ,
Jūrė, Marijampolės rajonas
© 2007 XXI amžius
|