|
Nekaltieji čekistų kadrai
Petras KATINAS
Anądien per Nacionalinį radiją Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, dar nuo studentavimo laikų tuometiniame Vilniaus V.Kapsuko universitete pagarsėjęs kaip ypač aktyvus komjaunimo veikėjas, labai uolus partinės linijos sargybinis, Justinas Karosas pareiškė didžiulį nepasitenkinimą, kad Seimas pagaliau priėmė Liustracijos įstatymo pataisas dėl KGB rezervininkų. Pirmiausia jis, kaip ir didžioji dalis jo partiečių, nomenklatūros ir KGB veikėjų palikuonių, aiškina, kad už tokį nedemokratišką veiksmą dabar atsidursime Europos žmogaus teisių teisme. Vadinasi, ir Vokietija, tuoj po karo vykdžiusi radikalią denacifikaciją, neprileidžiant Hitlerio nacių partijos veikėjų ir eilinių prie valdžios, jau nekalbant apie gestapo ir SS žmones, padarė didžiulį nusikaltimą demokratijai. Argi komunizmo nusikaltėliai, pasiuntę į kapus apie 100 milijonų žmonių, t.y. keliskart daugiau nei naciai, yra geresni už nacius ir jiems atleidžiami tokie žmogėdriški nusikaltimai? Griuvus Berlyno sienai, Vokietijoje lygiai taip pat buvo elgiamasi ir su Rytų Vokietijos KGB padalinio STASI karininkais, eiliniais bei šnipais, taip pat ir su komunistiniais nomenklatūrininkais jiems neleidžiama dirbti net mokytojais.
Ir štai, praėjus net septyniolikai nepriklausomybės metų, ta nomenklatūra Lietuvoje tvarkosi kaip savo namuose, o KGB veikėjai nesvarbu, ar etatiniai, ar rezervininkai užėmė svarbius postus ne tik ekonomikoje. Tai, kad KGB pulkininkai faktiškai kontroliuoja Lietuvos viešbučių tinklą, mažesnio lygio kagėbistai tvarkosi garsiojoje Dujotekanoje, o buvęs LTSR KGB šefas Martinkus, darbavęsis liūdnos atminties EBSW koncerne, iki šiol labai aukštai vertinamas Maskvoje, rodo, jog šis sovietų valdžios stiprybės sluoksnis toliau tebevaldo mus, o ne vien Brazauskas su Beriozovu, laiminę EBSW aferą. Gal todėl šio koncerno byla faktiškai jau numarinta. Dabar J.Karosas, A.Paulauskas, o ypač nuo jų neatsiliekantis disidentas V.Bogušis, be gąsdinimo Europos žmogaus teisių teismais, aiškina, kad Liustracijos įstatymo pataisos, bandant apriboti etatinių kagėbistų ir rezervininkų veiklą valstybinėje tarnyboje, yra skirtos tiktai dviem žinomiausiems KGB rezervininkams buvusiam užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui ir nežinia už kokius nuopelnus Prezidento pamiltam Valstybės saugumo departamento šefui Arvydui Pociui. Ką ten kalbėti apie valstybines struktūras, kuriose šiems veikėjams neva uždrausta dirbti! Jie puikiai įsitaisę privačiose to paties Rusijos FSB įkurtose milijoninius pelnus gaunančiose ir dar ES paramą besidalijančiose bendrovėse. Ir diriguoja dabartinei nomenklatūrinei valdžiai visas, be išimties, sąlygas. O ką jau kalbėti apie tuos 5000-6000 slaptųjų KGB agentų, kurie pagal Liustracijos įstatymą yra užslaptinami nuo visuomenės ir taip pilnomis teisėmis gali įsidarbinti bet kur. Ką ne ką, o savo ankstesnius talentus jie panaudoti gali bet kada.
J.Karosas ir jo partiniai bičiuliai ėmė aiškinti, kad tie KGB rezervininkai (ir tikriausiai visų lygių informatoriai) tik naivios ir patiklios avelės, kuriuos KGB įrašė į savo sąrašą net jų neatsiklausęs ir jiems nežinant. Tai tik labai naiviems žmonėms skiriamas aiškinimas. Juk, netgi stodami į pionierius, pradinukai turėjo rašyti pareiškimus. O KGB pasirinkdavo rezervininkus tiktai labai kruopščiai juos patikrinę, išanalizavę ne tik jų pačių, bet ir tėvų bei senelių biografijas iki mažiausių smulkmenų. Todėl toks miglos pūtimas, kad rezervininkų sąrašai buvo daromi tiktai dėl paukščiuko, absoliučiai neatitinka tikrovės. Dėl tų paukščiukų darbavosi tik paprasti partiniai nomenklatūrininkai, komjaunimo aktyvistai, bet Dzeržinskio anūkai tokiais niekais neužsiminėjo. O tai, kad rezervininkai uoliai vykdė savo vadovybės nurodymus ir puikiai žinojo, ką daro, rodo vis dar dabartinio VSD vadovo A.Pociaus pavyzdys: kai jis, netgi Atgimimo metais būdamas prokuroru, verbavo Sąjūdžio žmones dirbti KGB, o nepavykus gąsdino represijomis. Be to, šie žmonės (ne tik A.Pocius su A.Valioniu) sparčiai kilo karjeros laiptais ir nepriklausomoje Lietuvoje iškopė į labai dideles valdžios aukštumas. Ne veltui kalbama, kad, nedirbus KGB, į nepriklausomos Lietuvos valdžią ar diplomatinę tarnybą nepateksi.
Dabar aiškinama, kad A.Valionis, būdamas Lietuvos užsienio reikalų ministru, daug gera padarė valstybei, netgi užsitraukė Maskvos nemalonę. Su tuo galima sutikti tik su viena svarbia išlyga tokio tipo žmonės dėl karjeros ir asmeninės gerovės pasirengę tarnauti bet kam. Ir jeigu pasikeistų šeimininkai, be abejonės, eitų tarnauti ir jiems.
Na, o kol kas liberalcentristas parlamentaras Vytautas Bogušis (buvęs disidentas, buvęs krikščionis demokratas, buvęs modernistas) išmąstė, jog tie baisūs dešinieji kagėbistiniais metodais bando susidoroti su savo priešininkais. Nežinia, ar V.Bogušis jau visiškai pametė galvą, ar jam už tokį uolumą, gulant ant bėgių už kagėbistus, kas nors pažadėta. Jis turėtų bent jau suvokti, kad toks palyginimas yra visiškai absurdiškas. Juk jeigu bent iš dalies būtų vadovautasi tais čekistiniais metodais, tai Lukiškėse ir Pravieniškėse seniai sėdėtų J.Karosas su visais savo CK viršininkais, o KGB veikėjai ir šnipai savo memuarus rašytų sėdėdami ant narų kur nors Šv. Elenos saloje. Dabar jie šeimininkauja Lietuvoje, dedasi demokratais, posėdžiauja Europarlamente, netgi NATO štabuose. Štai kur didžiausias Lietuvos atkurtos nepriklausomybės paradoksas. Štai kodėl buvę kolaborantai ir KGB rezervininkų gynėjai net jau nebesimaskuodami skelbia, netgi rašo mokslinius darbus, kad sovietinės okupacijos metais Lietuvoje nebuvo jokio genocido... Gal iš tiesų nebuvo nužudyta ir ištremta mažiausiai 350 tūkst. geriausių Lietuvos žmonių, o tremiant ir žudant nedalyvavo, kukliausiais skaičiavimais, 50 tūkst. enkavėdistų, stribų ir tarybinės valdžios aktyvistų? O per visus atkurtosios nepriklausomybės metus kaltais pripažinti vos trys asmenys! Bet ir jie niekuo nenukentėjo! Aišku, pačiam didžiausiam kolaborantui A.Sniečkui ir jo bendrams Gedvilui, Bartašiūnui, Preikšui, Gailevičiui, Todesui, Martavičiui, Raslanui vadovaujant, lietuvių tautos naikinimą vykdė jų aktyvas, pirmiausia iš beveik beraščių ir nusikaltėlių suformuoti stribai, liaudies gynėjais pavadinti. Tai jiems buvo suteikta teisė įkišti į kalėjimą ne tik kiekvieną, prieš režimą pasakiusį neatsargų žodį, bet ir už tai, kad tualete rasdavo pakabintą okupantų ruporą Tiesa. Todėl visiškai teisus buvęs parlamentaras Algirdas Patackas, pareiškęs, kad, tirdami genocido nusikaltimus, mes galėtume pasimokyti iš vokiečių ar bent jau lenkų. Ir kuo greičiau, tuo geriau, nes, kas apkrėsta tas pūliuoja. O šį laikotarpį, tiksliau, KGB ir jo rezervininkų bei agentų veiklą, vis tiek teks ištirti ir įvertinti, kad ir kaip kažkas to nenorėtų. Mūsų okupacijos suluošinta karta gal ir nenori judinti tų žaizdų, bet mūsų vaikaičiams to norėsis.
Taigi absoliutus vertybių supainiojimas, ypač išryškėjęs atskleidžiant VSD skandalą ar KGB rezervininkų klausimą, parodė, kad būtinai reikia sustabdyti vis labiau beįsibėgėjantį blogio, melo ir neteisybės vežimą. Kitaip vargu ar Briuselio biurokratai ir Strasbūro teisėjai, kurių sankcijomis nomenklatūrininkai ir jų prielipos gąsdina Lietuvą, vieną gražią dieną nepasakys taip, kaip subtiliai Izraelio valdžia atsakė į prašymą išduoti KGB veikėją ir žudiką Nachmaną Dušanskį. Tel Avivo valdžia tada pareiškė: ko jūs čia draskotės dėl to žydo N.Dušanskio, jeigu Vilniuje puikiausiai jaučiasi būriai lietuvių čekistų...
Kaip bus toliau su tomis Liustracijos įstatymo pataisomis, sunku pasakyti. Iš Prezidentūros sklinda žinios, kad šios institucijos klerkai, jau nekalbant apie aukštus nomenklatūrinės partijos šulus, ragina Prezidentą vetuoti tas pataisas. Taip pat kalbama, jog nepasirašyti įstatymo pataisų tiesiog primygtinai nurodo Prezidentūroje didelę galią įgavęs patarėjas Lauras Bielinis. Jeigu taip atsitiktų, tai būtų dar vienas akivaizdus įrodymas, jog valstybė taip ir nesuranda savyje jėgų pagaliau atsikratyti tų, kurie kasė duobę mūsų laisvei ir nepriklausomybei. Bent jau ne nuteisti juos, o tik įvardyti jų kaltes.
© 2007 XXI amžius
|