Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Sulaužęs imperijos stuburą

Pirmajam Rusijos prezidentui išėjus

Pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasaulio istorijoje liks kaip vienas žymiausių XX a. pabaigos politikos veikėjų

Borisas Jelcinas prezidento rinkimų kampanijoje 1991-aisiais

Prezidentas Borisas Jelcinas ir žmona Naina su Rusijos stačiatikių patriarchu Aleksijumi II

Borisą Jelciną ir žmoną Nainą Vatikane sutinka popiežius Jonas Paulius II Reuters ir AFP nuotraukos

Tapęs trumpos Rusijos demokratijos simboliu, eidamas 77-uosius metus, staiga sustojus širdžiai, mirė pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Be jokios abejonės, šis žmogus įeis amžiams ne tik į Rusijos, bet ir į viso pasaulio istoriją kaip vienas žymiausių XX a. pabaigos politikos veikėjų. Tai jo, o ne „perestrojką“ pradėjusio Michailo Gorbačiovo gana neaiškios politikos dėka pagaliau griuvo 70 metų pasaulį terorizavusi sovietinė komunistinė imperija. Aišku, prie imperijos žlugimo prisidėjo ne tik B.Jelcinas. Negalima nepaminėti ir buvusio JAV prezidento Ronaldo Reigano nuopelnų, paskelbiant Sovietų Sąjungą „blogio imperija“. Kaip žinoma, imperijos „socialistinę“ ekonomiką sužlugdė ne tik nežabotas ginklavimasis, bet ir visiškai suniokotas kolchozinis žemės ūkis. Tačiau tik vienas B.Jelcinas drąsiai stojo ne už neaiškią gorbačiovinę pertvarką, o už radikalias permainas, bandant padaryti Rusiją demokratine, europietiška valstybe. Vien tai, kad SSKP suvažiavime jis drąsiai numetė savo partinį bilietą pareikšdamas, kad jam ne pakeliui su sustabarėjusiais nomenklatūros demagogais, aidint šūksniams „išdavikas“, palikęs posėdžių salę, rodo, kad velionis buvo nepaprastai ryžtingas ir drąsus žmogus. Kaip ir tai, kad 1992 metais, komunistinio rugpjūčio pučo dienomis, nepabūgęs ir užsilipęs ant tanko pasakyti savo garsiosios kalbos, ragindamas Rusiją prabusti ir nusimesti komunistinio režimo pančius. Sakoma, kad, stojęs prieš pučistus, B.Jelcinas gelbėjo nuo jų pirmąjį ir paskutinįjį SSRS prezidentą M.Gorbačiovą. Anaiptol. Jis metė iššūkį ne tik partinei oligarchijai, KGB ir armijos generolams, bet ir visam Vakarų pasauliui, kuris visomis išgalėmis palaikė M.Gorbačiovą ir faktiškai nenorėjo SSRS žlugimo, o tikėjo galbūt kažkada persitvarkysiančia imperija. Tai jis nepabūgo po žlugusio pučo kartu su tuometiniais Ukrainos ir Baltarusijos vadovais – L.Kravčiuku ir S.Šuškevičiumi – Belovežo girioje pasirašyti nuosprendį imperijai, paskelbusį SSRS egzistencijos galą. To B.Jelcinui iki šiol negali atleisti nei Rusijos komunistai, nei jo įpėdinis V.Putinas. O tai, kad 2000-ųjų išvakarėse jis atidavė valdžią V.Putinui, vadinant tai neapsižiūrėjimu ar sveikatos sutrikimais, vargu ar yra tiesa. Šioje istorijoje tebėra gana daug neaiškumų. Vien tai, kad, prieš žengiant tokį žingsnį, prezidentas B.Jelcinas buvo kažkur dingęs daugiau kaip savaitę. Niekas nepaneigė pasirodžiusių pranešimų, jog tuo metu susirinkę aukščiausieji KGB ir armijos generolai privertė jį atiduoti valdžią KGB statytiniui mainais už jo neliečiamybę. Netgi kai kurie demokratai kaltina B.Jelciną, kad jis pradėjo Čečėnijos karą. Tačiau tai jis padarė pasidavęs tuometinio gynybos ministro avantiūristo P.Gračiovo įkalbinėjimams, kad per kelias valandas susitvarkysiąs su „maištininkais“. P.Gračiovas to siekė vien todėl, kad norėjo užmaskuoti didžiulį ginklų, karinės technikos bei kitokio turto grobimą, ypač išvedant iš Rytų Vokietijos sovietinę kariuomenę. Tačiau B.Jelcinas labai greitai suprato padaręs klaidą ir su Čečėnijos Respublikos-Ičkerijos vadovais pasirašė taikos susitarimą, beveik reiškusį Ičkerijos nepriklausomybės pripažinimą.

Tačiau mums Lietuvoje svarbiausia, kad B.Jelcinas dar tragiškomis 1991-ųjų sausio dienomis nedviprasmiškai stojo nepriklausomos Lietuvos pusėn. Pirmiausia tai rodo 1991 m. sausio 13 d. Estijos sostinėje Taline pasirašytas B.Jelcino ir Lietuvos, Latvijos bei Estijos Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkų – V.Landsbergio, A.Gorbunovo ir A.Riuitelio – pareiškimas dėl SSRS vadovybės veiksmų Baltijos valstybėse, kurie kelia realią grėsmę jų suverenitetui, taip pat prievartos eskalacija, kuri jau atėmė žmonių gyvybes. Pareiškime pabrėžiama, kad „Lietuva, Latvija, Rusijos Federacija ir Estija patvirtina savo pasiryžimą plėsti santykius tarp savo valstybių, grįsdamos juos tarptautinės teisės principais ir tarpusavio susitarimais“. Šis pareiškimas pateiktas Jungtinėms Tautoms ir kitoms tarptautinėms organizacijoms, pasaulio valstybių parlamentarams ir vyriausybėms. Vien tai rodo, kad B.Jelcinas, skirtingai nuo M.Gorbačiovo, jau tada oficialiai pripažino Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybę.

Taigi B.Jelcinas neabejotinai daug prisidėjo ne tik prie sovietinės imperijos žlugimo, bet ir prie mūsų šalies nepriklausomybės. Neatsitiktinai buvęs Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininkas prof. V.Landsbergis pavadino B.Jelciną „mūsų atrama Maskvoje“. Vien tai, kad tik B.Jelcino dėka iš Lietuvos pasitraukė sovietų kariuomenė netgi anksčiau nei iš buvusios Rytų Vokietijos, taip pat neabejotini Rusijos prezidento nuopelnai, sudarant Rusijos ir Lietuvos sutartį dėl tarpvalstybinių dvišalių santykių pagrindų ir dėl sienų.

Velionis prezidentas, bandęs pakeisti Rusiją, palaidotas Maskvos Novodevičės kapinėse, greta vienintelio SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo žmonos Raisos ir tragiškai žuvusio buvusio Krasnojarsko gubernatoriaus Aleksandro Lebedžio. Balandžio 25-ąją Rusijos prezidentas V.Putinas paskelbė Gedulo diena. Tačiau, kaip pažymi ne vienas tarptautinis politikos apžvalgininkas, nors ir būdamas izoliuotas ir nušalintas nuo bet kokios politinės veiklos, B.Jelcinas vis dėlto buvo savotiškai tramdantis V.Putino autoritarines demokratijos užgniaužimo tendencijas. Beje, kai kurie politikos stebėtojai pažymi, kad B.Jelcino mirtį galėjo pagreitinti neseniai įvykęs V.Putino smogikų susidorojimas su demokratinių jėgų demonstracijų dalyviais Maskvoje ir Sankt Peterburge. Jis akivaizdžiai pamatė, kad jo įpėdinis ne tik nusisuko nuo demokratijos, bet ir žengia tos imperijos, kurią B.Jelcinas sugriovė, atkūrimo keliu, nieko gero nežadančiu pasauliui.

B.Jelcino laidotuvėse Maskvoje mūsų šaliai atstovauta aukščiausiu lygiu – ceremonijoje dalyvavo prezidentas Valdas Adamkus, o jo kvietimu kartu vyko ir kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Į laidotuves kviestas ir buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, tačiau dėl neseniai atliktos operacijos vykti negalėjo.

Petras KATINAS

© 2007 „XXI amžius“