Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Požiūris
Susitikimai
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kunigystės sunkumai: iš septynių metų liudijimo

Kun. Žydrūnas Kulpys

„Tegul visi bus viena“ Jn 17, 21

Didysis ketvirtadienis: Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimo diena. Būtent šie dveji sakramentai, minimi tą pačią dieną, ir rodo jų glaudų ryšį. Eucharistija – meilės sakramentas yra reikalingas kunigų, kad tai taptų sudabartinta ir pristatyta visiems Dievą mylintiems žmonėms.

Neįprastas buvo šis Didysis ketvirtadienis. Mes ir toliau gilinomės ir stengėmės naujai atrasti Eucharistijos gylį ir plotį, per kurį Dievas atskleidžia, kokia nenusakoma Jo meilė mums. Neįprastas ir prisimenant kunigystę.

Daugybė straipsnių ir skandalų mums primena kunigų pašaukimą į šventumą, kurio kelyje jie suklupo. Jau girdėt įspėjantys varpai ir iš seminarijų – kandidatų į kunigystę skaičius tragiškai mažėja. Akivaizdu – kunigystė Lietuvoje yra pažymėta problemų atšvaitais. Nori ar nenori reikia skaityti laiko ženklus ir mąstyti. Ypač švenčiant Didįjį ketvirtadienį.

Kokie yra kunigystės sunkumai?

Nelengva apimti visas kunigų problemas, kurios dažnai yra asmeninio pobūdžio, bet noriu pasidalyti mintimis, kurios skleidžiasi apmąstant Eucharistijos ir kunigystės vienybę. Kunigai – Dievo meilės patarnautojai, jie pristato ir atiduoda Eucharistiją – meilės sakramentą – žmonėms. Jų tarnystė yra meilės tarnystė. Jie pirmiausiai ir virš visko yra pašaukti mylėti. O meilei reikia dviejų. Jei jie stengiasi ir mažiau ar labiau suklumpa, ar kartais praranda džiaugsmą, kyla klausimas, ar galima ką nors padaryti, padėti, kaip juos palaikyti, kad jie atsitiestų ir dar labiau džiaugtųsi savo tarnyste? Manau, kad taip. Meilė viską keičia.

Ar žmonės myli kunigus?

Leiskite pasidalyti keliais pastebėjimais. Panašu, kad didelis skaičius žmonių Lietuvoje vis dar bijo kunigų. Kalbu iš savo septynių metų kunigiškos patirties Vilkaviškio vyskupijoje. Vienas kunigas kalbėjo, kad jam rytais einant į bažnyčią, jis matydavęs žmogų, kuris, eidamas priekyje, pereidavo į kitą gatvės pusę, kad nereiktų susitikti su dvasininku. Man pačiam einant gatve apsirengus sutana, tenka matyti, kaip žmonės, man priartėjus, tiesiog nusuka savo akis į šalį, kad žvilgsniai nesusitiktų. Net ir rizikuodamas pasirodyti nemandagus, mat jie nežiūri man į akis, aš vis tiek su jais sveikinuosi.

Man lankant parapijiečius (kalėdojant), žmonės su pasimėgavimu pasakodavo savo vaikystės prisiminimus apie kalėdojimus, kai jie maži vaikai, atėjus klebonui, lįsdavo į užpečkį. Aš paklausiau, kodėl vaikai slėpdavosi nuo kunigo. Paaiškėjo, kad apimdavo baimė būt paklaustam poterių ar kitaip būt nugąsdintam. Apie tai mąstant supratau, kodėl žmonės dar ir dabar bijo kunigų, – tai yra tie patys vaikai, nors ir užaugę, bet vis dar norintys pasislėpti, kai pamato kunigą, kad šis jų nepaklaustų, ar dėl ko nors nesubartų.

Jei atsiranda žmonių, kurie prisibijo kunigų, tai tą baimę ir nejaukumo jausmą reiktų padauginti keletą kartų, kai kalbame apie žmonių požiūrį į vyskupus. Nors būtina pridėti, kad vyskupais tampa tik patys geriausi iš kunigų, ir kartais tikrai su vyskupais yra lengviau bendrauti nei su kai kuriais kunigais. Patys kunigai, kurie, vyskupams pasirodžius viešumoje, dažniausiai juos lydi, neretai yra atsakingi už įtampos sukėlimą tarp žmonių. Vyskupai priiminėjami kaip kokie valstybės ministrai ar Bažnyčios kunigaikščiai su įtampa, susirūpinimu ir baime. Tačiau prisiminkime Jėzaus žodžius, ir perskaitę visą Naująjį Testamentą niekur nerasime apaštalus vadinant Bažnyčios kunigaikščiais. Jėzus labiau mėgo tarnavimo terminologiją, kai Jis kalbėjo apie savo mokinių didingumą.

Nežinau, ar reikia būti kunigams dėkingiems. Pamenu, viena moteris šiuo klausimu man aiškino, kad kunigai atlieka savo darbą ir nereikia jiems už tai papildomai dėkoti. Na, jei dar ir auka palikta už patarnavimą, tai jau esi tikrai atleistas nuo papildomo burnos „aušinimo“ dėkojant, – tarsi galima susidaryt tokį įspūdį iš kai kurių žmonių. Pamenu, vieną kartą, besiruošdami kažkokiai bažnytinei šventei, turėjome talkininkų susirinkimą ir skirstėmės darbus, kas už ką bus atsakingas. Tarp visų darbų gausybės ir skirtingumo aš pirmas nusprendžiau sumažinti jų sąrašą ir pareiškiau: jūs, mielos moterys, pasiskirstykite, kas ką galite padaryti, o aš padarysiu savo – iškilmingai paaukosiu šventines Mišias ir pasakysiu gražų pamokslą. Mano nuostabai viena moteris prapliupo juokais ir demaskavo mano ketinimus „nusiplauti“ nuo darbų, pareikšdama: „Tą jūs juk privalote daryti“. Taip, tą kartą visi pasijuokėme, bet aš tyloje pamąsčiau, ar tikrai tai yra mažai gražios Mišios ir pamokslas.

Esu pastebėjęs ir kitų dėkingumo atvejų rajone. Vienoje parapijoje jau pusę metų vyko vaikų ruošimas Pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Šalia kelių katechečių, kurios talkino vaikus mokinant, buvo ir vienas kunigas vikaras, kuris kas savaitę susitikinėjo su vaikais ir juos mokė. Jis taip pat sekmadieniais vadovaudavo vaikų Mišioms ir dėdavo dideles pastangas pamokslo metu išversti Evangeliją į vaikų kalbą. Taigi atėjo Pirmosios išpažinties egzamino metas. Tie egzaminai buvo išties įdomūs. Patys įdomiausi dalykai nutiko, kai vaikų palaikyti atėjo tėveliai. Pirminiame egzaminavime dalyvavau ir aš. Tą kartą dėl žinių stokos keleto vaikų teko paprašyti egzaminą perlaikyti kitą dieną. Tai labai papiktino vaikų tėvus. Žinoma, juos galima suprasti: visus tuos mėnesius kasdien nuoširdžiai dirbę su savo vaikais ir juos mokę, o dabar kažkoks kunigėlis, kuris tik kartą per savaitę matė vaikus, nepatenkintas tėvų mokymo rezultatais, neprileido vaikų prie Išpažinties. Man parūpo išgirsti to vikaro atsiliepimus apie vaikų egzaminavimą. Aš jo paklausiau vieno paprasto dalyko – kiek kartų jis išgirdo padėką iš tėvų, kad jau pusę metų mokė jų vaikus ir dabar egzaminavo. Faktai išties liūdni: padėka beviltiškai (sausai) pralaimėjo: dėkingumo jokio, o priekaištų, kad prastai paruošti, kad vaikus traumuojam savo reikalavimais, kad eis skųstis vyskupui – daugybė. Tiesa, tą pokalbį nugirdęs klebonas stojo ginti parapijiečių ir prisiminė, kad žmonės galiausiai dėkoja, bet jau viską užbaigus – po Pirmosios Komunijos. Aš ir vėl pagalvojau: nejau po geros kiaušinienės, kurią su meile iškepė žmona vyrui ryte, jis galėtų išsakyti ir perkelti savo dėkingumą iki suvalgys vakarienę?

Vis dėlto gera būtų girdėti bent kokį atsiliepimą iš žmonių apie kunigo tarnystę ir įvairias pastangas. Kartą mane užvaldė didelis troškimas savišvietos tikslais atlikti mokslinį bandymą šioje srityje. Tarp kitko, man patinka pamokslauti. Taigi tą rekolekcijų dieną pamokslavau, įdėjau visą širdį, prieš tai sugaišau keletą valandų, kad pamokslą „pagimdyčiau“, ir, džiaugdamasis, kad pavyko gerai pristatyti jį žmonėms, labai parūpo, ką jie apie tai mąsto. Besibaigiant Mišioms, greitai nuėjau į bažnyčios priekį, kur žmonės išeina iš jos. Galvoju, palūkuriuosiu ten ir gal kokią reakciją iš žmonių išgirsiu. Kartais mokslininkai nuliūsta gautais mokslinių bandymų rezultatais. Bet tokia jau ta faktų tiesa. Tą kartą absoliuti dauguma žmonių praėjo pro mane kaip pro nepažįstamą, o kokie penki šiltai pažvelgė ir tik trys iš jų išdrįso pasisveikinti, bet atsiliepimų apie mano pamokslą tą kartą iš besiklausiusių negirdėjau. Pagalvojau, kažin kokį pamokslą reiktų pasakyti, kad išgaučiau kokį atgarsį, ir iš karto sugalvojau – politinį, jie visada spalvingi ir nepalieka žmonių abejingų. Bet kad mieli mūsų ganytojai tokius uždraudė, tad dar teks atsiliepimų džiaugsmo palaukti. Bet aš optimistas.

Tačiau reiktų taip pat prisiminti, kad žmonių padėka ir visas jų atliepas nėra esminis, juk tapome kunigais dėl Dievo ir einame į Dievą... Tik ši kelionė gali būti mielesnė, esant žmonių palaikymui ir dėkingumui, dėl kurių ir tapome kunigais. Juk ne viską gali nupirkti Mišių stipendija. Ji tikrai nepaguos jų žmogiškų širdžių, net jei patys kunigai galvotų priešingai. Žmonės yra pats didžiausias kunigų matomas turtas šiame pasaulyje. Apie tai kalba apaštalas Paulius pačioje pirmoje Naujojo Testamento knygoje, ir kaip būtų džiugu, jei kiekvienas kunigas galėtų taip pasakyti savo žmonėms: „Kas gi yra mūsų viltis, džiaugsmas ir pasididžiavimo vainikas prieš mūsų Viešpatį Jėzų, kai Jis ateis, – argi ne jūs?! Taip, jūs esate mūsų garbė ir džiaugsmas!“ (1 Tes 2, 19-20)

Tad ar reikia būt dėkingiems, teatsako tas, kas pažįsta, kas yra meilė.

Nors ir kaip nekuklu iš mano pusės, tačiau noriu jus visus, mieli tikintieji, pakviesti mylėti savo kunigus. Prisiminkime mūsų visų krikščioniškąjį pašaukimą mylėti ir pamatykime taip arti mūsų esančius kunigus, taip pat reikalingus meilės ir palaikymo. Tokius, kokie jie yra: linksmus, išdykaujančius, klystančius, vienišus, griežtus, grubius, stačiokus, savaip mylinčius, nedėkingus, apsileidusius... Sąrašą užbaikite jūs patys... Jei Kristus įsakė mylėti priešus, na tai kas, kad į tokių sąrašą norisi įtraukti kunigą, kuris jums pažįstamas ar dirba jūsų parapijoje. Na, o jei, ačiū Dievui, jūsų kunigas nėra jūsų priešas, parodykite jam tai. Palaikykite jį, pasakykite gražų žodį, rūpestingai priminkite kelią į šventumą, būkite vieningi su juo...

Pamenu, kalbėjau su viena šeima ir klausiau, ar jie pažįsta savo kleboną. Jų pažintis buvo per atstumą – kiek mato per apeigas, tiek ir pažįsta. Nebuvau tikras, ar jie bent jau žinojo jo vardą ir pavardę! Aš paraginau pasikviesti kleboną pas save arbatai ar pietums. Nuostabu buvo matyti, kaip gražiai ta šeima su savo klebonu susigyveno. Jis ne kartą pas juos užsukdavęs ir kažkada, net man girdint, pareiškė, jog ši šeima yra vienintelė, su kuria savo parapijoje taip bendrauja. O parapija buvo didelė, labai didelė. Dar belieka pridėti, kad ta pati šeima taip pamėgo kunigiškas draugijas, kad pas juos ne kartą mačiau patį arkivyskupą viešint.

Visa apmąstant man gimė viena praktiška mintis: siūlau šiais metais ir visada Gerojo Ganytojo dienos proga (šiemet balandžio 29 d.) pradėti švęsti „Palaikymo ir padėkos kunigams savaitę“. Tai būtų savaitė atkreipti didesnį dėmesį į savo kunigus, padėkoti jiems už jų tarnystę, palaikyti juos, labiau pasirūpinti, pasimelsti už juos ir leisti laisvai pasireikšti mūsų kūrybai, kokiu būdu mes norėtume padėkoti savo kunigams. Brolius kunigus kviesčiau aktyviai prisidėti prie šios savaitės ir tapti labiau prieinamais ir leistis dėkojamiems ir palaikomiems. Norėčiau nuolankiai savo kolegas kunigus paraginti labiau atsiverti savo parapijiečiams ir visiems, kurių kelias eina per jų tarnystę ir gyvenimą. Įneškime savo nuoširdžias pastangas, kad sukurtume šeimyninę aplinką savo parapijose. Būkime labiau bendraujantys, atviri žmonėms, mažiau kritiški, dar uolesni, mažiau egoistiški. Galime pasimokyti iš apaštalo Pauliaus ir kartu su juo visu savo veikimu liudykime parapijiečiams: „Taip jus mylėdami, troškome pasidalyti su jumis ne tik Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs“ (1 Tes 2, 8). Deja, kartais mes patys, kunigai, atstumiame žmones nuo savęs. Daugiau šypsenos ir atsivėrimo gali padėti.

Brangūs tikintieji, ir jūs įneškite savo indėlį kuriant šeimyninę aplinką savo bažnyčiose. Jūsų indėlis labai svarbus. Susipažinkite su savo kunigais. Nesustokite tik pažindami juos iš matymo. Pažinkit, kas jie yra, ką mėgsta, kaip atostogauja, kaip meldžiasi. Pasikvieskite pas save į svečius, parodykite priėmimą, rūpestį, gerumą, dalijimąsi. Paklauskite savęs, ar kada nors esate savo kunigui padėkoję, kad ir už gražų pamokslą ar pamaldžias Mišias. Ar padedate jiems prie taip gausių parapijinių darbų? Ar meldžiatės už savo kunigus? Prisiminkime apaštalo paraginimą: „Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo!“ (1 Tes 5, 12-13). Žinia, kad daugybė žmonių džiaugiasi kunigais, jų patarnavimais, todėl padrąsinti Šventojo Rašto perženkime atstumą ir išdrįskime išsakyti ir parodyti meilę savo kunigams. Įvertinimas visada įkvepia naujiems žygdarbiams. Tegirdi jūsų širdies atsiliepimus jūsų kunigai. Savaitė po Gerojo Ganytojo šventės tam ir būtų skirta – suintensyvinti savo pastangas ir dėmesį, įvertinant kunigų tarnystę ir dėkojant jiems.

Žinoma, kad kartais kunigų meilė sušlubuoja, tačiau kai taip atsitinka, pasirodykite stiprūs jūs, tikintieji. Mylėkime. Tikėkime meile. Tik ji viską keičia. Juk esame viena šeima. Kai ėjimas pasidaro sunkus, šeimoje neklausiama, kas pirmas turi mylėti. Juk visa parapija yra vienijama Eucharistijos – meilės sakramento. Tad jei meilę visi drauge kaip viena šeima švenčiame prie Viešpaties altoriaus, tai tegul ši meilė tęsiasi ir matosi kasdieniniame mūsų, kunigų ir parapijiečių, bendravime.

Meilė patraukia. Gal mūsų kuklios Gerojo Ganytojo savaitės ir besitęsiančios pastangos labiau parodytų jaunimui, kad galima, ir net gera būti kunigu tarp palaikančių parapijiečių. O gal ir kunigų mažiau sukluptų. Meilė keičia viską. Kodėl nepabandžius?

Artūro ŠULCO nuotrauka

© 2007 „XXI amžius“