|
Viešas žodis ir išaukštintas, ir nuvertintas
Vyskupas Jonas Kauneckas
Lietuvių tautai nuo seno įprasta pagarba spausdintam žodžiui. Dėl spaudos tūkstančiai lietuvių paaukojo savo gyvybę, laisvę, sveikatą. Spausdintas žodis jiems dažnai būdavo brangesnis už gyvybę, nes dauguma lietuvių visada tikėjo, kad tas žodis ne mažiau teisingas, kaip ir pats Šventasis Raštas. Buvo vertinamas ir žodis, nuskambėjęs per radiją ar televiziją.
Žiniasklaidą labai vertina ir visa Katalikų Bažnyčia. Jos įtaka žmonėms labai rūpi Bažnyčiai. Bažnyčia žino, kad socialinio bendravimo priemonės, tinkamai naudojamos, labai naudingos žmonijai, nes labai padeda žmonių tobulinimui (II Vatikano Susirinkimo dekretas apie socialinio bendravimo priemones, 2).
Dėkoju Dievui, kad Lietuvoje daug yra geros žiniasklaidos. Tai ne vien religinė spauda, religinės radijo ir televizijos laidos, ne vien kultūriniai laikraščiai ir žurnalai, ne vien kultūrinės laidos per radiją ir televiziją. Apskritai Lietuvos televizija (LTV), Lietuvos radijas (LTR), Lietuvos žinios, Lietuvos aidas, internetinis laikraštis Bernardinai.lt gana objektyviai atspindi tikrovę.
Bažnyčia nurodo geros žiniasklaidos kriterijus: Suprantama, žmonių visuomenė turi teisę į informaciją. Tačiau teisingas šios teisės naudojimas reikalauja, kad informacija visada būtų teisinga ir išsami, padori ir pritaikyta, būtent, kad šventai saugotų moralės dėsnius ir žmogui priklausiančias teises bei jo orumą, tiek žinias renkant, tiek ir jas skelbiant, nes ne kiekvienas žinojimas yra naudingas (ten pat, 5).
Atrodo, kad šitų kriterijų nesilaikančios žiniasklaidos reitingai dabar katastrofiškai smunka. Susidomėjęs klausiausi apie tai diskusijų laidoje Žiniasklaidos anatomija per Žinių radiją balandžio 15-osios vidurdienį. Pagalvojau: ne, neturiu teisės būti abejingas šios problemos akivaizdoje! Man ir mano tikintiesiems, su kuriais pasikalbu, skauda, kad viešai tariamas ir rašomas žodis taip dažnai nuvertinamas.
Jau prieš septynerius metus, Šiluvos atlaidų metu, bandžiau kalbėti minioms apie lietuvių žiniasklaidos degradavimą, nors tada dar ji reitinguose užėmė pirmą vietą. Jau tada Naujajame židinyje (2000 m., Nr. 6) patyręs žiniasklaidos analitikas Kęstutis Girnius rašė: Lietuvos žiniasklaida išgyvena didelę krizę. Ji bulvarėja, vis mažiau rūpinasi pateikiamos informacijos tikslumu. Sąjūdžio laikais kilę lūkesčiai nepasiteisino spaudos suklestėjimas baigėsi nuosmukiu. Akivaizdūs žiniasklaidos trūkumai perdėtas dėmesys smurtui, seksui, sportui, paviršutiniškumas, sensacijų vaikymasis. Tuo metu visus mus sukrėtė Lietuvos ryte neva mediko patyčios iš sergančio tokio švento popiežiaus Jono Pauliaus II. K.Girnius tada klausė: gal tokia informacija tiktų balandžio 1-ajai? Gal? Dieve mano, populiariausiu save laikantis leidinys vargiai tinka balandžio 1-osios melui ar pokštams! kalbėjau aš tada. Baisu ir tiesiog skauda širdį. Juk tuo visko juodinimu, tik blogio ieškojimu užkrečiama visa tauta. Tada sakiau, kad būtina melstis už žiniasklaidą, keliais eiti apie altorių Šiluvoje.
Visada raginu tikinčiuosius melstis už žiniasklaidą. Ir visa Katalikų Bažnyčia turi specialią maldų už informacijos priemones dieną (II Vatikano Susirinkimo dekretas apie socialinio bendravimo priemones, 18). Nes Bažnyčia taip pat žino, kad žmonės gali socialinio bendravimo priemones panaudoti prieš dieviškojo Kūrėjo valią ir nukreipti savo pačių žalai, ir todėl motiniškai sielojasi dėl nuostolių, kurie dažnai kildavo dėl netinkamo jų naudojimo (ten pat, 2).
Šiandien vėl bandau į tą problemą pažvelgti per žiniasklaidos ir Bažnyčios bendravimą. Nes pastebimas ypatingas dalies sparčiai bulvarėjančios žiniasklaidos dėmesys tikriems ir tariamiems dvasininkų nuopuoliams (kaip tai taikliai pastebėjo Kauno arkivyskupas savo velykiniame laiške). Čia matau kelias to dėmesio priežastis.
Žiniasklaidoje įrodinėjama, kad dėl visko kaltas celibatas. Vokiečių publicistas Peteris Sevaldas sako: Niekas taip nesiutina žmonių kaip celibato klausimas (popiežius Benediktas XVI, tada kardinolas Joseph Ratzinger. Žemės druska. P. 206). Kardinolas J.Ratcingeris atsako: Turime suvokti, kad celibato krizės laikai yra ir santuokos krizės laikai. Juk šiandien susiduriame ne tik su celibato laužymu pati santuoka, kaip visuomenės pamatas, darosi vis trapesnė, (...) vis labiau naikinama... Panaikinę celibatą, praktiškai tik susidurtume su nauja išsiskyrusių kunigų problema. Evangelikų Bažnyčiai tai ne naujiena... Jei viena ištikimybė nebeįmanoma, tai nebelieka nė kitos (ten pat, p. 209). Tikrasis klausimas yra tikėjimo krizė, o dėl vadinamojo atpančiojimo (nuo celibato) negautume nei geresnių, nei daugiau kunigų, tik bandytume nuslėpti tikėjimo krizę (ten pat, p. 211).
Pirmiausia aišku: reikia, kad kunigai šviestų kaip Kristaus švyturiai (XXI amžius, kovo 23 d.). Kunigas tikinčiųjų dvasios vadas turi būti ypač pavyzdingas. Gal todėl žurnalistai taip jautriai reaguoja į kunigų suklydimus? Gal žurnalistams tiesiog baisu, kai kunigo apdarą suteršia nuodėmė?
Bet kunigų dvasios katastrofos ar tragedijos tik išimtis. Žurnalistai visoje Lietuvoje randa vos keletą kunigų, tikrai ar tariamai įsivėlusių į nuodėmę, tai sudaro vos 0,5-1 proc. kunigų. Daugių daugiausia tokių galima rasti 5-7 proc., o vedybų priesaiką sulaužo bene 72 proc. žmonių. Jei nuodėmė, celibato laužymas, nejautrumas žmonėms ir kitos blogybės būtų tarp kunigų dažnas reiškinys, visi apsiprastų, niekas tuo nebesidomėtų, kaip kad niekas nebesidomi net penktą kartą išsiskyrusiais asmenimis.
Ačiū jums, mieli broliai Lietuvos kunigai, kad, darbuodamiesi tokiame purviname, sugedusiame pasaulyje, dauguma jūsų išlaikote kunigo dvasios didybę!
Kartu turbūt pastebėjote, kad visada bandau ištiesti ranką ir suklupusiam broliui ar sesei, juos ginti, net jei dėl to būnu išjuoktas ar paniekintas. Mes, tikintieji, privalome laikytis Jėzaus mokymo, nes Jis sakė: Kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį (Jn 8,1-11). Dievas nenori nė vieno žmogaus pražūties, trokšta visų prisikėlimo (plg. Mt 18,14). Ir nusidėjęs kunigas, kaip ir visi žmonės, gali ir privalo taisytis ir gali tapti šventu. Tokia amžina visiems duota galimybė Jėzaus atpirkimu. Be to, Jėzus moko, kad nusidedantis žmogus yra sergąs dvasia, ligonis. O ligoniams reikia gydytojo (plg. Lk 5, 31). Dažnai reikia ne tik dvasios, bet ir kūno gydymo (alkoholio, narkotikų, seksualinės priklausomybės atvejais). Žiniasklaidai neįsikišus, toks gydymas vyksta sėkmingiau.
Kodėl viso šito nepastebi, nepaiso ar nesupranta kai kurie žurnalistai ir redaktoriai? Minėtas II Vatikano Susirinkimo dokumentas nurodo priežastį: Dažniausiai pelno sumetimais (II Vatikano Susirinkimo dekretas apie socialinio bendravimo priemones, 9). Be to, mūsų visuomenėje dabar yra labai daug piktumo. Ko gero, žiniasklaida pasiduoda tai bendrai brutalumo nuotaikai.
Kitas dalykas sensacijų ieškojimas, pataikavimas žemiausiems skaitytojų ar žiūrovų jausmams. Bet tada žurnalistika degraduoja. Tai labai teisingai buvo pastebėta diskusijų laidoje Žiniasklaidos anatomija per Žinių radiją balandžio 15 dienos vidurdienį. Žiniasklaidos kūrėjai turi neužmiršti, kad informuodami, skatindami bei įkvėpdami, jie gali vesti žmoniją arba tiesiu keliu, arba į pražūtį (ten pat, 11). Anot rusų rašytojo Konstantino Paustovskio, kiekvienas kūrėjas turi žinoti, kad tikra kūryba daro žmonių akis įžvalgesnes, daro žmones geresnius, padeda žmonėms pakilti. Kitaip žurnalistika ar literatūra tampa degraduojančia (plg. K.Paustovskis Aukso rožė, p. 28).
Norėtųsi, kad visi žurnalistai ir redaktoriai būtų jautrūs žmonėms ir sąžiningi. Minėtoje laidoje (Žiniasklaidos anatomija) buvo kalbama apie žurnalistų bendravimą su žmonėmis. Paskambina ar prisistato žurnalistas ir klausinėja. Ne visada tie klausimai lyg tardytojo (deja, dažnai būna ir tokie). Rodos, neutralūs, nekalti klausimai. Tokie pat ir atsakymai. O skaitai straipsnį ar žiūri televiziją ir nebeatpažįsti savęs. Kokia nors mintis įdėta į tokį kontekstą, kad, atrodo, visai priešinga, negu kad buvo pasakyta. Ir klausimai dažnai visai nebe tie, kuriuos girdėjai. Tad ir atsakymai į juos skamba juokingai ar net neprotingai. Stebina ir skaudina toks nesąžiningumas ir nekultūringumas.
Antai Panevėžio ryto redaktorius B.Matelis redaktoriaus žodyje rašo apie kunigo ir jo draugės istoriją. Pagal jį, vyskupas patingėjo pažiūrėti pro langą. Atseit vyskupas sąžinės ir gėdos neturi. Net nusikvatojau perskaitęs: pro jokį vyskupo langą minėto kiemo neįmanoma matyti. Be to, argi vyskupas turi būti koks gatvės seklys ir atpažinti visų 90 vyskupijos kunigų automobilius? Redaktorius neturėtų svaidytis tokiais piktais ir nekultūringais kaltinimais. Ar tai išsilavinusio, mandagaus žmogaus, gerbiančio save ir kitus, intelektualo mintys?
Neišsilavinimo ir nesąžiningumo faktų mūsų šiandienėje žurnalistikoje labai daug. Žiūrėk, kunigas važinėja kelių dešimtmečių senumo mašina, o žurnalistai skelbia: Naujutėlė, prabangi. Kad ir garsioji L.Lavastė. Katalikų kunigų, laužančių celibatą, skaičių ji nurodo netgi didesnį už viso pasaulio katalikų kunigų skaičių, arba JAV vedusių kunigų ji randa daugiau, negu jų iš viso JAV yra (L.Lavastė. Už viengungystės širmos vienos aistros; Lietuvos rytas, balandžio 14 d.). Jai kalbėjau, kad apaštalas Petras išsigynė Jėzaus, o ji rašo, kad Paulius. Anais metais, rašydama apie seminarijos rektorius, ji naudojosi ligonio mintimis.
Pastebėjus tokius faktus, pasidarė nepaprastai įdomu: kaip tai vertina skaitytojai? Ar jie pastebi klaidas, vulgarumą, nekompetentingumą, išsilavinimo stoką? Ar aklai tiki korespondencija? Nutariau bent kartą pažvelgti į komentarus. Prisiverčiau, nes dažnai komentaruose vulgarybės. Ir žinote, maloniai nustebau: gal kokie 90 proc. komentatorių pasipiktinę straipsniu, kuriame tendencingai puolama Bažnyčia. Net pagailo L.Lavastės: nepastebėjau nė vieno komentaro, pagiriančio ją.
Ne kartą esu viešai žavėjęsis ir stebėjęsis Lietuvos žmonėmis: jie mąsto, jie pastebi, kas tikra ir kas dirbtina. Daugelis skaitytojų pabrėžia tą mintį, kad vien purvo ieško ir viską išpurvina nešvaraus gyvenimo žurnalistai. Žmonės pasakoja tokį atsitikimą. Kaimo jaunuolis apvogė parduotuvę. Net arklys nepavežė visų pavogtų daiktų, todėl dalį jaunuolis paslėpė miškelyje. Grįžusį tėvai paklausė: Kodėl tiek mažai? Miške paslėpiau. Kvaily, neberasi, dabar visi vagys! Liaudies išmintis ir sako: vagiui visi vagys; kuo pats kvepia, tuo kitus tepa.
Šią mintį baigdamas, noriu padėkoti Lietuvos žmonėms už supratingumą, už jautrumą tiesai. Lietuva niekada nepritrūksta mąstančių žmonių. Joje visada gausu kilnaus jaunimo, gražių šeimų. Juk kunigams (net ir vyskupams) nuolat tenka laiminti ištikimas šeimas sidabrinio, auksinio ir net deimantinio jubiliejaus proga. Deja, tokia ištikimybė taip retai atsispindi mūsų žiniasklaidoje.
Bažnyčia pabrėžia: renkant ir skelbiant informaciją, kad neatneštų daugiau žalos negu naudos, turi būti ištikimai laikomasi moralinių dalykų, deramos pagarbos (II Vatikano Susirinkimas, ten pat, 7). Susirinkimas skelbia: žiniasklaidos kūrėjų pareiga taip derinti ekonominius, politinius ar meno klausimus, kad jie niekada neprieštarautų visuomenės gerovei (ten pat, 11).
Tad kartu su laidos Žiniasklaidos anatomija dalyviais noriu visų paprašyti: nesileiskime trypiami degraduojančios bulvarinės žiniasklaidos. Kiekvienas žmogus turi teisę į privatų gyvenimą. Ir niekas neturi teisės kaltinti žmogaus, kol jo kaltė neįrodyta tai nekaltumo prezumpcija. O kiek kartų žiniasklaida apkaltina ir to neįrodžiusi net neatsiprašo. Taigi, atsitikus nelaimei, įvykus nusikaltimui ar suklydus, niekas neturi teisės lįsti į asmeninį žmogaus gyvenimą. Tokiais atvejais gal geriau visiškai nekalbėti su žurnalistais.
Taip daryti verčia liūdna patirtis. Mano mintys ne kartą buvo iškraipytos, problemos kelis kartus padidintos, jomis tiesiog mėgaujamasi, jų paliesti asmenys įskaudinti. Žurnalistai ir net redaktoriai jau gali be sąžinės graužimo ir be jokios atsakomybės žmogų išvadinti nusikaltėliu, degradavusiu, debilu ar tinginiu. Nebaudžiami knaisiojasi po asmeninį gyvenimą, remiasi gandais (viena boba sakė) ar net patys kuria juos, fantazuoja ir skelbia visai Lietuvai, kaip tai daroma Jonaičių šeimos tragedijos atveju. O juk auga vaikai! Kaip reikės jiems gyventi, galima sakyti, visiems parodytais apatiniais?
Žurnalistams nebėra jokių stabdžių: bet kada ir bet kam drįsta skambinti, įsiveržti į bet kokią įstaigą, šeimą, kaimą; kaip šunį vaikosi kokios nors problemos ištiktą žmogų. Ima įsivaizduoti esą aukščiausi teisėjai, moralės saugotojai, nors jų tikslai visai kiti. O tai jau visiška degradacija.
Siekiant padėti žiniasklaidai pakilti, kartais reikia pasakyti žurnalistams: Ne jūsų reikalas, ir užtrenkti duris. Šitaip elgtis kviečiu visus Lietuvos žmones. Gydykime, būtinai gydykime sergančią žiniasklaidą!
Žinoma, per savo istoriją ir Bažnyčia turėjo trūkumų. Taip yra dėl to, kad Šventąją Bažnyčią, Jėzaus įsteigtą Bažnyčią, sudarome mes, nuodėmingi žmonės. Yra senas bažnytinis posakis: Ecclesia sancta, simul peccata Bažnyčia šventa, kartu nuodėminga. Todėl visada turime melstis vieni už kitus, už visus Bažnyčios narius, už visus žmones ir už žiniasklaidą.
Bažnyčia visada išlieka atvira problemoms, klaidoms taisyti. Kiekvienose šv. Mišiose prisipažįstame savo nuodėmingumą. Pats Jėzus Kristus nurodo priemones nusižengimams taisyti. Su nusikaltusiuoju Jis liepia kalbėtis prie keturių akių. Jei nesitaiso, reikia kalbėtis prie vieno ar dviejų liudininkų. Jei ir tai negelbsti, pranešti bendruomenei (plg. Mt 18, 15-17). Tačiau pranešimai apie blogybes turi būti ne anoniminiai, tai yra būtina kreiptis į vyresnįjį ar vyskupiją asmeniškai arba raštu, nurodant savo pavardę, adresą, telefoną. Anoniminiai signalai yra beverčiai. Pranešusį asmenį Bažnyčia privalo laikyti paslaptyje.
Ar nereikėtų tokio bendravimo pasimokyti ir žiniasklaidos darbuotojams?
Visų mūsų Lietuvos žmonių noras ir uždavinys daryti visą mūsų aplinką geresnę, teisingesnę. Dievas tepadeda visiems.
© 2007 XXI amžius
|