Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Laikas
Literatūra
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kuršių nerijos sukaktys

Dr. Gražina Kačerauskienė

Neringos meras Vigantas Giedraitis, savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis, savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos direktorė Dalia Greičiutė atidengia naująją bibliotekos iškabą 2006 m. lapkričio 13 d.

Mes gyvi tol, kol gyva istorija

(Neringos meras

Vigantas Giedraitis, 2007 m.)

Pamatyti Kuršių neriją man buvo lemta prieš 50 metų. Nuo to laiko kas metai vienu ar kitu metų laiku pasidžiaugiu jūra, kopomis, mišku ir geromis permainomis. Ir šį pavasarį, porą kartų apsilankiusi Nidoje, pasidžiaugiau žmonių kultūrine, dvasine veikla. Apie tai ir noriu papasakoti.

Karališkasis pėdsakas Neringoje

Per 2007 metų vasaros sezono atidarymą gegužės mėnesį prie Nidos katalikų bažnyčios, skambant varpams, privažiavo balta karieta, traukiama išpuošto žirgo. Iš jos išlipo... Prūsijos karalienė Luizė ir jos vyras Frydrichas Vilhelmas III. Kartu su jais pasipylė pulkelis jų vaikų ir gausi palyda su nepakartojamu juokdariu. Karališkąją šeimą pagal literatūrinį-muzikinį projektą garbingai pristatė jos autorė aktorė Virginija Kochanskytė. Visus oriai ir išdidžiai pasveikino Neringos meras Vigantas Giedraitis. „Neringa tapo kurortu Lietuvai, Europai ir pasauliui“, – teigė jis. Atvykę svečiai bažnyčios amfiteatre parodė tikrai karališką muzikinę programą. Jiems nenusileido Neringos ansambliai „Giedružė“ ir „Kuršiai“.

Taip buvo paminėta Prūsijos karališkosios poros kelionės per Kuršių neriją 200 metų sukaktis. 1807 metais karalius su krašto valdžia traukėsi į Klaipėdą nuo Napoleono armijos. Kelionė truko tris dienas ir naktis. Tuomet nerijoje pašto stotys buvo Šarkuvoje, Rasytėje, Nidoje ir Juodkrantėje. Karališkoji pora apsistojo Nidoje, D.G.Kuverto pašto stotyje. Apledėjusiame užeigos lango stikle karalienė Luizė žiedu įrėžė J.V.Getės posmelį. Vėliau šis pastatas ne kartą degė, buvo atstatytas, viešbutis pavadintas „Karalienės Luizės vardu“. Dabar taip pavadinta vila yra Pervalkoje.

Kaip rašo savo knygoje „Klaipėda. Kuršių nerija. Karaliaučius“ N.Strakauskaitė, pašto kelias ėjo pajūriu. Karietos vienos pusės ratai riedėjo vandeniu. Arkliai klampojo, kelias dažnai buvo užpustomas smėliu. Tai buvo vienintelis kelias iš Vakarų Europos į Klaipėdą, kuriuo keliaudavo karaliai, politikai, mokslininkai. Pašto stotyse būdavo keičiami arkliai, suteikiama varginga nakvynė, skurdus maistas.

Karališkosios poros kelionė per Kuršių neriją siejama su šio krašto keliu į laisvę. Prieš 200 metų Klaipėdoje buvo paskelbtas karališkasis ediktas apie baudžiavos panaikinimą. Taigi Prūsijos lietuvininkai jau nuo tada pradėjo gyventi „valnai“. Tai istorinė sukaktis. Rusijos okupuotoje Lietuvoje žmonės tokios padėties sulaukė beveik po 60 metų.

Neringos miesto jubiliejus

Kuršių nerijos gyvenvietės – Nida, Juodkrantė, Preila, Pervalka, – istoriniuose šaltiniuose minimos XIV-XVI a., todėl nuo senų laikų turi savitą gyvenimą. 1961 metais šios gyvenvietės buvo sujungtos į administracinį vienetą, kuriam suteiktas pavadinimas – Neringos miestas. Jo 45 metų istorija – tai senųjų gyvenviečių plėtros istorija. Praėjusių metų gale sukakties proga meras V.Giedraitis vietinėje spaudoje apžvelgė Neringos miesto nueitą kelią, pasiekimus. Jo teigimu, Lietuvoje nėra vietovės, kurioje istorijos ratas būtų taip dramatiškai pasisukęs. Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitė Kuršių nerijos gyventojai. Naujai suformuotam administraciniam dariniui teko rūpintis elektra, telefono ryšiu, kelio Nida-Smiltynė rekonstrukcija. Tuo buvo padaryta pradžia kurorto plėtrai. Mero nuomone, vienas įdomiausių Neringos gyvenimo etapų prasidėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. 2000 metais Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo kultūrinio kraštovaizdžio objektų sąrašą. Padaryta daug aukštos kokybės infrastruktūros darbų. Gyvenvietėse iškilo nauji gražūs pastatai, įrengtas žvejų uostas, sutvarkytos krantinės su ilgais dviračių takais.

Rašytoja Ieva Simonaitytė sakytų: „O buvo taip...“. Vaikštinėdama pavasario saulės nutviekstomis švariomis asfaltuotomis Nidos gatvelėmis, prisiminiau 1956-ųjų ir kelių vėlesnių metų negrįstas gatveles, karo išdaužytą, duobėtą plentą nuo Smiltynės. Šiuo keliu nušiuręs autobusas veždavo žmones į nerijos gyvenvietes. Prie užkardos autobusą sustabdydavo rusakalbis kareivėlis ir tikrindavo mūsų pasus, kelialapius, leidimus. Pamenu saulės ir vėjo nugairintą jo veidą, išblukusią uniformą ir šautuvą su durklu ant pečių. Turėjau kelialapį į poilsio namus „Žuvėdra“. Ant jo buvo užrašyti žodžiai: Dainuoja čia smėlio keliaujančios bangos // Ta muzika užburia, lieka širdy... (E.Matuzevičius). Tada dar nežinojau, kad Kuršių nerijos muzika mano širdyje liks visam gyvenimui. Tais laikais iš Klaipėdos į Nidą buvo galima atvykti ir lėtaeigiu garlaiviu. Tai buvo daug malonesnė kelionė nei autobusu. Pamenu, kaip marių vėjas nunešė kapitono kepurę. Garlaivis apsisuko, kepurė buvo išgriebta. Vėlesniais metais įspūdinga būdavo kelionė į Nidą ir iš jos greitaeige „Raketa“. Gal iš dalies ir dėl to buvo pastatytas erdvus prieplaukos pastatas, išbetonuotos krantinės. Gaila, kad pasenusių „Raketų“ nepakeitė naujomis. Nebeliko kelionės Nemunu ir Kuršių mariomis romantikos. Prisiminimų daug, tačiau visko nesurašysi.

Paštas Nidoje buvo įsikūręs viename senovinio pastato kambarėlyje (Pamario gatvėje), kuriame telefonininke ir paštininke dirbo viena rusišku akcentu kalbanti moteris. Ji klientus nužvelgdavo įtariu, tiriančiu žvilgsniu. Ką gi, pasienio zona... Tame pačiame vienaaukščiame mūriniame pastate glaudėsi ir tuometinė Nidos valdžia. Jau gerokai vėliau buvo pastatytas erdvus pašto pastatas, kurio viena išorinė siena papuošta Eduardo Jonušo kūrybos metalo pyne – pašto karieta. Netoliese pastatytas naujas grakštus valdžios pastatas, gerai derantis prie senosios Nidos architektūros. Kukli užkandinė buvo įsikūrusi mažame mediniame namelyje. Kartą žemaitiškai šnekanti šeimininkė paklausė, ar prie kotleto atnešti salotų. Gavusi mano teigiamą atsakymą, išėjo į čia pat esantį daržą. Pro atviras duris mačiau, kaip ji paskynė salotų, svogūnų laiškų...Vėliau buvo pastatytas tais laikais modernus restoranas „Nida“ su valgykla, ir salotų ruošimo egzotikos nebeliko. Beje, prieš karą Nidoje ir Juodkrantėje buvo ne vienas ištaigingas restoranas ir viešbutis...

Kasmet pastebiu augantį kultūrinį ir meninį Neringos gyvenimą. Apie tai byloja surengta miesto 45-mečio šventė. Ji prasidėjo šv. Mišiomis katalikų bažnyčioje, kurias aukojo Telšių vyskupas Jonas Boruta. Šventiniame vakare jis pasakė prasmingus linkėjimus miesto žmonėms. Sveikino ministrai K.Prunskienė, R.Šukys, Seimo nariai H.Žukauskas, A.Pekeliūnas. Šventėje dalyvavo Neringos miesto partneriai iš Vokietijos, Norvegijos, Estijos, Rusijos. Miesto jubiliejui išleistas gražus fotoalbumas „Neringa“, kuriame yra 200 nuotraukų, vaizduojančių bendruomenės gyvenimą nuo 1961 metų. Jubiliejaus proga Neringoje buvo turininga meninė programa. Nidos renginių režisierė Aušra Feser vietinėje spaudoje rašė, jog per 130 meno kolektyvų narių intensyviai ruošėsi pagrindiniam jubiliejiniam koncertui. Dar gerokai prieš šventę į Nidos kultūros ir turizmo informacijos centrą „Agila“ skambino daug muzikos firmų ir siūlė savo atlikėjus. Skambintojai labai nustebdavo išgirdę, kad viskas daroma savo jėgomis. Šventiniuose renginiuose kaip visada puikiai pasirodė moterų choras „Smiltatė“ (vad. D.Stančiukienė), vokalinis ansamblis (vad. R.Kondraškina), folkloro ansamblis „Giedružė“ (vad. A.Buržinskienė), kaimo kapela „Joldija“ (vad. L.Vainutis), R.Norvilienės profesionaliai mokomi šokti vaikai ir suaugusieji. Jubiliejinio vakaro staigmena tapo klebono kun. Rimvydo Adomavičiaus ir moterų choro „Smiltatė“ profesionaliai padainuota „Funikuli...“

Viešosios bibliotekos jubiliejus

Kartu su miesto jubiliejumi buvo paminėtas Neringos viešosios bibliotekos pekiasdešimtmetis. Atrodytų paradoksas – biblioteka senesnė nei pats miestas, tačiau tikrai pirmasis įrašas Nidos bibliotekos inventorinėje knygoje padarytas 1956 m. rugsėjo 17 d., ir tik 1996 metais Nidos biblioteka buvo reorganizuota į Neringos miesto viešąją biblioteką su Juodkrantės ir Preilos filialais. 2005 metais miesto savivaldybės taryba jai suteikė Nidos metraštininko rašytojo Viktoro Miliūno vardą. Biblioteka įgijo daugiau savarankiškumo, atsakomybės, dirbti pasidarė įdomiau.

Daug metų biblioteka glaudėsi senose, ankštose „Žuvėdros“ patalpose. Dabar ji įsikūrusi naujame, erdviame pastate. Jubiliejinis renginys „Bibliotekos 50-metis ir rašytojo metraštininko V.Miliūno atminimas“ prasidėjo naujos bibliotekos iškabos atidengimu. Grojant ansambliui „Giedružė“, tai padarė miesto meras V.Giedraitis, savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjas N.Lendraitis ir bibliotekos direktorė D.Greičiutė. Vakare kalbėjusieji prisiminė daug gerų bibliotekos darbų. Tai – kraštotyros leidinys „Kuršių nerijos istorijos datų kalendorius“, sukaupta gausi kraštotyros medžiaga, turtinga bibliografinė kartoteka. Su jomis susipažinti atvyksta žmonės, rašantys straipsnius, knygas, diplominius darbus, disertacijas. Biblioteka rengia tradicinį „Poezijos pavasarį“, bendradarbiauja su Šilutės rajono Fridricho Bajoraičio viešąja biblioteka, Tomo Mano memorialiniu ir Neringos istorijos muziejais, T.Mano kultūros centru, Nidos vidurine mokykla ir kitomis įstaigomis.

Daug metų rašytojas V.Miliūnas buvo susiejęs savo gyvenimą, kūrybą su Nida, taip pat su jos biblioteka. Vakaro metu Neringos meno mokyklos moksleiviai skaitė rašytojo knygelės „Evalduko metai“ ištraukas. Biblioteka minėjo autoriaus 90-ąsias gimimo ir 20-ąsias mirties metines. Buvo galima susipažinti su rašytojo žmonos Angelės ir sūnaus Kęstučio dovanota labai reta ir vertinga archyvine medžiaga. Jubiliejus buvo džiaugsminga šventė visai Neringos bendruomenei.

Bažnyčia su žmonėmis

Praėjusiais metais buvo paminėta naujos Nidos katalikų bažnyčios atidarymo trejų metų sukaktis. Dabar nidiškiai ir svečiai meldžiasi miesto centre, ant kalnelio pastatytuose originaliuose ir erdviuose Dievo namuose (Nidos architektų A.Zavišos, R.Krištopaičio projektas). Jau beveik dvejus metus parapijos sielovadai vadovauja kunigas R. Adomavičius. Jis surengė gražų, nors ir mažos sukakties, naujos bažnyčios paminėjimą, kuriame dalyvavo vietos saviveiklos kolektyvai. Ilgai netilo giesmės ir dainos. Be savų, koncertavo ir svečiai iš Latvijos. Vietos restoranų ir kavinių savininkų dėka visiems šventės dalyviams buvo surengtos iškilios vaišės be alkoholio.

Su kunigo Rimvydo atėjimu Neringos bendruomenės gyvenime daug kas pasikeitė. Nidos vidurinės mokyklos direktorės pavaduotojos ugdymui Albinos Stūrienės pasakojimu, labai sustiprėjo Bažnyčios ir mokyklos ryšys, organizuojami bendri renginiai. Rugsėjo 1-ąją, dalyvaujant mokytojams, mokiniams, jų artimiesiems, bažnyčioje vyksta pirmasis naujųjų mokslo metų renginys – šv. Mišios, įvardytos gerumo pamoka. Panašiai užbaigiami mokslo metai. Kartu su Bažnyčia mokykla mini Mokytojo dieną, valstybines ir kitas šventes. Klebonas dalyvauja tėvų susirinkimuose, bendradarbiauja teikiant psichologinę pagalbą šeimoms, rengiant disputus įvairiomis temomis. Jau tapo tradicija mokykloje gruodžio mėnesį skirti žmogaus santykio su Kristumi apmąstymams. Žiemos penktadieniais mokiniai renkasi prie mokykloje papuošto adventinio vainiko, uždega žvakutę ir klausosi ne tik kunigo Rimvydo minčių, bet išsako ir savas apie pagalbą ir paguodą kitam. Adventą užbaigia popietė mokytojams ir moksleiviams. A.Stūrienė sako, jog kunigo Rimvydo tikybos pamokos ugdo dvasingumą, gerumą, teisingumą, atvirumą naujoms galimybėms, samoningą ir atsakingą elgseną.

Miesto įstaigos ir organizacijos savo profesines dienas pamini dalyvaudamos šv. Mišių aukoje. Šventadieniais bažnyčioje matosi nemažai jaunų veidų. Įspūdingos ir dvasingos buvo Didžiosios savaitės vakarinės pamaldos ir Prisikėlimo šv. Mišios. Velykų rytmetį Nidą žadino varpų gaudesys ir mušamo būgno garsai. Visa tai kėlė nenusakomą jaudulį ir džiaugsmą. Erdvioje bažnyčioje žmonės vos tilpo. Per šv. Mišias nuoširdžiai giedojo moterų choras „Smiltatė“. Šis 20 moterų choras gieda per šv. Mišias sekmadieniais ir švenčių dienomis nuo 1992 metų. Jis yra sukaupęs didelį giesmių ir dainų repertuarą, dalyvauja miesto ir Respublikos renginiuose, dainų šventėse.

Daug gražių žodžių Neringos gyventojai gali pasakyti kun. Rimvydui Adomavičiui. Žmonės dėkingi jam už supratingumą, užuojautą ir paramą skausme, už jo toleranciją ir bendravimą, už tai, kad daug ką pažadino. Linki jam tvirtybės ganytojo darbe žmogaus ir Tėvynės gerovei. Linki ir toliau gyventi pagal jo pasirinktą kredo „Kilti ir kelti“.

© 2007 „XXI amžius“