|
Nuo Juozapinės kalvos
Algimantas Zolubas
Nuo Juozapinės kalvos (293,6 m virš jūros lygio, neseniai buvusi aukščiausia vieta Lietuvoje) dairausi, ar dar neartėja Baltijos vandenys, nes dėl tirpstančių ledynų, kaip jau pripažįsta mokslininkai, kyla vandens lygis. Prieš kurį laiką apsilankęs skulptorius Motiejus Narbutas, Viliaus Orvido skulptūros mokytojas iš Klaipėdos, man prasitarė, kad žada savo butą keisti į kitą būstą aukštesnėje vietoje, nes, jo skaičiavimu, po kelių dešimtmečių Klaipėda būsianti paskandinta; nenorįs skulptorius palikti sudėtingų rūpesčių vaikams ir vaikaičiams. Nespėjęs pakeisti būsto, 2005 metais Motiejus iškeliavo amžinybėn, tačiau jo spėjimas pildosi: jūros vandens lygis prie Klaipėdos pastebimai kyla.
Nuo Juozapinės kalvos matoma visa Lietuva ir kol kas ne artėjantys vandenys, o jos, sąvartynais vadinami, šiukšlynai: Karijotiškių, Ignalinos atominio kuro atliekų bei dar 344 veikiantys mažesni. Matomi ir naujai įrengiami Kazokiškių prie Kernavės, Aukštrakių prie Šiaulių sąvartynai. Kaip ir daugeliui, įkyriai į galvą lenda mintis, kad prie ruso buvo geriau: šiukšlių problemos nebuvo. Atvažiuodavo į kelių namų kiemą tam pritaikytas sunkvežimis kartą per savaitę ir išvažiuodavo pustuštis. Ir pakelės bei pamiškės nebuvo taip teršiamos. Tiesa, anuomet gimė ir tarpo kitokių šiukšlintojų karta, tačiau kalba šįkart ne apie juos. Dabar iš parduotuvių parsinešęs pirkinius parsineši keliskart daugiau už pirkinius įpakavimo šiukšlių. Ir už tas šiukšles, žinoma, sumoki. Moki ir už jų išvežimą. Lietuva mūsų akyse virsta ne tik savų, bet ir senosios Europos šiukšlių sąvartynu; atvežama pasenusi žemės ūkio technika, dėvėti baldai bei rūbai, ne pirmos jaunystės automobiliai. Pastarieji įsiveržė į kiemus, gatves, siaubia žaliąsias vejas ir turi savybę judėti. O judėdami teršia orą, užkemša gatves. Nors Vilniuje kamšatyje automobilio savininkas važiuodamas į darbą praleidžia valandą ir tiek pat atgal, tačiau stengiasi judėti europietiškai.
Kartu su informacinių technologijų plėtra Lietuvą užplūdo ir kitokios šiukšlės. Jos jau užvaldo žmonių sąmonę ir pasąmonę, nepalikdamos vietos amžinoms vertybėms, naikina dorovės pradus, kūrybingumą.
Jurbarko rajono mokyklose dailės mokytoja dailininkė Jurgita Davidavičienė, siekdama išsiaiškinti įvairių klasių mokinių požiūrį į kūrybą bei jų kūrybiškumą, atliko apklausą. Pasirodo, žemesniųjų klasių mokiniai į kūrybą įsitraukia labai noriai, o vėliau tas potraukis išblėsta. Išblėsta kartu su iš mokinio akiračio besitraukiančia knyga.
Kaip tvirtina apklausos autorė, skaitydamas knygą tiek vaikas, tiek suaugęs žmogus dalyvauja kūryboje, nes skaitydamas jis vaizduotėje piešia veikėjų portretus, aplinkos vaizdus, kartu su autoriumi nagrinėja psichologines situacijas, trumpai tariant, dalyvaudamas kūryboje, lavina savo vaizduotę, skatina bei puoselėja kūrybines galias. Kinas, televizija, internetas pateikia galutinį autorių pagamintą, dažnai prastos kokybės produktą, kuriam daryti menkiausią įtaką žiūrovui galimybė atimta, todėl nei kūrybai, nei vaizduotei lavinti vietos nelieka. Štai čia ir atsiranda didžiausių civilizacijos pasiekimų informacinių technologijų išsivystymo ir išplitimo žala kūrybiškumui. Kita vertus, per masines informavimo priemones pateikiama ne pati geriausia, prasilenkianti su dorove, etika ir estetika kūryba, dažnai kultūros bei civilizacijos atliekų kanalizacijos turinys, todėl tarp mokinių ir jaunimo plinta ir tarpsta agresyvumas, smurtas. O didelė dalis moksleivių didžiąją dalį laisvalaikio praleidžia prie televizoriaus ar kompiuterio, nepalikdama vietos knygai. Dera pridurti, kad televizorius ar kompiuteris, kai prie jo sėdima valandomis, nėra jau tokie nekenksmingi sveikatai, nes jų skleidžiamas aukšto dažnio elektromagnetinis spinduliavimas bei ekranų mirgėjimas pasižymi žalingu poveikiu.
Mūsų žemelė virsta šiukšlynu. Nors plika akimi nematome, tačiau žinome, kad jau ir kosmosas intensyviai teršiamas. Jei transportavimo kaštai būtų mažesni, atliekas turbūt jau gabentume į dangaus šviesulius...
Gyvenamosios aplinkos gamtos sąskaita vis daugėja, taigi gamtos mažėja. Dabartinės šiukšlės dūlėdamos nevirsta žeme, o nuodija žemę, vandenis, orą teršia gamtą. Todėl nereikia stebėtis, kad sąnariai braška nuo druskų, o vėžiukas vis jaunesnio amžiaus žmones pakanda.
Gamta mūsų klausia: ką daryti, jei ji visus myli, o jos nebemyli niekas? Negavusi atsakymo, gamta atsilygina nemeile žmogui, net pradeda kerštauti (taifūnai, uraganai, žemės drebėjimai, cunamiai, sausros, liūtys, tirpsta ledynai, didėja ozono skylės, atsiranda naujos ligos, į Raudonąją knygą sparčiai rašomi gyvūnai ir augalai, kas dešimtmetį dvigubėja išsigimimų skaičius). Artėja ir žmogaus įsirašymas į tą knygą. Ir tik todėl, kad Dievulis žmogui davė visko, palikdamas laisvą valią tarti gana arba užteks.
Dar neseniai kategoriškai neigę žmogaus poveikį klimato pokyčiams, mokslininkai jau nedrąsiai stuksena į pavojaus varpą. Kad jie jau pavėlavo, nedrįsta prisipažinti. Žinome, kad veikia medžiagos tvarumo dėsnis, tačiau egzistuoja ir grįžtami bei negrįžtami procesai; susprogdinus bombą, į ją sudėta medžiaga į nieką nepavirsta, tačiau jos grąžinti į pirmykštę būseną neįmanoma. Negrįžtami procesai dėl žmogaus veiklos vyksta ir gamtoje. Nemaža jų jau yra įvykę.
Dar verta išskirti atominio kuro atliekų, saugyklomis vadinamus, sąvartynus. Labai neatsakingai elgiasi politikos bei ekonomikos strategai, mąstydami bei veikdami pagal nuostatą čia ir dabar. Čia ir dabar gal didelės grėsmės ir nėra, tačiau ateityje gali nutikti taip, kad pavojaus varpu skambinti bus ne tik pavėluota, bet skambinti nebebus kam, nes gamtos stichijų paleistas negrįžtamo proceso mechanizmas paskelbs taip liaupsintos techninės revoliucijos, jei ne civilizacijų, pabaigą.
Jurgis Baltrušaitis rašė (vertė Linas Broga):
Dar pasaulis nesutvertas
Ir šventovė nebaigta.
Tik laukų akmuo pažertas
Ir delnams duota jėga.
Tad pranašauti pasaulio pabaigos tarsi ir nederėtų. Tik jei žmogui leista pasaulį kurti, į jį reikia žiūrėti kaip į šventovę, o ne kaip į didelį atliekų sąvartyną: saikingiau vartoti, labiau tausoti, visais įmanomais būdais gamtą ir informacinę aplinką taurinti. Reikalinga ne tik delnų galia, bet ir gera, paties Kūrėjo palaiminta valia.
Turi keistis žmogus, keistis Lietuva, keistis pasaulis. Taip matosi nuo Juozapinės kalvos.
© 2007 XXI amžius
|