|
Apyaušrio dalia
Žvilgsnis į Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimą
Kęstutis KASPARAS
Kalbant apie unijinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės žūtį, dažniausiai kreipiamas dėmesys į rusus, kurie XVIII amžiuje elgėsi šalyje kaip savo namuose. Bet pirmiausiai šios valstybės galias sekino tarpusavio kivirčai ir baisi dvarininkų savivalė. Bajorija labiausiai buvo nepatenkinta karalbernių Staselio Poniatovskio tarnų ir Čartoryskių samdinių pertvarkymais, turėjusiais tikslą sustiprinti karaliaus valdžią, kad tie karalberniai galėtų patys valdyti taurių bajorų kraštą. Kaimynai buvo tik netvarkos ir sumaišties skatintojai, bet taip dėjosi visame pasaulyje.
Dar 1769 metais Prūsija ir Austrija pripažino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Rusijos įtakos sričiai, bet bijodamos, kad Rusija viena pati susiglemš ir visą Lenkiją, pasiskubino ir 1772 m. vasario 17 rugpjūčio 5 d. pirmą kartą atsiplėšė po gabalą iš buvusios kažkada valstybės kūno. Padalijimo sutartimi Rusijai atiteko 92 000 kv. km vien lietuviškų žemių (Polocko, Vitebsko, Mstislavlio vaivadijos ir dalis Minsko, Latgala), Prūsijai atiteko 36 000 kv. km Pamario, Vakarų Prūsija ir Varmija, o austrai atsiplėšė 81 900 kv. km Mažosios Lenkijos žemių su Lvovu. Abidvi valstybės per pirmąjį padalijimą neteko iš viso apie 30 proc. žemės ir apie 35 proc. gyventojų.
Kada 1773 m. balandžio 19 d. seimas susirinko Varšuvoje, didesnė dalis atstovų buvo svetimų valstybių papirkta, kai kurie (tarp jų pats karalius Stanislovas II) net imdavo nuolatines algas. Didikas Adomas Poninskis, gavęs iš rusų didžiulius pinigus, sudarė konfederaciją gyventojų saugumui, sosto rimčiai, katalikų tikėjimui bei senosioms laisvėms ginti, o iš tikrųjų padalijimo raštui priimti (konfederacijos atveju negaliojo liberum veto teisė). Vienintelis Tadas Reitanas, Lietuvos atstovas iš Naugarduko, posėdžių salėje parkritęs ant slenksčio ir persiplėšęs drabužį, šaukė: Ką darote! Bijokite Dievo, neparduokite mūsų! Bet daugelis atstovų peržengė per Reitano kūną (žūstančios Žečpospolitos simbolį), o 1773 metų rugsėjo mėnesį konfederacinis seimas patvirtino padalijimo raštą.
1772 metais apkarpytoje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gyveno per 6,5 mln. gyventojų, kurių amžiaus pabaigoje padaugėjo beveik iki 9 mln. Galbūt tai lėmė ūkinė plėtotė, palyginti ilga taika ar gyventojų persikėlimai iš atidalytų žemių. 1790 metais LDK (Vilniaus, Takų, Brastos, Naugarduko, Minsko ir Breslaujos vaivadijose bei Žemaičių seniūnijoje) gyveno per 3,5 mln. žmonių, o pridėjus Kuršą pasirodytų, kad Lietuva vėl prilygo Lenkijai.
Tačiau politinė Lietuvos galia smuko ir prilygo marinamo lietuvio padėčiai. Nors Rusijos pasiuntinys Otonas Stackelbergas (rusas vokietis!) neslėpė siekiąs išguiti iš visuomeninės sąmonės nepriklausomybės fantazijas, lenkai neatsisakė ketinimo sukurti stiprią, sutelkto vienose rankose valdymo, vieningą valstybę. Stanislovas Augustas ir jo aplinkos žmonės švietimo amžiaus dvasia siekė pertvarkyti svarbiausias valstybės gyvenimo sritis: valdymą, užsienio politikos žinybą, kariuomenę, iždą ir mokyklas.
1772-1792 metų tarpas istorikų apibrėžiamas kaip nuostabus ūkio ir kultūros atgimimo laikotarpis, tačiau ar Lietuvos? 1773 metais Švietimo komisijos veikla paskleidė lenkų kalbą ir kultūrą per mokyklas ir neturtingų tėvų vaikams. Lenkų kalba nuo šiol buvo suprantama kaip gimtoji bajorų kalba. Karališkųjų dvarų valdytojo Antano Tyzenhauzo pertvarkymai ar Mykolo Oginskio sumanymai ūkio srityse atnešė dar didesnę baudžiavą.
Gerovė kils, sakai? Kol kas ji krenta.
Nebuvo baudžiavos dabar yra.
Laisvi valstiečiai buvo nūn vergai.
O vergo dalią kaip tu pavadinsi?
sako Antanui Tyzenhauzui vyskupas Ignotas Masalskis (Balio Sruogos lūpomis; iš dramos Apyaušrio dalia, 1, 1). Lietuvos valdytojas atšauna:
Mokyklų pristeigiau. Temokosi. Kol šviesis
Jiem laimę prievartos keliu statysiu.
Keisti tie lietuviai mužikai, nes nenorėjo suprasti, kad didesnė vergovė ir didesnės pareigos yra jų pačių naudai, išmokys juos klusnumo, griežtos drausmės ir tvarkos. Jie sukildavo ir buvo be atodairos numalšinami.
Nebūkime akli ir naivūs: visas tas menamas ūkio ir kultūros pakilimas tebuvo bandymas įvesti tą vokišką tvarką, kuri buvo kaimynėse imperijose. Ji netgi ir vadinama prūsiškuoju keliu, kuriuo vedė kryžiuočių ainiai vokiečių dvarininkai, gyvenę Baltijos šalyse. Šios tvarkos esmė šlubas vokietis su lazda, dvaro šaltyšius arba tijūnas su bizūnu ir rykštėmis. Negalima sakyti, kad anksčiau valstiečių niekas nemušė, bet dabar mušė tvarkingai, vokiškai (prūsiškai). Dvarininkams buvo leidžiama savo nuožiūra plakti valstiečius, o jeigu valstietis mėgintų pabėgti nupjauti jam ausis arba nosį ir išdeginti kaktoje ženklą.
Karaliams reikia tik pinigų nesibaigiančioms skoloms apmokėti. Iš kur jų paimti, jei valstiečiai neis baudžiavos ir mokesčių neduos? Kito kelio nematė nei Kuršo kunigaikštis Ernstas Bironas (1737-1769), kaip carienės Anos Ivanovnos meilužis 1730-1740 metais valdęs visą Rusiją, nei Antanas Tyzenhauzas, kaip lenkų karaliaus įgaliotinis, valdęs Lietuvą, nei pats prūsiškosios tvarkos šviesulys Vilius, valdęs Prūsiją.
Čartoryskių apšviestoji patvaldystė nieko bendra neturėjo su pažanga ir kultūra, ypač Lietuvos. Dar 1766 metais artimiausi valdovo patarėjai svarstė sumanymą, pavadintą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karūnos unijos suglaudinimu (ucalenia), tačiau Čartoryskiams jis tuo metu atrodė per daug pavojingas, nes akivaizdžiai žeidė atskiros LDK siekius. Palanki padėtis susiklostė Ketverių metų (1788-1792) seimo metu, kur prūsiškų pertvarkymų šalininkai (Lenkijos pakancleris Hugo Kolontajus, LDK rūmų maršalka Ignotas Potockis), subūrę Lenkijos ir Lietuvos atstovų konfederacijas, neleido savo priešininkams pasinaudoti veto teise.
Ar Ketverių metų seime švaistėsi naujosios Europos laikų vėjai? Nepaisant didžiulės masonų sangrūdos tarp atstovų, pertvarkytojai neišdrįso žengti toliau negu miesčionių įbajorinimas. Taip abi tautos išliko bajoriškos ir luominės, o kadangi gimtoji bajorų kalba yra lenkų, tad kaip gali būti atskiros dvi lenkiškai kalbančios tautos? Apie tai skelbė 1790 metų Stanislovo II dvaro sumanymas, kad dvi tautos lenkų ir lietuvių sudarytų tik vieną tautą. Pertvarkymai, užuot atnešę rimtų visuomeninių pokyčių, galutinai palaidojo valstybę. Juk ne pats pertvarkymų faktas, o jų rezultatai yra tai, kas stiprina ar silpnina.
Karalius buvo. Budeliui kalbėjo:
Ir smaugdams auką meilės nešykštėk.
Mylėdamas smaugė budelis palengva,
Ir žiopčiojo auka dukart ilgiau.
Žvėris karalius buvo ar kvailys?
(Balys Sruoga)
Siekiant stipresnės valdžios ir tvarkos buvo įvesti bendri pinigai auksinai (zloty), bendra kariuomenė ir galiausiai 1791 m. gegužės 3 d. seimas priėmė vienalytės valstybės Konstituciją, kurioje net Lietuvos vardas nebuvo paminėtas, o ji pati virto viena iš trijų Lenkijos provincijų. Ne rusai, o patys lenkai užkasė ir palaidojo Lietuvą.
Pasipiktinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumo panaikinimu, lietuviai prisidėjo prie nepatenkintų pertvarkymais lenkų. Lenkijos etmonas Branickis 1792 metų gegužės mėnesį Targovicoje (Ukraina) sudarė konfederaciją, siekiančią sugrąžinti senąją tvarką, ir pasikvietė į pagalbą rusų kariuomenę. Prie jų prisidėjo ir Lietuvos etmonas S.Kosakauskis bei vyskupas I.Masalskis, susibūrę į konfederaciją Vilniuje. Beje, vyskupas I.Masalskis vienintelis viešai kalbėjo apie baudžiavos panaikinimą ir buvo vienas pažangesniųjų didikų (kaip Povilas Bžostauskas, Joachimas Chreptavičius), savo dvaruose pagerinusių valstiečių padėtį.
Targovicos konfederatai siekė Rusijos imperijos globos: galbūt jų politika būtų lėmusi vasalinę Lietuvos padėtį, tokią, kokią vėliau turėjo būsima Lenkų karalystė ar Suomijos kunigaikštystė Rusijos imperijoje. Bet ar jie išdavė Lietuvą, kuri jau buvo sunaikinta gegužės 3 dieną?
Rusai Lietuvoje buvo pasekmė lenkiško perversmo, kurstomo iš Prancūzijos ateinančių lygybės, brolybės ir laisvės minčių, o už tėvynės meilės slypėjo prūsų pinigai. Prūsijos karalius, nenorėdamas, kad visa Lietuva ir Lenkija atitektų vien rusams, susitarė su maskoliais dėl antrojo padalijimo. Buvo paskelbta, kad valstybėje kilęs perversmas gresia visos Europos ramybei, todėl, kad išlaikytų tvarką, reikia sumažinti Lenkijos ir Lietuvos valstybės žemes. Rusija pasiėmė Minską, Voluinę ir Podolę, Prūsija Poznanę, Gdanską ir Torūnę. 1793 metais Gardino seime generolas Rautenfeldas, įspraudęs karaliui Stanislovui II į ranką plunksną, privertė pasirašyti padalijimo sutartį.
Antrasis padalijimas sukėlė visą kraštą jaunuomenė paskutinį kartą bandė gelbėti tėvynę, kurią į pražūtį įstūmė masonų veikla. 1794 metų sukilimas buvo svarbus tuo, kad pirmą kartą jis nebuvo vien didikų ir bajorų, tai yra luominiu reikalu, o į tėvynės gelbėjimo darbą įtraukti valstiečiai. Lietuvos sukilėliai pirmieji žengė tą žingsnį: galbūt trumparegišką, bet pasukusį istoriją kita linkme. Jie kreipėsi į brolius artojus, kviesdami imtis ginklo ir ratavoti tėvynę. Kreipėsi pirmą kartą istorijoje lietuviškai, Lietuvos vyriausybės vardu (Viresnibė arba Roda naididžiausia šio čėso naradaus Lietuwos)... ir tūkstančiai dalgininkų stojo po Vyties vėliava.
Netrukus Lietuvoje rusų nebeliko nė kvapo, o kartu su jais ir baudžiavos. Visa tai rodė, kad valstiečiai nėra tokie tautiškai nesusipratę ir niekada tokie tamsūs nebuvo. Kad tautiškumo laikytojai esą tik bajorai ir tik jie turėjo pilietinę savimonę, yra lenkiškas požiūris; lietuviai visada buvo laikomi žemesnės kultūros ir rasės žmonėmis. Valstietija buvo daug supratingesnė tautiniu požiūriu, nes valstiečius vienijo kalba, papročiai, tautos dvasia. Tuo tarpu bajorai blaškėsi tarp savo kilmės ir bajoriškos valstybės pilietiškumo. Dėl to jie naikino lietuvių tautą; bet dėl lietuvių tautos jie turėjo sunaikinti Lenkijos ir Lietuvos valstybę.
Galiausiai vaizduoti, kad bajorų luomas buvo valstybingumo puoselėtojas, neleidžia padalijimų istorija: valstybę pardavė tie patys bajorai, rusų, prūsų, austrų, prancūzų algininkai, kuriems luomo tikslai visada buvo aukščiau už tokius jausmus kaip meilę Lietuvai, tėvynei, tautai. Pagaliau koks galėjo būti bendras tautinis jausmas tarp daugybės nekultūringų plikbajorių, kurie sekė didžiūnų palaidūnų pavyzdžiu, ir nelaimingų kaimiečių baudžiauninkų bei žydų miesteliuose, pasmerktų pūti skurde ir tamsume?
© 2007 XXI amžius
|