Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Laikas
Literatūra
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Caritas Internationalis“ – meilės liudytojų ir taikos kūrėjų kelias

Mindaugas BUIKA

Naujuoju „Caritas Internationalis“ konfederacijos prezidentu 18-oje generalinėje asamblėjoje išrinktas vienas ryškiausių Lotynų Amerikos Bažnyčios hierarchų Honduro sostinės Tegusigalpos arkivyskupas kardinolas Oskaras Rodrigesas Maradiaga, SDB

Nauja „Caritas Internationalis“ generalinė sekretorė Lesli Ana Nait su popiežiumi Benediktu XVI

Kanoninis statusas patvirtina bažnytinę tarnystę

Popiežiaus Benedikto XVI išsakyti paraginimai socialinei ir karitatyvinei veiklai, kaip Katalikų Bažnyčioje skelbiamos Dievo meilės globalinei išraiškai, buvo svarbiausias įvykis praėjusioje „Caritas Internationalis“ konfederacijos generalinėje asamblėjoje, kurioje taip pat išrinkta jos nauja vadovybė. Kas ketveri metai rengiamuose svarbiausios bažnytinės humanitarinės struktūros, vienijančios 162 organizacijas, veikiančias 200 valstybių ir teritorijų, tokio pobūdžio susitikimuose įvertinami praėjusiu ataskaitiniu laikotarpiu atlikti darbai ir aptariami perspektyviniai planai tolesnei veiklai pasaulyje, kupiname skurdo ir kitų nepriteklių, kuriems įveikti karitiečiai skiria didžiausią dėmesį.

Praėjusio ketverių metų laikotarpio bendrasis devizas buvo popiežiaus Jono Pauliaus II dažnai išsakytas kvietimas „globalizuoti solidarumą“. Naujai „Caritas Internationalis“ kadencijai parinkta tema „Artimo meilės liudytojai, taikos kūrėjai“ atspindi dabartinio popiežiaus Benedikto XVI paskelbtos enciklikos „Deus Caritas est“ nuostatas, kuriose pabrėžiamas ryšys tarp tikėjimu grindžiamo socialinio veikimo ir darnios pilietinės visuomenės formavimo. Kaip tik apie tai kalbėjo ir Šventasis Tėvas, baigiantis savaitę trukusiai 18-ajai generalinei asamblėjai, birželio 8 dieną audiencijoje priėmęs jos dalyvius – 25 arkivyskupus ir vyskupus, 50 kunigų ir seserų vienuolių, apie 300 pasauliečių.

Kalbėdamas angliškai Popiežius priminė, jog „Caritas Internationalis“ yra įgijęs ypatingą bažnytinį pripažinimą po to, kai jo pirmtakas Jonas Paulius II 2004 m. rugsėjo 16 d. paskelbtu laišku „Paskutinėje vakarienėje“ suteikė konfederacijai viešojo ir kanoniško teisinio asmens statusą. „Šis statusas patvirtina jūsų organizacijos bažnytinę tarnystę, atsižvelgiant į jos specifinę misiją Bažnyčioje, – sakė Benediktas XVI, – vadinasi, jūsų Konfederacija ne paprastai darbuojasi Bažnyčios vardu, bet yra tikra Bažnyčios dalis, artimai dalyvaujanti apsikeičiant dovanomis, kas vyksta daugelyje bažnytinio gyvenimo veikimo pakopų“. Jis taip pat paaiškino, jog „Caritas Internationalis“ veiklą tiesiogiai koordinuoja popiežiškoji „Cor Unum“ taryba, kurios pirmininkas vokietis arkivyskupas Paulius Jozefas Kordesas buvo audiencijoje tarp generalinės asamblėjos dalyvių.

Karitatyvinės veiklos teologinė vizija

Šventasis Tėvas pabrėžė, jog svarbiausias Konfederacijos uždavinys – „padėti Bažnyčios misijai skleisti pasaulyje Dievo meilę“, todėl ir karitatyvinė veikla turi būti suprasta Dievo, kuris yra „Caritas“, šviesoje, Dievo, kuris taip mylėjo pasaulį, kad atidavė vienatinį savo Sūnų. Šiuo atžvilgiu, kaip priminė Benediktas XVI savo enciklikoje „Deus Caritas est“, meilė pasiekia didžiausią išsipildymą atiduodant save; tai ir stengiasi įgyvendinti „Caritas Internationalis“ rūpesčių kupiname pasaulyje. Taip ir turi būti, nes kiekviena Bažnyčioje organizuota ar individuali karitatyvinė veikla turi remtis Kristumi, kuris yra „meilės šaltinis“.

Remdamasis šia teologine vizija, Šventasis Tėvas daro dvi praktines išvadas dėl minėto svarstymo įtakos katalikiškų karitatyvinių organizacijų narių darbui. „Pirmiausia kiekvienas artimo meilės aktas turi būti įkvėptas tikėjimo asmeninio patyrimo, vedančio į patvirtinimą, kad Dievas yra meilė, – aiškino Popiežius. – „Caritas“ darbuotojas tokiu būdu yra pašauktas liudyti šią meilę pasauliui“. Pasiremdamas apaštalo šv. Pauliaus žinomu „himnu meilei“ (plg. 1 Kor 13), Benediktas XVI konstatuoja, kad krikščioniška meilė išplečia žmogaus prigimtinį gebėjimą mylėti ir tampa „teologine vertybe“.

Taigi tik tada, jeigu karitatyvinė veikla įgyja panašią į Kristaus atsidavimo formą, „ji tampa poelgiu, tikrai vertu žmogiškojo asmens, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą“. Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė, kad tokiu būdu išgyventa artimo meilė turi grįžtamąjį poveikį pačiam asmeniui, nes skatina jo šventumo augimą, ką patvirtina Motinos Teresės ir kitų, atsidavusių vargšų globai, katalikų iškėlimas į Bažnyčios altoriaus garbę (beatifikacija ir kanonizacija).

Dėl antrojo, visuomeninio, karitatyvinės veikos aspekto, tai čia, atsižvelgiant į tai, jog „Dievo meilė yra skirta kiekvienam“, Bažnyčios paramos organizacijos yra įpareigotos darbuotis dėl socialinio teisingumo įtvirtinimo su atitinkamomis ekonominėmis bei politinėmis pasekmėmis. Be abejonės, tai nereiškia, jog „Caritas“ galėtų prarasti savo nepriklausomybę ir patekti į neaiškios partijos arba ideologijos įtaką.

Popiežius Benediktas XVI dar kartą priminė, – ką jis yra nurodęs ir gegužės viduryje Brazilijoje kalbėdamas Lotynų Amerikos vyskupams, – jog politinis veikimas „nėra svarbi Bažnyčios kompetencija“. Pagaliau be tikėjimo pagrindų joks neteisingų visuomeninių struktūrų pakeitimas negarantuoja laimės žmogui ir nepadaro nebereikalingą artimo meilės tarnystę. Todėl Bažnyčia, skatindama „integralią žmogaus pažangą“, pabrėžia, jog dorojantis su didžiaisiais šių dienų iššūkiais negalima pamiršti „amžinojo išganymo“ galutinio tikslo.

Meilės, teisingumo ir tiesos ryšys

Didžiųjų vertybių – artimo meilės, teisingumo ir tiesos santykį savo pranešime „Caritas Internationalis“ generalinėje asamblėjoje nagrinėjo Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos pirmininkas italas kardinolas Renatas Martinas. Pradėdamas susitikimą savo įžanginėje kalboje, kuri tapo vėlesnių pasisakymų leitmotyvu, kardinolas tvirtino, jog nėra teisingumo be meilės ir meilės be tiesos. Ji priminė dabar gerai žinomą popiežiaus Benedikto XVI konstatavimą, kad teisingumo ir artimo meilės negalima tapatinti, todėl „nėra tokios valstybinės santvarkos, kuri artimo meilės tarnystę padarytų nereikalingą“.

Teisingumui reikalinga artimo meilė, kitaip jis negalės atsispirti galingųjų interesams, kurie jį iškraipytų. Kardinolas R.Martinas taip pat aiškino, jog kaip materialinė realybė negali būti teisingai suprasta be nuorodos į antgamtę, taip pat ir „protą, kad jis būtų tikroji išmintis, reikia apvalyti tikėjimu; panašiu būdu teisingumas reikalauja artimo meilės apvalymo“. Visa tai liudija socialinė nesėkmė santvarkų, kurios bandė iš viešojo gyvenimo pašalinti Dievą. „Realybei reikia Dievo, kad ji būtų tikrai savimi, politinėms sistemoms reikia religijos, kad jos būtų pačios savimi“. Pagaliau racionaliai ir kritinei visuomeninių reiškinių analizei reikalinga tikėjimo perspektyva, kad ji galėtų teisingai vertinti ir priimti istorijos vyksmą, teigė Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos pirmininkas.

Jis atkreipė dėmesį į popiežiaus Benedikto XVI naująją knygą „Jėzus iš Nazareto“, kurioje rašoma apie principinio palankumo vargšams ir politinės kovos už teisingumą krikščioniškąjį supratimą. Popiežius rašo, kad „vien tik materialinis skurdas dar neišgano, nors ir materialiniame nepritekliuje esantys asmenys tam tikru būdu gali tikėtis dieviškojo gėrio“. Juk gerai žinoma, kad taip pat ir nieko neturinčio žmogaus širdis „gali būti sukietėjusi, apnuodyta ir pikta – savo viduje kupina godumo turėti, užmiršusi Dievą ir trokštanti vien tik medžiaginių daiktų“. Dėl šios priežasties Evangelijoje aprašytas Kalno pamokslas negali tarnauti tik kaip „socialinė programa“, jeigu nebus integraliai pasiremta visu Kristaus mokymu.

Taip pat ir tikroje tarnystėje vargšams atramos taškas turi būti ne skurdas socialine prasme, bet neturtėlis Kristus ir Jo tikėjimo mokymas, kurį skelbia apaštalaujanti Bažnyčia. Todėl popiežius Benediktas XVI savo kalbose praėjusio vizito Brazilijoje metu kvietė Lotynų Amerikos žmones ne pasiduoti klaidingoms ideologijoms, ypač plintančiam marksizmui, kuriuo yra persismelkę kai kurių žemyno šalių valdantieji sluoksniai, bet gaivinti tikėjimą į Kristų, vienintelį Mokytoją ir Išganytoją, kuris atskleidė mums išskirtinį patyrimą begalinės Dievo Tėvo meilės žmonėms.

„Kristus mums rodo veidą Dievo, veidą meilės ir tiesos, kurie yra neatskiriamai susiję, – aiškino kardinolas R.Martinas. – Todėl mes negalime liudyti meilės be tiesos“. Tiesos skelbimas turi būti priimtas kaip reikli artimo meilės forma ir kiekvienas artimo meilės aktas, ypač jeigu jis nesavanaudiškas ir toliaregis, kaip tiesos liudijimas. Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, be kita ko, ragino tiesai žvelgti į akis kylant problemoms dėl ekologinės klimato kaitos.

Juk viena šalis, kurios gyventojų skaičius sudaro tik 5 proc. visų pasaulio žmonių, sunaudoja 20 proc. planetoje pagaminamos energijos. Ir atvirkščiai, kitai šaliai, kurios gyventojai sudaro 20 proc. visų pasaulio žmonių, tenka tik 5 proc. visos planetos energijos. (Pirmu atveju kalbama apie 300 mln. gyventojų turinčias Jungtines Amerikos Valstijas, o antruoju – apie Indiją, kurioje gyvena beveik 1,2 mlrd. žmonių.) Toks palyginimas vaizdžiai ir aiškiai iliustruoja, kad už pavojingą klimato kaitą, kaip žmonių veiklos ir vartojimo rezultatą, pirmiausia yra atsakingos turtingųjų, o ne vargingųjų valstybės.

Gamtosauginės veiklos svarba

Tai, kad Katalikų Bažnyčia gali ir turi daryti daugiau ginant gamtinę aplinką ir raginant pramonines valstybes sumažinti šiltnamio efektą sukeliančią dujų emisiją, „Caritas Internationalis“ generalinėje asamblėjoje kalbėjo 2004 metų Nobelio premijos laureatė Vangari Mataj. Ši afrikietė visuomenės veikėja ir ekologinio Žaliosios juostos sąjūdžio įkūrėja reiškė viltį, kad gamtosauga taps Katalikų Bažnyčios karitatyvinės veiklos prioritetu ir kad tikintieji katalikai šiuo atsakingu momentu stengsis būti pavyzdingais „Dievo kūrinijos globėjais“. Medžių sodinimas, miškų konservavimas, desertifikacijos (dykumų plitimo) proceso sulėtinimas yra tie darbai, į kuriuos įsitraukęs „Caritas“ gali ženkliai sumažinti neigiamą klimato kitimą ir jo pasekmes.

V.Mataj taip pat pabrėžė, kad ekologinė veikla yra tiesiogiai susijusi su kova už skurdo ir ypač bado sumažinimą, nes dėl klimato kaitos daugiausia nukenčia Afrikos žemdirbystė (sausros ir dykumų plitimas), maitinanti žmones ir daugeliui šeimų esanti svarbiausias pajamų šaltinis. Todėl pasaulio vyskupai ragina stipriausių valstybių, vadinamąją G8 grupę, – „Caritas Internationalis“ generalinė asamblėja sutapo su Vokietijoje vykusiu Didžiojo aštuoneto viršūnių susitikimu – daugiau lėšų skirti neturtingoms valstybėms paremti, taip pat turi atsakingai priminti, jog negalima vien tik kalbėti, bet reikia dirbti gerinant ekologinę politiką, ypač dėl „šiltnamio dujų“, tiesiogiai atsakingų už globalinį klimato šilimą, emisijos mažinimą.

V.Mataj sakė, kad G8 vadovai turi suprasti savo „moralinę atsakomybę sumažinti emisiją“, nes jų šalys yra didžiausios šiltnamio efektą sukeliančių dujų gamintojos. Jie turi skatinti savo gyventojus, labai priklausomus nuo gamtinių energetikos išteklių, keisti savo gyvenimo būdą ir tapti taupesniems. Jeigu Vatikanas šiuo atžvilgiu gali suvaidinti esminį vaidmenį globalinėje plotmėje, tai vietinės „Caritas“ organizacijos turi užsiimti gamtosauginių klausimų iškėlimu savo bendruomenėse, t.y. ne tik vyskupijose, bet ir parapijose.

Pavyzdžiui, jeigu Bažnyčioje būtų skatinamas medžių ir žalumynų sodinimas atskirose parapijose, tai ši veikla išsivystytų į platų pasaulinį sąjūdį, ypač aktualų Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje, kur miškai masiškai nyksta ir ištisi regionai tampa netinkami gyventi. V.Mataj 1977 metais Kenijoje įkurtas Žaliosios juostos sąjūdis daugiausia jungia kaimo vietovėse gyvenančias afrikietes moteris, kurios kovoja su miškų naikinimu ir pačios sodina medžius. Teigiama, kad per Žaliosios juostos veikimo trisdešimtmetį sąjūdžio narės visoje Afrikoje pasodino 30 milijonų medžių.

Prezidentu tapo Lotynų Amerikos kardinolas

Naujuoju „Caritas Internationalis“ konfederacijos prezidentu 18-oje generalinėje asamblėjoje išrinktas vienas ryškiausių Lotynų Amerikos Bažnyčios hierarchų Honduro sostinės Tegusigalpos arkivyskupas kardinolas Oskaras Rodrigesas Maradiaga, SDB, kuris yra gerai žinomas vargšų reikalų ir apskritai žmogaus teisių gynimu. Kardinolas O.Rodrigesas yra išsakęs dažnai kartojamą mintį, kad pasaulyje egzistuojantis skurdas, kai milijardo gyventojų pajamos nesiekia ir vieno dolerio per dieną ir kai kas trys sekundės dėl skurdo priežasčių miršta kūdikis, taip pat nemažėja socialinis neteisingumas, visa tai yra XXI amžiaus tikrasis „masinio naikinimo ginklas“.

Kardinolas O.Rodrigesas negalėjo dalyvauti „Caritas Internationalis“ generalinėje asamblėjoje, nes tuo pat metu Brazilijoje vyko popiežiaus Benedikto XVI inauguruotas Lotynų Amerikos vyskupų suvažiavimas. Kalbėdamas telefonu jis „iš visos širdies“ padėkojo generalinės asamblėjos dalyviams „už parodytą pasitikėjimą“ jį renkant Konfederacijos vadovu. „Mes, „Caritas“, turime intensyviai darbuotis dėl vargšų poreikių, – sakė kardinolas. – Jeigu norime būti tikri Kristaus mokiniai ir misionieriai, turime stiprinti visų mūsų narių socialinį ir pastoracinį veikimą“. Jis taip pat pabrėžė, kad išliko aktualus prieš 40 metų paskelbtos popiežiaus Pauliaus VI socialinės enciklikos „Populorum progressio“ mokymas, jog pasaulio resursai ir gėrybės turi būti teisingiau paskirstytos socialiniam neteisingumui įveikti.

Kalbėdamas apie minėtą encikliką neseniai duotame interviu italų katalikų žurnalui „30 giorni“, kardinolas O.Rodrigesas pastebėjo, kad dabar jau nėra tuomet buvusios aštrios marksizmo ir kapitalizmo sankirtos. „Dabar mes gyvename vadinamosios globalizuotos ekonomikos sąlygomis, – sakė jis. – Tačiau globalizacija pasižymi dideliu neteisingumu dėl marginalizacijos tų, kurie nepajėgūs įsitvirtinti šio naujo pobūdžio rinkoje“. Be to, pažangos koncepcija redukuojama pabrėžiant vien tik ekonominę svarbą, o į socialinį aspektą beveik nekreipiama dėmesio.

„Populorum progressio“ aktualumas

Dabar labiausiai rūpinamasi makroekonomikos duomenų kaita, o konkrečių žmonių padėtis, deja, nėra svarstymų objektas. Tuo tarpu „Populorum progressio“ aiškiai pabrėžiama, kad būtent žmogus turi būti principinis pažangos objektas. Dėl šios nuorodos, taip pat mokymo apie socialinį teisingumą ir taiką, minėta enciklika ir toliau lieka svarbus dokumentas. Pagaliau verta priminti kardinolo O.Rodrigeso žodžius, pasakytus jam dalyvaujant 2004 metų „Caritas Internationalis“ generalinėje asamblėjoje: „Ekonomikos globalizacija be solidarumo globalizacijos yra savižudybė vargšams, aprėpianti žmonijos daugumą“.

Oskaras Rodrigesas Maradiaga gimė Tegusigalpoje 1942 m. gruodžio 29 d. Sulaukęs 19-os įstojo į saleziečių vienuoliją, kunigystės šventimus gavo 1970 m. birželio 28 d. Po studijų Salvadore ir Romoje, apgynė filosofijos ir teologijos doktoratus, Insbruko (Austrija) universitete įgijo klinikinės psichologijos ir psichoterapeuto diplomą. Studijavo fortepijono muziką ir kompoziciją Salvadoro, Gvatemalos ir Jungtinių Valstijų konservatorijose. Taip pat turi aviacijos piloto licenciją. Be savo gimtosios ispanų, taip pat moka anglų, prancūzų, italų, vokiečių ir portugalų kalbas.

Ilgą laiką dirbęs profesoriumi ir rektoriumi Centrinės Amerikos šalių katalikiškuose universitetuose, 1978 m. spalio 28 d. paskirtas Tegusigalpos vyskupu augziliaru ir 1993 m. sausio 8 d. – arkivyskupu metropolitu. 2001 m. vasario 21 d. popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas kardinolu. Nuo 1995 iki 1999 metų vadovavo Lotynų Amerikos vyskupų tarybai, dabar užima Honduro vyskupų konferencijos pirmininko pareigas.

Išrinkta nauja generalinė sekretorė

Romoje vykusioje „Caritas Internationalis“ 18-oje generalinėje asamblėjoje išrinkta ir nauja Konfederacijos generalinė sekretorė, – pirmą kartą šį postą užėmė moteris, – kuria tapo Zimbabvėje gimusi 51 metų Didžiosios Britanijos pilietė Lesli Ana Nait, nuo 2004 metų buvusi Anglijos „Caritas“ (CAFOD) direktore tarptautiniams reikalams.

Nuolankiai priimdama „brolių ir seserų „Caritas“ šeimoje suteiktą atsakomybę“, L.Nait sakė, kad stengsis, jog Konfederacijos darbo prioritetu būtų humanitarinė parama stichinių nelaimių atvejais, integralios žmogaus pažangos skatinimas ir stabilios tarptautinės taikos įtvirtinimas. Jos įsitikinimu, reikia sustiprinti „Caritas“ veiklos koordinavimą, komunikaciją bei propagavimą, kad būtų išnaudotas sukauptas potencialas „pasauliui perkeisti per gyvąjį tikėjimą į Jėzų Kristų“.

© 2007 „XXI amžius“