Atnaujintas 2007 birželio 20 d.
Nr.47
(1544)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Aš liksiu ištikimas žmogui...“

Alfas PAKĖNAS

Iš kairės: Kačerginės kultūros
centro vedėja Lina Sinkevičienė
ir solistė Sigutė Trimakaitė
su jai padovanotu šakočiu

Kačerginės vidurinės mokyklos
moksleivė skaito V.Mykolaičio-
Putino eilėraščius

Atsiminimais apie rašytoją dalijasi
prof. Zigmas Zinkevičius
Alfas PAKĖNAS

V.Mykolaičio-Putino buvusio
vasarnamio kiemelyje

Kačerginėje, žinomo rašytojo ir profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino buvusio vasarnamio kiemelyje, paminėtos jo mirties 40-osios metinės. Putinas išėjo į amžinybę 1967-ųjų birželio 7 d., įpusėjęs 74-uosius metus, visai Lietuvai palikęs didžiulius kultūros turtus, dar gyvas būdamas tapęs mūsų poezijos langu į pasaulio kultūrą, gyva visos Lietuvos legenda – kaip kadaise Maironis, Vaižgantas ar jauniausias lietuvių literatūros klasikas Vytautas Mačernis. Ir, pasak literatūrologės Irenos Kostkevičiūtės, „didelis sąžinės patikrinimo matas, niekada nenustojęs smerkti melo, niekšybės. Ar sugebėsime mes Putino pamokomis naudotis, ar reikia Putino mums šiandien?“

Taip, reikia. Reikia ten, kur pasigendame žmogiškumo ir paprastumo. Putinas tebežvelgia į XXI amžių kaip šventosios žemės ir tautos gyvasties poetas. Dabar mes jau turime kiekvienas savo Putiną. Vieniems jis – tikras, gilus poetas, „Būties valandos“ (1964), legendinio eilėraščių rinkinio „Langas“ (1966) autorius, kitiems – prozininkas, parašęs populiarius romanus „Altorių šešėly“ (1932-1933), „Krizė“ (1937), gyvą ir skaudų liudijimą apie 1863 metų sukilimą epopėją „Sukilėliai“ (1957).

Dar kitiems – profesorius, literatūros tyrinėtojas, prieškariu pagarsėjusio literatūros žurnalo „Dienovidis“ redaktorius. Ir visada, ir visiems – žmogus, kaip pats prisipažino 1965 metais parašytame eilėraštyje „Ištikimybė“.

Palaimos šviesią valandą

Ar juodu nesėkmės metu

Aš liksiu ištikimas žmogui

Ir sau pačiam.

Yra nematoma jungtis

Tarp mūs visų širdžių.

Ir saulėtą dienovidį,

ir nykųjį vidurnaktį

Aš ją jaučiu, aš ją girdžiu.

Tą „nematomą jungtį jautė ir girdėjo visi, ūkanotą, mėlyną birželio pavakarę susibūrę Putino namo kiemelyje, kur vyko tradicinės rašytojo mirties dienos paminėjimas. Kačerginės kultūros centro vedėja Lina Sinkevičienė, šiame krašte garsėjanti turiningais, aukšto meninio lygio renginiais, šį birželį į literatūros klasiko atminimo šventę pakvietė V.Mykolaitį-Putiną gerai pažinojusį kalbininką prof. Zigmą Zinkevičių, žinomą solistę Sigutę Trimakaitę. Dalyvavo Kačerginės moterų ansamblis bei dainininkai iš Kauno. Vaižgantas ir Putinas, abu pasirinkę tokius patrauklius ir jiems labai pritinkančius literatūrinius slapyvardžius, tapusius jų tikrąja esme, – ne tik ryškiausi mūsų kultūros vyrai, bet mylėję Lietuvą, dirbę ir gyvenę jai. Anot paties Vaižganto, „veiklieji lietuviai“. Pirmiausiai – savo kūryba. Abu buvo gerai pažįstami, kartu dirbo Kauno universitete. Po Vaižganto mirties 1933-iaisiais V.Mykolaitis-Putinas tvarkė ir puoselėjo Vaižganto įkurtą Rašliavos muziejų, galima sakyti, buvo jo vedėjas. Putinas vertino Vaižganto kūrybą ir veiklą, ne kartą rašė apie jį. O J.Tumas-Vaižgantas, gulėdamas ligoninėje, 1932 metais pasirodžius romanui „Altorių šešėly“, prašė bičiulių, kad nupirktų jam net kelis egzempliorius, skaitė ir davė skaityti kitiems ligoniams. Nesmerkė Putino už gyvenimo vingius, už pasirinktą savo kelią ir sprendimus.

Profesorius Z.Zinkevičius, buvęs Putino studentas, o vėliau bendradarbis Vilniaus universitete, prisiminė susitikimus, pokalbių akimirkas su rašytoju:

„Dėstė labai įdomiai. Studentų buvo ypač mėgstamas. Tai didelės erudicijos, aukštos kultūros asmenybė. Vėliau tekdavo gana nuoširdžiai pasikalbėti su V.Mykolaičiu įvairiais lituanistikos studijų ir šiaip gyvenimo klausimais. Buvo labai jautrus žmogus, išgyvendavo kito nesėkmes, rūpesčius“, – pasakojo Z.Zinkevičius.

Vakaro metu buvo ne kartą prisimintas ir minėtas gegužės 31-ąją į Tylos slėnius negrįžtamai išėjęs aktorius ir žinomas, nepakartojamas poezijos skaitovas, savitas jos grožio perteikėjas Laimonas Noreika, ilgus metus garsinęs Putino poeziją po visą Lietuvą. Nekart lankęsis Kačerginėje, poeto vasarnamyje. Sėdėjęs su poetu kiemelyje, tarp kvepiančių pušų, kur dabar vyksta Putinui skirti Kačerginės žmonių susibūrimai, jo kūrybos ir atminimo vakarai. Vėliau, po poeto mirties, parašęs gražius, jautrius atsiminimus, kurie buvo išspausdinti knygoje „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“, išleistoje 1992 metais: „Paskutinį kartą mačiau profesorių 1967 m. gegužės 31 d., trečiadienį, Kačerginėje. Tas susitikimas labiausiai man įstrigo. Smulkiai prisimenu visas aplinkybes, kaip gyvą matau profesorių, girdžiu balsą, atrodo, tiksliai galiu pakartoti kiekvieną jo žodį. Ir tas susitikimas išliko atmintyje nepaprasta savo nuotaika, o svarbiausia turbūt todėl, kad lygiai po savaitės, taip pat trečiadienį, birželio 7 dieną, profesoriaus jau nebebuvo tarp mūsų“, – rašo L.Noreika, lygiai po 40 metų – 2007 m. gegužės 31-ąją – pats iškeliavęs į amžinybę.

...Ir sunku būtų neprisiminti rašytojos Marijos Macijauskienės, kadaise bendravusios su Putinu, parašytų atsiminimų apie poetą žodžių: „...O jam tuo laiku, kaip dabar, būdama vyresnio amžiaus, suprantu, reikėjo jaunystės kaip injekcijos, kuri grąžintų jėgas, kaip kraujo perpylimo... Ne, nebuvau aš kokia išskirtinė jo studentė, bet tuo laiku jam reikėjo gaivaus oro...

Paskutinį kartą Putiną pamačiau jau karste. Vėl mes Kačerginėje. Keičiasi žmonės, neša gėles, ateina pagerbti. (...) O prie vartų liūdnokai stovi apvytęs, palenkęs galvą putino krūmas“.

Kačerginė, Kauno rajonas

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija