Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Laikas
Literatūra
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tautinės savimonės kūlgrindų keliais

Laima MACYTĖ

Edmundas Gaubas 2005 metais

Nykštukas ir jo namelis. Prie namelio Lina Gaubaitė

Šv. Florijonas Nuotraukos iš asmeninio Edmundo Gaubo archyvo

Pasirodo, čia jokių kūlgrindų per XX a. antrosios pusės tautos istorijos pelkes nėra. Leonardas Gaubas nuo Stačiūnų (Pakruojo r.) gražiai ir dorai nugyveno gyvenimą. Žemdirbio prakaitu pelnydamas sau ir šeimai duoną, ir sūnų lenkė prie amato. Radviliškyje, Vaižganto gatvėje, apsigyveno 1953 metais. Pameistraudavo. Namui padarydavo duris, langus. Reikėjo – stalą, kėdę, spintą, spintelę padarė, negi kitų prašysi. Keturiasdešimt trejus metus išdirbo geležinkelyje. Per gyvenimą septyniolika kryžių pastatė. O sūnaus darbus šykščiai, tik vienu žodžiu, tačiau su pasigėrėjimu įvertino: „Peckelis“. Teisingo ir gero lietuvio darbo triūsas „atvedė“ sūnų Edmundą Gaubą į didžiųjų tautos kunigaikščių Lietuvą. Toks gyvenimas – kūlgrinda vaikams, vaikaičiams ir, aišku, giminės ainiams.

Neištylėta paslaptis

E.Gaubas savo nebaigtus darbus gaubia paslaptimi. O mums pasisekė! Kai su tautodailininku Jonu Tikuišiu lankėmės L.Gaubo namuose, sūnaus Edmundo tuo metu ten nebuvo. Tėvas iš virtuvinės spintelės stalčiaus (turbūt dar savo darytos) paėmė raktą ir liepė atrakinti sūnaus darbo kambarių – „muziejaus saugyklų“ – duris. Nuostabu! Čia – horeljefo „1410 m. Lietuviai grįžta“ antrosios dalies paruoštas pagrindas (1 x 1,7 m) ir figūros. Kolega Jonas Tikuišis patapšnojo vokiečių žirgus, patikrino, ar gero plieno riterių šarvai ir jų veidus nuo lietuvių kardų saugantys šalmai. Kiek jų, suguldytų ant nemažo stalo, negalima pasakyti, nes tai – paslaptis. (Kol briedis girioje, neverta iešmo drožti, taip mano E.Gaubas.)

Čia yra ir vienas pirmųjų drožėjo darbų – tėvo galva, stilizuotas žmonos veido bareljefas, motinos Eugenijos antkapinio paminklo maketas, kamerinės skulptūros, kurių tikslaus skaičiaus taip ir nepavyko sužinoti, ir, aišku, kambarį „okupavę“ vokiečių riteriai. Nemažai, oi nemažai jų, jau paguldžiusių galvas Lietuvos žemėje! – tokia naujojo horeljefo tema.

L.Gaubo kieme guli gražuolis vaikaičio, Šiaulių „Laiptų“ galerijos direktorės pavaduotojo Martyno Gaubo ąžuolas. Radviliškio Antaniškių girininkijai padarė stogastulpį ir už darbą gavo medį. Gaubų rankų paliestas, Lietuvos girių kunigaikštis dar prabils apie meilę ir pareigą savam kraštui.

Reiklus sau, o ir kito veltui nepagirs

Galima sakyti, kad radviliškietis E.Gaubas savo kūriniais lygiuojasi į galingųjų medžio meistrų eiles: medžio drožėjas, kamerinės skulptūros specialistas, monumentalistas. Jis neturi sau lygių Radviliškyje. Plačios kūrybinės ir visuomeninės veiklos tautodailininkas (priklausė Lietuvos kariuomenės savanorių sąjungai) gimė ir augo Radviliškyje, įgijo specialybę. Jaunystėje, kaip ir daugelis to meto jaunuolių, nesiskyrė su gitara. Jam pažįstami visi miesto muzikantai. Sukūręs šeimą (augina du sūnus – Laurą (Lauryną) ir Martyną bei dukterį Liną), gitarą padėjo – neužteko laiko, privalėjo padėti žmonai Danutei.

Būdamas namuose, sugalvojo naują pomėgį – pradėjo drožti. Taip atrado pats sau naują meno šaką. Dabar su savo kūrinių herojais Edmundas nesiskiria nei dieną, nei naktį: piešia, daro eskizus, mąsto, galvoja, kaip apibendrintai perteikti mintį, judesį, gestą. Dirba ilgai, kruopščiai. Suradęs geresnį minties perteikimo elementą, nebijo pataisyti senojo. Iš pradžių buvo pamėgęs reljefinę drožybą (bareljefus), o dabar menininkas vėl į ją grįžta, tik žymiai didesniu ir sudėtingesniu mastu – kuria didelės apimties horeljefus. Daug sunkaus darbo ir pasiryžimo reikalauja autoriaus pasirinkta tema – lietuvių ir kryžiuočių istorinės kovos. Meninių skulptūrų bruožai eina iš vidinės kūrinio nuotaikos, iš optimizmo ir geranoriškumo, siejančių meistrą ir jo pasirinktą herojų. Išpuoselėtas drožybos stilius charakterizuoja tautodailininko asmenybę.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, E.Gaubas kūrė monumentalius darbus. Savitas, tik jam būdingas medžio pajautimas ir gimę kūriniai kelia pasigėrėjimą, džiaugsmą, šviesina gyvenamąją aplinką. Tėvo L.Gaubo namų kieme 1990 metais pastatytas koplytstulpis – Rūpintojėlis perteikia protėvių moralę ir etiką. E.Gaubas kuria ir memorialines skulptūras. Savo mamos Eugenijos Skiauterytės-Gaubienės atminimui Šniūraičių kapinėse padarė kryžių su Nukryžiuotoju ir šalia du budinčius angelus.

Jis ypač reikliai vertina savo sūnų Martyną. Mažiausias netobulumas neliks tėvo nepastebėtas. E.Gaubas nuoširdžiai džiaugiasi jaunojo menininko profesinėmis žiniomis, primindamas, kad jis esąs tik savamokslis, viską suradęs ir padaręs savo rankomis. Prieš pradėdamas ką nors kurti, studijuoja literatūrą, gilinasi į temą, ilgai augina mintyse kūrinį. Tik galutinai nusprendęs, imasi darbo.

Nuoširdumu ir poezija dvelkiantys E.Gaubo kūriniai kelia radviliškiečių liaudies kūrybos prestižą, yra Lietuvos nacionalinės kultūros dalis ir savastis. Menininko darbai įvertinti dešimtimi padėkos raštų.

Gaila, tačiau šį kartą liko neatvertos žmonos Danutės ir sūnaus Martyno darbų skrynios.

„Ką iškentėjo drožėjas – paliko rymot pakely“

(A.Stančikas)

Tu nebijok eiti prieš vėją,

Atsilapojęs drobinius marškinius.

Juos juk išaudė motina,

Tavo gimtinėj

Išauginus linus.

(Ipolitas Užkurnys)

Lietuva „šventė“ Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 70-ąsias metines, kai 1987 metais E.Gaubas Radviliškio žemės ūkio gamykloje parengė parodą. Išstudijavęs istorinę medžiagą, perskaitęs senąsias Lietuvos enciklopedijas iš asmeninių bibliotekų, tyliai, tik retkarčiais draugams prasitardamas, bareljefuose drožė didingą Lietuvos praeitį ir nenugalimą ryžtą būti laisviems. Tai buvo lyg laisvės varpo skambesys Radviliškyje, ištylėtos vilties šauksmas miestiečiams. Pasisekė, diplomą gavo. Paskui darbai eksponuoti centrinėje bibliotekoje. Parodoje buvo dvylika darbų: šeši Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių bareljefai, S.Darius ir S.Girėnas, gražuolė Trakų pilis, Radviliškio varpinė, senovės medžioklės vaizdai. Rajono laikraštyje „Komunizmo aušra“ paroda ir darbų autorius pristatomas visuomenei. Drąsus menininko sprendimas – atodūsis gaivaus tautiškumo miesto gyventojams, parodos lankytojams.

Suplazdėjus Lietuvos trispalvei, po miestą pabiro Edmundo ir Martyno Gaubų kūriniai. Iš viso dalyvauta 25 parodose: Radviliškyje, Šiauliuose, Rokiškyje, Kelmėje, Vilniuje. Keturis kartus dalyvavo respublikinėje parodoje Rokiškyje; pelnytas apdovanojimas „Už meistrišką reljefo kūrimą“. Tai buvo ąžuolinis bareljefas „Lietuvos kariuomenė puola bermontininkus“ (1999 m.). Pirmą kartą į respublikinę parodą-konkursą menininko darbus nuvežė Radviliškio centrinės bibliotekos Bibliografijos skyriaus vedėja Pranciška Kazlauskaitė. Sūnus M.Gaubas respublikinėje parodoje dalyvavo du kartus ir abu kartus gavo prizus (2000, 2001 m.). 2005 metais Rokiškyje už horeljefą „1410 m. Lietuviai grįžta“ E.Gaubas parsivežė žiūrovų prizą.

Kiekvienais metais Vasario 16-osios minėjimui Radviliškio kultūros rūmuose rengiama rajono tautodailininkų paroda. Šiose parodose dalyvauja ir E.Gaubas. Paskui komisija renka geriausius darbus, kurie keliauja į Šiaulius, apskrities tautodailininkų parodą. Paprastai kiekvienais metais tautodailininko darbai patenka į šią parodą, tik šiemet nepasiruošė, nes dirba prie naujojo horeljefo.

Kryžiai svarbiems įvykiams atminti

Laisvės troškimą pažadinęs Sąjūdis lyg gaivus vėjas įsiveržė į tautiečių sąmonę, kūrybą, gyvenimą. Leonardas ir Edmundas Gaubai vykdo politinių kalinių ir tremtinių užsakytą projektą „Trys kryžiai“. Prievarta atskirtų nuo tėvynės žmonių atminimas įamžintas šalia bažnyčios, miesto centre. Šalia kryžių – meninė kompozicija, primenanti tautos tragediją, atminimą, viltį, kad daugiau tai nepasikartos. Mažieji kryžiai ąžuoliniai, vidurinysis – iš skroblo. Manyta, kad bus ilgaamžis, tačiau po trylikos metų pats nugriuvo. Antrą kartą kryžių padarė iš uosio. „Kažin, kiek šitas laikys? Mažiukai ilgai stovės, nes iš ąžuolo. Ąžuolas mūsų krašte universaliausias“, – sako menininkas.

1993 metais Lietuvoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II. Šiam įvykiui prisiminti Šeduvos tikintieji paprašė E.Gaubą išdrožti kryžių. Į sudėtingos ornamentikos tikėjimo simbolį menininkas įdėjo daug širdies, ir jo kūryba buvo tinkamai įvertinta, nes Kryžių kalnas – nuoširdžiausios aukos vieta, bylojanti apie mūsų skausmą ir prisikėlimą.

Šiaulių geležinkelininkų prašymu 2004 metais sūnus Martynas pagamino įspūdingo dydžio Nukryžiuotąjį (2,3 m) ir kryžių (5 m). Abu kryžiai pastatyti šalia centrinės aikštės.

Kirvio ašmenų skausmas

1992 metais Radviliškis šventė savo gimtadienį – 425 metų sukaktį. Prie pastato, kuriame turėjo įsikurti Krašto apsaugos Radviliškio komendantūra (dabar čia Darbo birža), buvo atidengtas paminklas Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui. Nuskambėjus Maironio „Lietuva brangi“, kalbėjo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Atidengtą paminklą pašventino mons. Kleopas Jakaitis.

Kažin ar E.Gaubui, jo tėvui Leonardui šventėje rūpėjo smulkmenos, dėl kurių buvo nesutarta: kad Vytautas Didysis būtų pastatytas aukščiau ant kalniuko, kad žvelgtų į Vytauto gatvę, nes stovi prie judrios automagistralės. Greičiau jis širdyje rašė eiliuotą laišką tiems, kurie dar bijojo ir nelabai tikėjo laisve. Jam pačiam ausyse dar kaukšėjo kirvio smūgiai – skubėjo laiku pabaigti, o delnai degė nuo nuospaudų. Žinojo:

Taip išdrožkit, kad stiprybės praeivis įgautų,

Kad širdis jo atgytų, kaip atgaivina šaltinis,

Kad jam praeitį didžią primintų

Ir kad pravirkdytų jį,

Kad jaunas ir senas kartu uždainuotų.

I.Užkurnys

...Dabar jau dainavo, ir ilgai, oi ilgai dar dainuos. Nusišypsojo, kai padėjo gėles prie paminklo, jam užrišo juostą, paspaudė nuo darbo dar neatvėsusias rankas. Taip įvertino pirmąjį didelį jo sumanytą darbą, 4 m aukščio stogastulpį „Vytautas Didysis. 1392-1992“.

Ir ugnyje žydi gėlės

Taip nusprendė rajono gaisrininkai: būtinai reikia šv. Florijono, kad saugotų mus nuo nelaimės, kuri akimirksniu sunaikina sukurtą materialinį gėrį. Patys surinko pinigus, užsakė skulptūrą, gavo ąžuolą. Nepasisekė, nes medžio vidus buvo supuvęs. Antrasis, gautas iš urėdijos, tiko šventojo skulptūrai. Buvo 1999-ieji.

Figūrinis stogastulpis ,,Šv. Florijonas“ tarsi gyvas įsiterpia į miesto gyvenimą. Pritilsta gatvės šurmulys ramioje ir jaukioje žalumos saloje, o praeivius palydi maloni šv. Florijono šypsena. Netradicinis, ranka pasiekiamas E.Gaubo šventasis romėnų valdininkas.

Naujos išraiškos formos, savitas meninis braižas, nuoširdus sąlytis su gyvenimu, alegorija ir simbolikos atributai daro šv. Florijoną mielą ir savą. Už Kristaus mokslo išpažinimą nuplaktas ir paskandintas Enso upėje, Austrijoje; o radviliškiečio drožėjo šv. Florijonas tik iš ąsotėlio pila vandenį į pykčio, neapykantos, melo, pagiežos, klastos, keršto ugnį, ir – o stebukle! – ugnyje žydi gėlės. Iš tiesų dangaus šventasis moka šypsotis: jis saugo nuo nelaimės ir pykčio liepsnos.

Taip išdrožkit, kad medis antrą kartą gyventų,

Pastatykit išdrožę prie kelio,

Kad nusiimtų praeivis kepurę.“

(Ipolitas Užkurnys).

Net itin reiklus sau E.Gaubas mano, kad tai geriausias jo monumentalus darbas.

Vaikystės pasakos supami

1999 metais Leonardas, Edmundas ir Martynas Gaubai mažųjų radviliškiečių džiaugsmui sukuria jiems pasaką: tėvas išdrožia nykštuką, o senelis ir vaikaitis „pastato“ jam stilizuotą devynaukštį namą. Mažyliams Nykštukas (turbūt Baltrus) įdomus apžiūrėti, kviečiąs bendrauti savo „rezidencijoje“. Vaikai iš tiesų jį myli: apžiūrinėja, liečia, priskina žydinčių pienių ar kitokių gėlelių. Vargeli, kad tas jo namelis užrakintas! Raktas stropiai slepiamas šio pastatėlio šeimininko kišenėje, o jį pasiimti gali tik tas, kuris paseks pačią gražiausią pasaką ar padainuos dainelę. Kokia graži vaikystės pažinimo mokykla! Tėvų ir senelių pareiga atrakinti tuos stebuklingus tautosakos lobius. Mažiesiems toks susitikimas su pasaka palieka neišdildomą įspūdį, troškimą patirtą džiaugsmą pasidalyti su kitais, ugdo bendravimo įgūdžius.

Vaikai (...)

Vis klausės pasakos gražiausios,

Kurias tik Baltrus moka sekti

Iš praeities ir dabarties.

Iš padavimų ir legendų.

(I.Užkurnys)

2002 metais Radviliškyje vyko medžio drožėjų pleneras. Medžio meistrai pagamintais kūriniais papuošė miestą, atgaivino parką. Dabar jame dvylika skulptūrų. E.Gaubas nusprendė kurti „Muzikantą“.

Atmink –

Močiutė marškinius kai audė,

Lietuviškom dainom ataudė juos.

(I.Užkurnys)

Tautodailininkas nuoširdžiai džiaugiasi plenero metu vyravusia draugiška atmosfera: gali paklausti, pasitarti, čia niekas tau nepavydės, nemeluos. Gera, kūrybinga aplinka visada nuteikia darbui, polėkiui. Tik laikas, skirtas kūrybai, buvo labai trumpas – dešimt dienų.

Dekoratyvinė skulptūra iš esmės yra puošybos žanras, tačiau turi ir gilią idėjinę bei estetinę auklėjimo funkciją. Tėvo ir sūnaus Gaubų darbai miesto parke gražiai įsiliejo į gamtos ir meninės kūrybos visumą neardydami tos harmonijos.

„1410 metai. Lietuviai grįžta“ – vizitinė E.Gaubo kortelė

2005-ieji. Horeljefas „1410 metai. Lietuviai grįžta“ (1,0 x1,7 m) pabaigtas. Dvejus metelius E.Gaubas liejo prakaitą, kad pabaigtų įspūdingą kūrinį. Išdrožta per šimtą skulptūrų, skulptūrėlių. Vien didžiųjų – dvidešimt šešios. Išspaudė, išsunkė save, kiek galėjo. Spaudoje rašyta: „Išskirtinio ir mažų, ir didelių lankytojų susidomėjimo sulaukė parodos laureato medžio drožėjo Edmundo Gaubo darbas „1410 metai. Lietuviai grįžta“. Istorinės tiesos mylėtojas išdalijo save, kad kiti pamatytų žmogaus darbo ir prakaito vaisių. „Norėjau pavaizduoti gerai organizuotą, tvarkingą didelę jėgą, kurios dėka nušvito pergalė“, – sako E.Gaubas. 2005 metų respublikinėje konkursinėje tautodailininkų parodoje Šiaulių apskrityje šis darbas pelnė antrąją vietą nominacijoje „Geriausias metų liaudies meistras“.

E.Gaubas Radviliškyje pirmasis ėmėsi istorinių siužetų. Jis tautinį sąmoningumą žadina, ugdo, puoselėja vaizduojamojo meno kūriniais. Menininkui svarbu išreikšti jį užvaldžiusią idėją. Darbą „1410 metai. Lietuviai grįžta“ galima lyginti su I.Užkurnio horeljefais „Metų laikai“, „Anykščių šilelis“ ir kitais, nes tai – E.Gaubo kūrybos viršūnė.

Išdalinkim save, kol gyvi, kaip vasara, -

Po prakaito lašelį.

Savyje nepalikim nieko,

Išdalinkim rankos paspaudimu:

Labas rytas, laba diena...

Rugiapjūtėj išlaistykim save prakaitu

Ir įkepkim į duoną,

Tegul valgo mus po žiupsnelį.

O pavalgę toliau save dalinkim: (...).

Išdalinkim save, kaip šaltinis save išdalina

Ir nemoka išsekt...“

(I.Užkurnys)

Radviliškis

© 2007 „XXI amžius“