|
Knyga apie poeto ir vyskupo A.Baranausko jaunystę
Poetas ir eseisistas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Stanislovas Abromavičius pastaraisiais metais mus pradžiugina reikšmingomis knygomis. Dar neišblėso įspūdis apie jo ir G. Meilutienės darbą Mėlynieji vaikystės šilai (apie Jono Aisčio vaikystę ir kūrybos metus Lietuvoje), pernai džiaugėmės reikšminga knyga Gyvenkit laisvi ir laimingi (apie 1991 m. sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusį kaunietį Titą Masiulį), o tik ką skaitytoją pasiekė naujas leidinys Pro metų šakas (Naujasis lankas, 2007 m.).
Naujoji knyga susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis tai dokumentinė apysaka Nemuno potvynis. Joje įvykiai, kai būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas palieka Anykščių ažupiečius ir keliauja į Kauną, iš kur siunčiamas mokytis Rumšiškių raštininkų mokykloje. Dvejų metų laikotarpis jaunam žmogui atrodė sunkus, pilnas išbandymų. Nusivilia mokykloje teikiamomis žiniomis, nes ji rengia tik mažaraščius raštininkus Lietuvos valsčiams, todėl moko tik dailyraščio, aritmetikos, gramatikos, tikybos. Jaunuolis manė gausiąs geografijos, istorijos žinių, mokysiąsis kalbų. Mokslas rusiškai, tik tikyba lenkiškai, lietuvių kalba uždrausta. Rašytojas vedžioja Antaną dabar jau Kauno marių užlietais laukais, pamiškėmis, upelių vingiais. Kažkada S. Abromavičius yra pasakęs, kad tai daryti jam nebuvo sunku, nes jis pats yra gimęs Rumšiškėse, vaikščiojęs tais pačiais takeliais, kaip ir J.Aistis, A.Baranauskas.
Kūrinio kalba sklandi, patraukianti. Į poeziją jaunas žmogus brenda sunkiai, per išgyvenimus. Čia jam daug padėjo buvęs Rumšiškių klebonas, o tada raštininkų mokyklos kapelionas kun. Feliksas Višinskas. Pirmosios dienos naujoje vietoje praeina su malda, apmastymais:
Žmonės kalbėjo, kad miestelyje buvusios dvi piliavietės: viena ant Pravienos upelio skardžio su stebėjimo bokštu ant Kokalnio, kita Nedėjos upelio skardyje, apie kurį buvo išrausti grioviai. Plotas už upelio buvo vadinamas Pilies pieva. Jei čia buvo pilis, tai vandeningi upeliai būdavo rimta kliūtimi tos pilies puolėjams. Galbūt dar XIV amžiuje kryžiuočiams sudeginus pilį prie Nedėjos ir buvo pasirinkta kita pilies vieta prie Pravienos skardžio. Ten upelio krantai buvo statesni, aukštesni ir upė vandeningesnė. Ir šią pilį juosė gilūs grioviai, pats pilies kalnas buvo daug statesnis. Visi tikėjo, kad tada senoje piliavietėje prie Nedėjos kunigaikščio Vytauto ir karaliaus Jogailos laikais buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, pakrikštyti Rumšiškių ir aplinkinių kaimų gyventojai. Nuo to laiko aplink ją būrėsi miestelėnų nameliai, šiaudais dengti, su žemais tvarteliais.
Tai ne Anykščių bažnyčia, pamanė žiūrėdamas į smengantį, šiaudais dengtą pastatą. Tiesa, mūsų bažnyčiai jau beveik šimtas metų, bet raudonų plytų sienos, skiedromis dengtas stogas, Didysis altorius su gražiais paveikslais. Sako, jos statybai ne tik parapijos žmonės pinigus aukojo, patys plytas vietoje gamino, bet kunigai Milašius ir Lapacinskis Vilniaus vyskupijoje paramą gavo.
Antanas nedrąsiai pravėrė senosios bažnytėlės duris. Prie vienintelio altoriaus degė lajinė žvakelė, asla buvo tik ką iššluota, kvepėjo kadagiais bei eglišakiais. Bažnyčios ramybė lyg sušildė jaunuolį. Jis priklaupė prie medinio suolo:
Viešpatie, dėkoju Tau už laimingą kelionę, už tai, kad Tavo valia esu Rumšiškėse, kur gausiu mokslo, paskui tarnybą ir galėsiu padėti tėvams, broliams, sesei. Dėkoju Tau už tai, kad galėsiu prisiliesti prie Krasickio poezijos, o gal sugebėsiu ir pats kurti. Tikiu į Dievą Tėvą Visagalį
Skaitytojas ras knygoje daug įdomių nutikimų, istorijų, pajaus A.Baranausko didelę meilę gimtajam kraštui, tėveliams, užuojautą draugams. Juk čia, raštininkų mokykloje, jis pradėjo formuotis kaip poetas, čia jam kilo noras būti kunigu ir rašyti eiles.
Kaip ir dauguma to meto jaunųjų kūrėjų, A.Baranauskas eilėraščius pradėjo rašyti lenkiškai, nors tą kalbą silpnai mokėjo. Rumšiškėse gimė 20 kūrinėlių, kuriuos visus autorius išvertė į lietuvių kalbą ir išspausdino šioje knygoje. Tai apmąstymai apie žmogaus lemtį, gamtos grožio paveikslai, tarsi maldos žodžiai Viešpačiui apie gyvenimo prasmę. Štai vieno iš pirmųjų A.Baranausko eilėraščių Žiema, parašyto 1853 m. vasario 4 d., ištrauka:
Žiema atėjo. Viskas nutilo,
Tik krištolinėj dangaus mėlynėj
Vėjas supykęs šėlti pakilo,
Debesį pilkšvą kaukdamas ginė.
Tas iš aukštybių beria mums sniegą,
Kloja užkloja žemės paviršių.
Upė užšalus tyliai sau miega
Viską sukaustė speigas įniršęs.
Ledu užklosčius veidrodžius savo
Upėse, jūrose ir ežeruos,
Gamta gerokai nusikamavo,
Dabar ilgai ji ir tyliai miegos.
O ant jos guolį vilkas susukęs
Alkanas, piktas, dar ir baisus,
Čia šiaurės vėjas lekia įdūkęs,
Gąsdina žemę ir drasko lapus.
Džiaugiasi vėjai: gamta, jų valdovė,
Miega, negali jų nuraminti.
Štai vėl jie šoka, medį išrovė,
Ima pusnynais pasaulį skandinti.
Šėlsta būriu, grūdasi, ūžia,
Kaukia balsais ir sustot nesiryžta,
Kol nenurimę ir vis dar įtūžę
Taip pamažu į šiaurę sugrįžta...
Knygos vertę didina ir tai, kad autorius pateikia svarbiausius A.Baranausko gyvenimo įvykius, jo kūrybos apžvalgą. Tai yra aktualu, nes 2009 metais pažymėsime Anykščių šilelio, neaplenkto himno mūsų gamtai, jos grožiui, gimimo 150-metį.
Labai norėtųsi, kad apysaka apie A. Baranausko jaunystę susidomėtų moksleiviai, ji jiems taptų užklasinio skaitymo knyga, papildančia didžiojo poeto žmogiškąjį paveikslą. Juo labiau kad knygą teigiamai įvertino literatūros mokslininkai, mokytojai.
Antrojoje knygos dalyje Mano dėdės restoranas, įvardytoje kaip vaikystės dienų atsiminimų novelės, vaizduojami įvykiai, vykę šiose apylinkėse jau po 100 metų. Tai kolektyvizacijos pradžia, žmonių dorovinių ir tikėjimo dalykų niekinimas, sovietinio gyvenimo būdo grūdimas per prievartą, kai įteisinamos vagystės, melas. Skaitančiam šią knygą žmogui bus lengva palyginti anuos laikus su dabartiniais.
Drįstu teigti, kad S. Abromavičiaus knyga Pro metų šakas yra reikšmingas įvykis ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos literatūriniame gyvenime.
Ilona PEČIULYTĖ
© 2007 XXI amžius
|