|
Senelis ir vaikaitis
Minint Pirmosios Lietuvos Respublikos laisvės dešimtmetį Šaulių sąjunga 1928 metais išleido knygą 1928 m. vasario 16. 10 metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti (K., LŠS, 1928, 288 p.). Joje pateikta per laisvės dešimtmetį pasiektų laimėjimų apžvalga. Tarp pateiktų straipsnių dėmesio vertas Justo Paleckio rašinys Kaip gimė Lietuvos laisvės žodis. Apžvelgdamas tautos kelią į laisvę, J.Paleckis rašo: Bendras didis tikslas sujungė į viena. Būrelio dvasiniu vadu buvo tautos patriarchas dr. J.Basanavičius, o faktinuoju vadu A.Smetona. Būrelio sudėtį sudarė įvairių pažiūrų atstovai ten buvo ir krikščionis A.Stulginskis, ir liaudininkas J.Vileišis, ir socialdemokratas S.Kairys, ir nepartiniai, pavyzdžiui, A.Žmuidzinavičius, D.Malinauskas, dr. J.Šaulys ir kt..
Rašydamas minėtą straipsnį, J.Paleckis tuo metu atstovavo negausiam kūrybinės inteligentijos būriui, visuomenei buvo žinomas kaip publicistas ir spaudos darbuotojas. Literatūrinę veiklą jis pradėjo Rygoje, kur redagavo lietuvišką žurnalą Naujas žodis. 1926-aisiais persikėlė į Kauną, studijavo Kauno universitete ir tęsė Naujo žodžio leidimą šiame mieste. Kurį laiką dirbo ELTOS direktoriumi, dalyvavo visuomeninėje veikloje, pasisakė prieš 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą. (Perversmo priešininkų tada buvo gana daug.)
Iš minimo straipsnio konteksto susidaro įspūdis, kad J.Paleckis tuo metu buvo pasirengęs visomis jėgomis dirbti atgimusios valstybės labui.
Prabėgo dvylika metų. Europoje prasidėjo didieji kataklizmai. 1939-aisiais kruvini bolševikų batai įsibrovė į Lietuvą. Brendo tragedija, kurios neįžvelgti doras žmogus negalėjo. Reikėjo rinktis burtis į bendrą didį tikslą ar su gėlėmis pasitikti apdriskusius ir išbadėjusius okupantus, užsimojusius sutrypti visa, kas šventa. Kas tie raudonieji barbarai, Paleckis neblogai žinojo jis buvo svečiavęsis SSRS ir apie viešnagę parašęs neblogą knygą SSRS mūsų akimis (K., 1933).
Istorinių lūžių metais, kai reikėjo rinktis bendrą didį tikslą ar tarnystę okupantams, Paleckis be jokių skrupulų kilusius idealus iškeitė į V.Dekanozovo pamestą ne visai apgraužtą kaulą ir sutiko būti marionetiniu prezidentu ir ministru pirmininku. Ryžtis tokiai niekšybei galėjo paskatinti tik didžiulis valdžios troškulys.
Praėjus dvylikai metų po minėto straipsnio publikavimo, 1940 m. rugpjūčio 3 d., TSRS Aukščiausiosios Tarybos septintosios sesijos trečiame posėdyje, apiforminusiame Lietuvos pardavimą, Lietuvos Respublikos Seimo Įgaliotosios komisijos vardu kalbėjo einantis Respublikos prezidento pareigas ministras pirmininkas Justas Paleckis. Kalbėjo lietuviškai! Vertė kažkoks E.Vicas. Oratorius rėžė: Draugai! Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos atstovai! Kaip Lietuvos Liaudies seimo Įgaliotosios komisijos pirmininkui, kaip laikinai einančiam Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos valstybės ir vyriausybės vadovo pareigas ir kaip eiliniam Lietuvos darbo liaudies kovotojui man tenka didelė laimė pranešti (
), kad Lietuvos darbo liaudies ilgų metų siekiai, sunki ir atkakli geriausių jos sūnų kova pasibaigė didžiu laimėjimu. (
)
Smetonos režimas buvo tikras Lietuvos liaudies gyvenimo košmaras. (
)
Kaip įvertino Lietuvos liaudis tą priešišką liaudžiai supuvusią smetoniškų valdovų politiką, aiškiai matyti iš šių metų liepos 14-15 d. rinkimų į Liaudies seimą rezultatų. (
)
Mes, Liaudies seimo įgaliotoji komisija, visų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo žmonių vardu prašome priimti Lietuvą į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį sąjunginės respublikos teisėmis. (
)
Vežant Stalino saulę Lietuvai, pirmu smuiku grojo J.Paleckis. Už tai jis pelnė Lietuvos valstybingumo duobkasio Nr. 2 tilą. Pirmasis duobkasysA.Sniečkus Kremliaus cirke tada vertėjavo.
Už tai, kad Paleckis bendrą didį tikslą lengvai laisva valia išdavė, Kremliaus šeimininkai jam, savo liokajui, dosniai atsilygino jam buvo leista blogio ir skurdo imperijoje puikuotis beveik visais aukščiausiais reprezentaciniai postais. Net pats Sniečkus širdo, kad Paleckis, nedalyvavęs pogrindžio veikloje ir savo gyvenime nieko doro nenuveikęs, nepelnytai maudosi šlovės spinduliuose.
Šiandien galima aiškinti, kad buvo tokios aplinkybės, jog kažkas išdavystei turėjo ryžtis, gal net aukotis. Jei tokių nebūtų atsiradę, būtų tik blogiau, nes vyresniųjų brolių pakaktų. Toks aiškinimas primityvus ir nemoralus. Panašus ir vertas vagies, kuris aiškinasi, jog pro atvirą langą įlipo todėl, kad jei ne jis, kitas būtų apvogęs.
Paleckis tautą ir valstybę išdavė laisva valia, žinodamas ir suprasdamas, kad istorija jį amžiams paženklins Judo ženklu. Taip ir įvyko.
Sic transit gloria mundi
(Taip praeina pasaulio garbė.)
Liaudyje sakoma, kad vaikaičiai atsigimsta į senelius. Šią tiesą patvirtina į politiką besiveržiantis Algirdas Paleckis, kuris neslepia, jog labai didžiuojasi savo seneliu, Lietuvos valstybingumo duobkasiu ir pasiryžęs eiti tuo pačiu išdavystės keliu. Įdomi įvykių sinchronizacija: Maskvoje vanagai skatina bolševizmo nostalgiją, Putinas veržia energetinę kilpą Europai, Lietuvoje galvą kelia Kremliaus samdinių atžalos. Jaunasis Paleckis didžiuojasi tuo, kad jo senelis susitikinėjo su Stalinu. Jis pats, matyt, norėtų susitikinėti su Putinu, ir ne tik susitikinėti
Beje, su Stalinu susitikinėjo ir J.Urbšys, tačiau išdaviku netapo.
Maskva ardomajai veiklai pinigų niekad negailėjo. Buvo Borisovas, buvo Uspaskichas, į eilę stoja Algirdas
Pastarasis labai didžiuojasi esąs garbingosios LSDP narys, nepaprastai laimingas, jog senieji komunarai neišmetė jo iš barščių. Netgi drįso prisipažinti klydęs. Tačiau ar galima didžiuotis naryste partijoje, kurią vadinti socialdemokratine liežuvis neapsiverčia?
Po to, kai Kazimiero Antanavičiaus atkurtąją Socialdemokratų partiją Vytenis Andriukaitis pardavė A.Brazauskui, naujasis hibridas LDDP+LSDP Brazausko ir kitų komunarų pastangomis tuoj pat atsižadėjo pagrindinio socialdemokratijos principo vargšų turi būti mažai, o turtuolių dar mažiau, ir tapo pseudosocdemų partija. Hibrido vadai savo asmeniniu pavyzdžiu parodė, kad jiems tikrieji socialdemokratijos principai visiškai nesuvokiami ir kad jiems rūpi ne visuomenės, ypač jos silpnosios dalies, interesai, bet tik asmeninis noras praturtėti visuomenės sąskaita. Juk nė vienas pseudosocdemų turtuolis milijonieriumi netapo savo talento, gabumo ir darbo dėka. Todėl didžiuotis buvimu tokioje antivisuomeninėje partijoje save gerbiantis žmogus negali. A.Paleckis tesididžiuoja
Iki Vilniaus savivaldybės rinkimų A.Paleckis visuomenei nebuvo žinomas. Nei moksle, nei versle, nei visuomenei naudingoje veikloje jis nėra pasireiškęs. Tačiau kaip ir jo senelis valdžios troškulį turi. Jau spėjo įrodyti, kad, siekdamas valdžios, laikosi principo, jog tikslas pateisina priemones. Tokios moralės žmonės būna pavojingi visuomenei.
Senelis didį tikslą labai lengvai išdavė ir už tai pelnė išdaviko ir okupantų pastumdėlio titulą. Vaikaitis Algirdas už labai trokštamą Vilniaus vicemero postą nuėjo į sandėrį su choleros ir maro atstovais ir už tai pelnė nepatikimo politikieriaus ir politinės prostitutės titulą. Kaip pradedančiam, bet jokios ateities neturinčiam politikieriui ne taip jau ir blogai.
A.Paleckis priklauso tai politikierių kategorijai, kurių pagrindinis argumentas, siekiant valdžios, aš noriu. Tokių vargo politikierių protelis nesuvokia, jog pretenduoti į prezidentus, seimūnus, merus ir panašiai gali tik tie, kurie tam turi moralinę teisę. O tokia teisė pelnoma didžiuliais sugebėjimais ir ilgalaikiu sąžiningu darbu tautos ir valstybės labui. Kadangi Lietuvoje šios akivaizdžios tiesos nesilaikoma, turime visų lygių tokią valdžią, kuria visuomenė nepasitiki ir kurios negerbia. Matyt, todėl ir velkamės ne tik Europos Sąjungos, bet ir Baltijos šalių uodegoje.
A.Paleckio senelis klusniai vykdė Kremliaus valdovų nurodymus. Spręskite patys, kieno nurodymus vykdo jaunėlis Algirdas, sužlugdęs galimybę sostinę valdyti skaidriai, patikimai ir sąžiningai.
Kazys BLAŽEVIČIUS
© 2007 XXI amžius
|