Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kauno arkivyskupijoje

Ukmergės dekanate

Gedulo ir vilties dieną – Sutvirtinimo sakramento šventė

Kryžiaus pašventinimas

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius jaunųjų ukmergiškių sutiktas su gėlėmis ir duona

Klebonas kun. Petras Purlys (dešinėje) padėkojo visiems, pagerbusiems okupacijos aukas

Į kryžiaus pašventinimo iškilmes atėję ukmergiškiai

Broliai Rimantas ir Stasys Zinkevičiai išdrožė kryžių politiniams kaliniams ir tremtiniams atminti

UKMERGĖ. Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, prie Švč. Trejybės bažnyčios buvo pašventintas politiniams kaliniams ir tremtiniams atminti pastatytas kryžius. Mintis pastatyti kryžių kilo bažnyčios klebonui kun. Petrui Purliui ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Ukmergės filialui (pirmininkas Albinas Zailskas). Projekto autoriai ir darbo atlikėjai – ukmergiškiai broliai Rimantas (medžio skulptorius, tautodailininkas) ir Stasys (mokytojas) Zinkevičiai. Jų išdrožti paminklai per 20 metų statomi Lietuvoje, kai kurie – užsienyje. Vos pažvelgus į kryžių, suspaudžia širdį. Su erškėčių vainiku ant galvos (o gal su spygliuota viela), virve surištomis rankomis stovi tremtinys, tarsi simbolizuotų to meto Lietuvą. Virš tremtinio galvos į dangų kyla trys kryžiai. Gal tai lietuvio tikėjimo, meilės ir vilties ženklai, o gal rankos, prašančios Dievo pagalbos? Kryžius kiekvienam sukels savitas mintis. Tačiau abejingų nebus. Tamsi ąžuolo spalva kryžiui suteikia tvirtumo ir vilties, jog, pagal B.Brazdžionį, „šimtmečių juoda audra jo neišraus“.

Kryžių pašventino Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ. Jis prašė Viešpaties, kad kryžius būtų išganingas, stiprintų tikėjimą, skatintų gerus darbus, būtų paguoda ir gynėjas, kad pasimeldusieji prie šio kryžiaus jaustų kūno ir sielos palaimą. Jo žodžius gražiai papildė „Tremtinio“ choro giesmė.

Ukmergės meras Algirdas Kopūstas susirinkusius pasveikino ir sakė, jog skaudi deportacijos atmintis tapo mūsų bendrumo, tautinio ir pilietinio solidarumo pagrindas. Tegul šis kryžius primins mums tautos kančias ir ragins prie bendro darbo, įprasminančio doros, gėrio, orumo, Tėvynės meilės sąvokas. Išreiškė viltį, jog lietuviai daugiau nebebus vežami į Rytus, nebėgs į Vakarus, o liks tėvų žemėje kurti gražios Lietuvos.

LPKTS Ukmergės filialo pirmininkas A.Zailskas apžvelgė lietuvių tautos kančių istoriją: Molotovo-Ribentropo paktą, sovietinę ir hitlerinę okupacijas ir jų pasekmes. Sovietų Sąjungos agresoriams buvo svarbu sunaikinti mokslinį, kultūrinį, karinį, politinį ir ūkinį Lietuvos elitą. Todėl ir buvo pradėta tautos tremtis į Rytus. Tačiau jiems nepavyko ištrinti lietuvių tautos valstybingumo idėjos.

Klebonas kun. P.Purlys padėkojo arkivyskupui už kryžiaus pašventinimą ir pakvietė visus šv. Mišių aukai. Giedodami „ Marija, Marija“, skambant varpams, susirinkusieji ėjo į bažnyčią.

Šv. Mišios, arkivyskupo pamokslas ir Sutvirtinimo sakramentas

Šv. Mišias aukojo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jam talkino kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas, Ukmergės šv. Petro ir Povilo parapijos klebonas, Ukmergės dekanato dekanas kun. Gintautas Kabašinskas, Deltuvos ir Bukonių parapijų klebonas kun. Šarūnas Leskauskas, Kauno šv. Kryžiaus (karmelitų) parapijos klebonas kun. Emilis Jotkus, Kavarsko ir Užunvėžio parapijų klebonas kun. Norbertas Martinkus, Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas kun. P.Purlys, Ukmergės Švč. Trejybės parapijos altaristas kun. Petras Tavoraitis ir Veprių parapijos klebonas kun. Bronislavas Gimžauskas.

Arkivyskupas visus pasveikino, gražiausius žodžius skirdamas jaunimui, kuriam šv. Mišių metu buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas. Jo pasakyto pamokslo mintys ilgam išliks besiklausiusiųjų širdyse.

Lietuva Apvaizdos dėka yra vietoje, kur nedreba žemė, bet kartais griaudžia perkūnas. Čia nuo amžių mūsų tėvai gyveno, mylėjo šį kraštą, niekam negrasino. Galėjome gyventi laimingai. Bet atsirado žmonių be sąžinės, be garbės, pilnų nedorų ambicijų. Jie nutarė šį žemės kampelį prie Baltijos pasidalyti. Lietuvą užgriuvo baisus „cunamis“, sunaikinęs tūkstančius nekaltų tautiečių. Lietuviai buvo kaltinami, nes mylėjo savo Tėvybę, žemę, gyveno nevogdami, nesukčiaudami. Tačiau atėjūnai juos laikė nusikaltėliais, vadino buožėmis ir pasmerkė katorgai, iš kurios daugelis negrįžo. Lietuvos žmonėms tai buvo didelis išbandymas, kurį ne visi atlaikė. Kai kas galvojo, kad prie okupantų reikia prisitaikyti, su jais bendradarbiauti. Už duonos kąsnį jie atsižadėjo Tėvynės, savo įsitikinimų. Iš tiesų žmonės būna nevienodi visais laikais. Galime tik svajoti, kad visi būtų dori ir tvirtos moralės. Tačiau mes visi lengvai pažeidžiami, todėl turime grumtis su blogiu.

Šiandieninis jaunimas mažai žino apie tuos baisius laikus. Jie gyvena dabartimi, tačiau jiems šiandien taip pat nėra lengva. Septynioliktaisiais Nepriklausomybės metais gundymai ir „cunamis“ šluoja Lietuvą. Tūkstančiai palieka Tėvynę, savo vaikus – senelių ir likimo valiai, daug prasigėrusių, paskendusių narkotikuose. Anuomet buvo pavojus tapti kolaborantais, tarnauti pavergėjams. Šiandien žmones neretai pavergia pinigas, seksas, purvas. Pavergia su baisesne jėga už komunizmą. Šioje žemės kelionėje žmogų gali išgelbėti tik Dievo artuma, palaima ir parama.

Sutvirtinimo sakramentas yra labai svarbus jaunuolių gyvenime. Jis ženklina rimtos jaunystės pradžią. Per Sutvirtinimą gaunamos Šv. Dvasios dovanos, kuriomis privalu teisingai pasinaudoti. Reikia melstis, kad jaunuoliai teisingai vertintų savo ir kitų žmonių gyvenimus, kad vyras su alaus buteliu nebūtų jiems pavyzdys, kad mergaitei nebūtų pavyzdys kokia nors žvaigžde vadinama nedorėlė, laisvo elgesio mergiotė, į kurią apskritai nevertėtų žiūrėti jaunam žmogui. Sutvirtinimas atverčia naują gyvenimo puslapį, kuriame įrašytos Šv. Dvasios dovanos ir troškimai gerai mokytis, dirbti, tapti gerais žmonėmis ir krikščionimis, dorais lietuviais.

Šv. Mišių metu 46 jaunuoliams buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Džiugu buvo matyti tokį didelį būrį. Tačiau apmaudu, kad dalis lietuvaičių tokia šventa proga į bažnyčią atėjo apsirengusios lyg į pliažą. Daugelyje pasaulio šalių taip „pasipuošusių“ net į bažnyčią neįleistų. Tai nėra didžiausia blogybė, tačiau norėtųsi, kad jų mamos ar mokytojos daugiau paaiškintų apie elementarias elgesio taisykles.

Baigiantis iškilmėms padėkos žodžius Bažnyčiai, arkivyskupui S.Tamkevičiui už didelį rūpestį jaunimu visų mokytojų vardu išsakė mokytoja Vidutė Tamašauskienė. Ji patikino, kad mokykla ir Bažnyčia bendradarbiaus auklėjant jaunus žmones Lietuvos patriotais, tautiškumo, religingumo, pilietiškumo dvasia. Švč. Trejybės bažnyčioje dirbančiųjų kunigų, pastoracinės tarybos, jaunimo, „Caritas“ ir kitų parapijos organizacijų vardu padėkojo katechetė Vida Tuškevičienė. LPKTS Ukmergės filialo vardu kalbėjo A.Zailskas ir palinkėjo visiems geros sveikatos.

Šventinio renginio chorai

Šv. Mišių metu ir po jų giedojo ir dainavo Ukmergės kultūros centro mišrus choras „Magnificat“ (choro įkūrėja ir vadovė Regina Ališauskaitė, koncertmeisterė Audra Bernadišienė) ir LPKTS Ukmergės filialo choras „Tremtinys“ (vad. Julija Juodienė). Choras „Magnificat“ susibūrė 1991 metais, kai tikintiesiems buvo sugrąžinta Švč. Trejybės bažnyčia. Chore gieda apie 40 asmenų: mokytojai, medikai, inžinieriai, tarnautojai. Jie yra parengę šv. Mišių liturgijos ir įvairioms šventėms reikalingus kūrinius. Choras giedojo įvairiose Lietuvos bažnyčios, dalyvavo Pasaulio lietuvių, Rytų Lietuvos regioninėje dainų šventėse, respublikinėse giesmių šventėse. 2001 metais su koncertine programa „Magnificat“ minėjo savo veiklos dešimtmetį. Nuo tada taip pasivadinęs choras pasirinko Mariją savo nuolatine mokytoja ir vadove. Tebūnie jų kelias rožėmis klotas.

LPKTS Umergės filialo choras „Tremtinys“ dainuoja nuo 1989 metų. Chore yra apie 30 įvairaus amžiaus asmenų, nemažai jų yra pabuvę Sibiro platybėse. Jie koncertavo daugelyje Lietuvos miestų, dalyvavo respublikinėse dainų šventėse, tremtinių „Leiskit į Tėvynę“ šventėse, keliavo partizanų keliais, dainavo prie bunkerių ir kryžių. Vadovė J.Juodienė labai didžiuojasi choristais. Sako, kad jie dainuoja iš idėjos ir meilės Lietuvai. Užsieniuose nebuvo, nes trūksta lėšų, tačiau norėtų. Iš tiesų jie to nusipelnė. Palinkėkime šiems žmonėms geros sveikatos ir paprašykime Dievo, kad padėtų išsipildyti jų svajonėms.

Parapijiečiai pasakojo, kad daugelio gražių ir prasmingų renginių įkvėpėjas – jų klebonas kun. P.Purlys. Todėl dėkingi jam už dvasingumą, geranoriškumą, darbštumą. Bažnyčioje pastatyti vargonai. Pagražėjo jos aplinka, pagal išgales tvarkoma išorė. Šventoriuje pastatyti du kryžiai. Parapijiečiai džiaugiasi, kad bažnyčioje žiemą nešalta. Tačiau svarbiausia – šilti santykiai su žmonėmis, parapijos dvasinis atsinaujinimas. Žmonės jaučia, kad jis dirba iš pašaukimo ir su meile.

Dr. Gražina KAČERAUSKIENĖ

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“