Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Per ilgai užsitęsę liustracijos procesai

Gintaras VISOCKAS

Ar pavyks Lietuvai atsikratyti šių sovietinį heroizmą vaizduojančių skulptūrų, tebestovinčių ant Žaliojo tilto pačiame Vilniaus centre? Autoriaus nuotrauka

Tikriausiai dar nepamiršome, kaip vienas iš jaunųjų Paleckių dinastijos atstovų viešai, ciniškai didžiavosi savo seneliu, 1940-aisiais važiavusiu į Maskvą parvežti lietuviams Stalino saulės. Vos prieš keletą dienų žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad pakruojiečiai rimtai svarsto galimybę šiandien pastatyti paminklą už antivalstybinę veiklą prieškario Lietuvoje sušaudytam komunistų agentui. Galima įtarti, jog tokios iniciatyvos – ne atsitiktinės ir ne paskutinės. Artimiausiu metu greičiausiai išgirsime dar daugiau „argumentuotų“ pasiūlymų įamžinti atminimą tų savo tautiečių, kuriuos, vadovaujantis sveiku protu, derėtų vadinti judais. Tuo tarpu raginimų nuo Žaliojo tilto nuversti sovietinių karių skulptūras, neturinčias nei meninės, nei istorinės, nei kultūrinės vertės, – nėra. Ir greičiausiai nebus. O jeigu ir kils tokia iniciatyva, ją nustelbs, be abejo, žymiai gausesni, žymiai garsesni prieštaraujančiųjų balsai. Būtinai atsiras meno, istorijos „ekspertų“, kurie įrodinės, esą sovietinių laikų simbolika – neatsiejamas Vilniaus architektūros ir kraštovaizdžio elementas. Ar be sovietinių karių Žaliasis tiltas tikrai būtų mažiau gražus ir mielas?

Labiausiai pasigendama griežto Liustracijos įstatymo

Priežasčių, kodėl Lietuva per septyniolika atgautos nepriklausomybės metų nesugebėjo sutramdyti kolaborantų, – daug. Būta visko: išdavysčių, pasipriešinimo, abejonių. Trūko visko: ir žinių, ir patirties, kai kada – atkaklumo, ryžtingumo, įžvalgumo. Bet labiausiai tąsyk trūko griežto Liustracijos įstatymo. Deja, jo nebuvo 1992-aisiais, jo nėra ir 2007-aisiais. Lietuva šiandien atrodytų kur kas gražesnė, jei prie valdžios nebūtume prileidę nei sovietinės nomenklatūros, nei kagėbistų, kurių išsišakojęs tinklas skurdina vienus ir turtina kitus. Bet ar galėjome jų neprileisti? Juk jėgos buvo akivaizdžiai nelygios. Jų rankose – svarbiausi argumentai: ir dideli pinigai, ir reali valdžia, ir patirtis, kaip valdyti mases, kaip manipuliuoti žmonių nuotaikomis. Galų gale jiems padėjo Kremlius, turėjęs dar didesnius finansinius išteklius, dar didesnę patirtį, kaip apgaudinėti visuomenę. Šią nelygią kovą vaizdžiai apibūdino Seimo narys Povilas Jakučionis, skaitydamas pranešimą neseniai Vilniuje įvykusioje mokslinėje konferencijoje „Komunizmą – į tarptautinį tribunolą“.

Pasak parlamentaro dr. P.Jakučionio, visi totalitariniai komunistiniai režimai buvo sukurti sovietų armijos durtuvų pagalba. Visi jie buvo tvarkomi pagal Sovietų Sąjungos pavyzdį. Nepaisant Rumunijos, Jugoslavijos ar Albanijos komunistų partijų lyderių maištingų nepaklusnumo Maskvai demonstracijų, jie vieni kitus globojo, vieni kitais pasitikėjo. Visų šių šalių komunistinių partijų elitas buvo auklėjamas Maskvoje, ir jie vieni kitus kuo puikiausiai pažinojo asmeniškai. Kai tautų laisvės troškimo banga išvertė iš valdžios kėdžių, buvusieji vėl labai greitai susidraugavo su Kremliuje šeimininkaujančiais komunistais, ėmė vieni kitiems talkinti. Dėl šių priežasčių beveik visose pokomunistinėse šalyse anksčiau ar vėliau, trumpesniam ar ilgesniam laikui į valdžią grįžo buvusieji komunistai, pakeitę pavadinimus, bet ne įsitikinimus. O atėję į valžią pirmiausia sustabdydavo įsisisiūbuoti pradedančius liustracijos procesus. Tad ne vien Lietuvoje buvusieji komunistai susikūrė rojų – palankias sąlygas dirbti tiek valdžios struktūrose, tiek kuriant privačias įmones, plėtojant privatų verslą, užimant visą ekonominę erdvę. Kiek geresnė padėtis Čekijoje, Slovakijoje, tačiau Albanijoje ar Rumunijoje – dar prasčiau nei Lietuvoje.

Vakarų Europai buvo lengviau

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje greitai ir beveik neskausmingai įsigalėjo demokratija. Taip atsitiko ne vien dėl to, kad naciai pralaimėjo karą, o Sovietų Sąjunga buvo nugalėtoja, todėl jos lyg ir nebuvo kaip peikti už diktatūrą. Būta ir kitų priežasčių. Pirmiausia nacių liustracija buvo ryžtinga, principinga, be jokių nuolaidų, išimčių. Naujoji Vakarų Europos valdžia turėjo aiškų tikslą – apvalyti valstybę nuo nacių nusikaltėlių. Šio tikslo siekta visomis įmanomomis priemonėmis, nebijant žmogaus teisių gynėjų priekaištų. Žinoma, įtakos turėjo ir milžiniška JAV ekonominė pagalba. Vakarų Europos gyventojai labai greitai pajuto gerėjant gyvenimą, todėl rėmė savo demokratines vyriausybes. Rytų ir Vidurio Europai buvo sunkiau atsikratyti komunistinės kupros nei Vakarų Europai – nacistinės. Ypač sunku buvo Rytų Europai. Ji buvo palikta viena pati kapanotis iš komunistų įtakos. O vaduotis buvo itin sunku. Komunistų lobistai, daugiausia iš Sovietų Sąjungos, o vėliau – ir iš Rusijos diplomatų korpuso bei KGB priedangos organizacijų sparčiai organizavo vadinamuosius tarptautinius „žmogaus teisių“ gynimo centrus ir teismus, kurių vienintelis tikslas – neleisti persekioti komunistinių nusikaltėlių.

Ne itin efektyvūs įstatymai

Lietuvos ir kitų Vidurio bei Rytų Europos komunistinių šalių pastarojo meto liustracijos procesai daugmaž panašūs. Tiksliau sakant, ne itin sėkmingi, ne itin efektyvūs. Pirmiausia apie Lietuvą. Lietuvoje, kaip ir kitur, teigiamų pokyčių mažai. Daug aistrų, vilčių ir triukšmo sukėlęs vadinamasis „rezervininkų“ veržimosi į aukščiausius valstybės valdymo postus užkardymo įstatymo projektas nepriimtas. Tokiai nuostatai kaip įmanydamos priešinosi Seimo Socialdemokratų ir Socialliberalų frakcijos, palaikomos kitų valdančiosios koalicijos partnerių (Kazimiros Prunskienės ir Artūro Zuoko partijų frakcijų). Imtasi net balsavimo boikotų – tokie mieli jiems atrodė KGB rezervo karininkai. Netiesiogiai KGB rezervininkų gerbėjams talkino ir prezidentas Valdas Adamkus, vetavęs Seimo jau priimtą pagrindinį įstatymą. Laimė, pavyko bent jau patvirtinti KGB archyvų atvėrimo visuomenei įstatymą. Buvę KGB slaptieji agentai ir rezervininkai jau nebegalės pasislėpti nuo tautos. Bet oficialiai viešai paskelbti KGB rezervo karininkų ir slaptųjų agentų, patikimų asmenų sąrašus Lietuva vis dar nesiryžo. Tuo tarpu kaimynėse valstybėse tokie sąrašai skelbiami bent jau internete. Liko nepriimti potvarkiai, reglamentuojantys nuo VSD nepriklausomą Liustracijos komisijos darbą ir tiesioginį jos finansavimą iš valstybės biudžeto. Dabar jau parengtas naujas KGB kadrinių darbuotojų ir rezervo karininkų dabartinės veiklos apribojimų įstatymo projektas. Apribojimus numatoma pratęsti iki 2012 metų. „Rezervininkams“ numatoma neleisti eiti pareigų, į kurias skiria prezidentas, premjeras ir Seimo pirmininkas, bei susipažinti ir dirbti su valstybės paslaptimis.

Rekordininkai – rumunai

Ne tik Lietuvoje šis procesas stabdomas. Remiantis Europos Žmogaus Teisių teismo galimais nepalankiais sprendimais, Konstitucinio Teismo išaiškinimais, liustracijos procesai atidedami, vilkinami, ignoruojami ir kai kuriose kitose pokomunistinėse valstybėse. Lietuvoje KGB rezervininkų veiklos apribojimo įstatymo projektas svarstomas jau trejetą metų. Bet rekordininkai – ne mes, lietuviai. Ilgiausiai Liustracijos įstatymas nagrinėtas Rumunijoje – net šešerius metus. Lenkijoje padėtis akivaizdžiai pagerėjo, kai į valdžią atėjo brolių Kačinskių koalicija. Oficialioji Varšuva pradėjo diplomatinio korpuso, kariuomenės vadovybės ir žvalgybos įstaigų valymą nuo asmenų, įtariamų bendradarbiavimu su Sovietų Sąjungos, Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Kairieji socialdemokratai šį valymą iki šiol vadina politiniu susidorojimu ir skundžia Lenkijos konstituciniam tribunolui bei Europos Žmogaus Teisių teismui. Tačiau broliai Kačinskiai neišsigando, nesitraukia. Radikalusis Liustracijos įstatymas Lenkijoje įsigaliojo 2007 m. kovo 15 d. Apie 700 tūkst. asmenų, gimusių iki 1972 metų ir nūnai dirbančių valstybės tarnyboje, taip pat mokslininkai, žurnalistai, įmonių vadovai privalo raštu deklaruoti, ar nebendradarbiavo su komunistiniu saugumu. Kas pameluoja – praranda darbą. Melagiai gali būti baudžiami net laisvės atėmimu. Deklaracijas tikrina ir sprendimus dėl paviešinimo priima Tautos atminties institucija. Buvęs Liustracijos teismas paleistas, nes jo teisėjai buvę tendencingi – akivaizdžiai palankūs kolaborantams. Daug Liustracijos įstatymo straipsnių Lenkijos konstitucinis tribunolas paskelbė prieštaraujančiais šalies konstitucijai. Tad Lenkijos Seimas ir vyriausybė priversti ieškoti naujų išeičių. Lenkijoje rengiamasi demontuoti visus komunistinio laikotarpio paminklus, garbinančius okupaciją ir komunistų partiją.

Latvijoje ir Estijoje griežtų potvarkių nėra

Latvijos Saema jau ne sykį svarstė, kaip ir kokiais būdais būtų galima paskelbti 4,5 tūkst. slaptųjų KGB agentų sąrašą. Prezidentė Vaira Vykė–Freiberga trečią kartą iš eilės šį bandymą vetavo (panašiai kaip V.Adamkus Lietuvoje). Svarstoma, gal vertėtų paskelbti ir aukštų SSKP veikėjų pavardes. Estijoje liustracijos procesai vyksta labai panašiai kaip ir Lietuvoje. KGB dokumentų saugojimo ir naudojimo tvarkos įstatymas priimtas 1994 metais. Po to jis šiek tiek tobulintas 1996 ir 1998 metais. Tačiau Estijos parlamentas 2006-aisiais nesugebėjo priimti įstatymo, skelbiančio partizanus (miško brolius) ir estų SS divizijos karius kovotojais už Estijos laisvę (bet nenumatančio jokių socialinių garantijų). Estijos vyriausybė pritarė ir parlamentas svarstė Baudžiamojo kodekso pataisas, numatančias iki trejų metų laisvės atėmimo bausmes už SSRS simbolikos demonstravimą viešose vietose. Įstatymas, kaip ir Lietuvoje, iki šiol nepriimtas.

Vaclavas Havelas: tiesa svarbiau už viską

Išsiskyrus Čekijos ir Slovakijos valstybėms, Čekijoje liko galioti Čekoslovakijos įstatymai. Liustracijos įstatymo galiojimas buvo pratęstas. Piliečiai gali susipažinti su slaptųjų tarnybų bylomis, bet trečiųjų asmenų pavardės jose yra „nematomos“. 2003 metais Čekijos vyriausybė internete paskelbė 75 tūkst. slaptųjų bendradarbių sąrašą. Sąrašai taip pat buvo išspausdinti ir atskirame leidinyje. Jų apimtis – 12 tomų, kurių kiekvienas turėjo po penkis tūkstančius puslapių ir svėrė po aštuonis kilogramus. Pasirašydamas įstatymą Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas pasakė, kad „tiesa yra svarbiau už kitas aplinkybes“. Slovakai 1993-iaisiais internete taip pat paskelbė visų komunistinių slaptųjų tarnybų agentų pavardes. 2002-aisiais Slovakijoje buvo priimtas Tautos atminties įstatymas ir įsteigtas Tautos atminties institutas. Jo uždaviniai – nacistinio bei komunistinio režimų nusikaltimų dokumentavimas ir archyvų atvėrimas visuomenei. Nukentėjusiems prieinamos jų bylos. Su sovietiniu saugumu bendradarbiavo apie 80 tūkstančių žmonių.

Vengrijoje – daug apribojimų

Vengrijojoje Liustracijos įstatymas priimtas 1994-aisiais, o tobulintas – 1996 metais. Ilgainiui įsteigta Istorijos įstaiga, kuri saugo ir tvarko komunistinio laikotarpio slaptųjų tarnybų dokumentus. Su dokumentais galima susipažinti, tačiau yra daug apribojimų. Liustracijos komisija privalo patikrinti visus, gimusius iki 1972 metų, jeigu jie pretenduoja į pareigas, reikalaujančias priesaikos parlamentui ar prezidentui. 2000-aisiais šios nuostatos buvo pratęstos dar ketveriems metams ir išplėstas liustruojamų asmenų ratas, įrašant dirbančius radijuje, televizijoje, spaudoje ir elektroninėje žiniasklaidoje, teisėjus, prokurorus... Istorijos įstaigą oficialiai kontroliavo parlamentas, bet realiai, kam galima, o kam negalima susipažinti su dokumentais, nulemdavo slaptosios tarnybos (kaip Lietuvoje – VSD). Todėl 2003-iaisiais Istorijos įstaiga buvo panaikinta, o vietoj jos įsteigtas Valstybės saugumo tarnybų istorinis archyvas. Prie archyvinių bylų gali prieiti slaptųjų tarnybų sekti asmenys, bet skelbti duomenis jie gali tik apie save.

Išteisino maršalą Joną Antonesku

Rumunijoje Liustracijos įstatymas svarstomas nuo pat 1999-ųjų ir vis dar taisomas, atmetamas, vėl taisomas (kaip Lietuvoje „rezervininkų“ įstatymas). Tik 2003 metais Taryba paskelbė pirmąją „Securitate“ slaptųjų agentų sąrašą, kuriame buvo vos 33 pavardės. Trylika iš paskelbtųjų jau buvo mirę. Tik 2006 metais buvo atvertos visos „Securitate“ bylos. Naujas Rumunijos prezidentas Trajanas Basesku viešai pasmerkė komunizmą kaip nusikalstamą režimą. Rumunijoje buvo nužudyta, įkalinta lageriuose, deportuota apie du milijonus žmonių. 2007 metais Apeliacinis teismas pripažino teisėtu Rumunijos dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje ir išteisino maršalą Joną Antonesku, išlaisvinusį Besarabiją ir Bukoviną iš sovietų okupacijos. Kremlius dėl to protestuoja, vadina istorijos perrašinėjimu ir karo aukų įžeidimu.

Bulgarija – paskutinioji

Viena iš paskutiniųjų šalių, atvėrusi komunistinių slaptųjų tarnybų archyvus, – Bulgarija. Tai padaryta praėjus aštuoniolikai metų po komunistinio režimo žlugimo. Paskirta devynių narių Liustracijos komisija, kuri demaskuos slaptosios policijos agentus. Iki šiol buvo prisidengiama agentų, kovojusių su terorizmu, apsaugos įstatymu. 2006-aisiais įstatymas numatė išslaptinti komunistinės slaptosios tarnybos (DS) dokumentus ir jos agentus. Komisija skelbia agentų pavardes internete ir tikrina aukštų valstybės pareigūnų galimo bendradarbiavimo su DS atvejus.

Vokietijoje – kruopštus tikrinimas

Vokietijoje kruopščiai tikrinami visi asmenys, norintys dirbti šalies ir federalinių žemių vyriausybėse. Tikrinama jų praeitis, ar kadaise nebūta kontaktų su komunistine slaptąja tarnyba „Stasi“. Taip pat kruopščiai tikrinami pareigūnai, dirbantys su valstybės paslaptimis, dirbantys valstybei svarbiuose objektuose bei politinių partijų vadovai. Nustačius bendradarbiavimo su „Stasi“ faktus, patikėtinis apie tai praneša kompetentingai įstaigai. Skelbti informaciją apie asmenis, bendradarbiavusius su slaptąja tarnyba, galima tik tuo atveju, jei neprieštarauja patys įtariamieji. Įstatymas galiojo 15 metų, t.y. iki 2007-ųjų. 2006 metų gruodžio mėnesį įstatymo galiojimas pratęstas dar penkeriems metams bei išplėstas pareigybių, kurių negali užimti buvę „Stasi“ bendradarbiai, sąrašas.

Rytų Vokietijoje – nieko gera

Kaip mokslinėje konferencijoje „Komunizmą – į tarptautinį tribunolą“ tvirtino parlamentaras dr. P.Jakučionis, 2007 metų balandžio pabaigoje su grupe Seimo narių, LPKTS valdybos pirmininke Jūrate Marcinkevičiene ir Genocido centro direktore Dalia Kuodyte dalyvavęs Tiūringijos žemės landtago organizuotoje diskusijoje „Bendra istorija 1945 – 1989 metai“, „Rytų Vokietijoje nieko gera“. Viešnagės metu paaiškėjo, kad padėtis Rytų Vokietijoje yra panaši kaip ir Lietuvoje. Buvę politiniai kaliniai piktinasi, kad aukšti VDR valdžios pareigūnai ir „Stasi“ bendradarbiai vis įžūliau braunasi į aukštus valstybės valdymo ir vietos savivaldos postus. Istorinė atmintis apie komunistinio režimo nusikaltimus neįamžinama. Vokietijos mokyklose dėstoma tik holokausto istorija. O juk Buchenvaldo mirties stovykloje VDR laikais buvo kalinama 38 tūkst. komunistinio režimo priešininkų ir iki Vokietijos sujungimo net aštuoni tūkstančiai iš jų buvo tiesiog numarinti badu bei užkasti stovyklos teritorijoje.

Pradeda judėti Ukraina

Liustracijos procesų Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse iš viso nėra. Tiesa, prezidentas Viktoras Juščenka Pergalės dienos minėjime pagerbė Ukrainos sukilėlių armijos vadą Romaną Šuchevičių. Ukrainos sukilėliai kovojo su sovietiniu okupantu Karpatų kalnuose iki 1956 metų. Ukrainos vyriausybė bandė sukilėlių armijos, kovojusios dėl Ukrainos nepriklausomybės 1934 – 1956 metais, veteranams suteikti bent šiokias tokias socialines garantijas. Tačiau prorusiško Viktoro Janukovičiaus šalininkai parlamente tam priešinasi. Sėkmingos tėra Ukrainos pastangos, kad Jungtinės Tautos ukrainiečių tautos genocidu pripažintų tyčia komunistų sukeltą badą 1932 – 1933 metais. Tada badu Ukrainoje buvo numarinta apie dešimt milijonų žmonių. Šį faktą kaip genocidą pripažino Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos parlamentai.

Liustracijos procesai pokomunistinėse šalyse iš tiesų per ilgai užsitęsė. Pirmiausia taip atsitiko todėl, kad įstatymų priėmimą ir vykdymą tyčia vilkina kairiosios politinės jėgos, prisidengdamos tariamais žmogaus teisių pažeidimais, demagogiškai porindamos apie tariamą liustracijos beprasmiškumą. Bet ar tikrai liustracija nereikalinga ir beprasmė?

© 2007 „XXI amžius“