Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežius iškelia šv. Pranciškaus atsivertimo aktualumą

Mindaugas Buika

Popiežius Benediktas XVI susikaupė maldai prie šv. Pranciškaus kapo

Asyžiaus šventojo pavyzdys patrauklus jaunimui

Kaip ankstesnėje savo piligrimystėje į Paviją (išsamiau apie tai rašyta „XXI amžiaus“ Nr.33) prie dvasia artimo garsaus teologo šv. Augustino relikvijų, taip ir neseniai apsilankęs kitame Italijos mieste Asyžiuje kalbose, skirtose čia gyvenusiam ir apaštalavusiam didžiausio Bažnyčios vienuolyno įkūrėjui šv. Pranciškui, popiežius Benediktas XVI sutelkė dėmesį į abiejų šventųjų sektiną atsivertimo liudijimą. Atsivertimas – tai esminis posūkis krikščionio egzistencijoje, kai gyvenimas radikaliai atnaujinamas ir visuomet tampa paženklintas Jėzaus Kristaus mokymo nuostatomis.

Nors šv. Augustinas ir šv. Pranciškus buvo labai skirtingi šventieji, tačiau jų abiejų gyvenime panašu buvo tai, kad prieš dramatišką atsivertimą jie, kaip to meto jauni vyrai, džiaugėsi materialiniais malonumais, tuo būdami artimi daugeliui šių dienų jaunimo. Šv. Pranciškaus atsivertimas sulaukus 25-erių „atėjo, kai jis buvo gyvybingumo, patyrimų ir svajonių viršūnėje“, sakė Šventasis Tėvas, birželio 17 dieną kalbėdamas 25 tūkstančiams vaikinų ir merginų, susirinkusių iš Asyžiaus ir gretimų diecezijų. Primindamas šv.Pranciškaus, turtingo prekybininko sūnaus, jaunystės biografiją, Popiežius sakė, kad jis buvo „lengvabūdis ir dosnus“ ir mėgdavo su draugais iki paryčių puotauti ir trankytis Asyžiaus gatvėmis.

„Kaip būtų galima paneigti, kad yra daug jaunų ir ne visai jaunų žmonių, kurie yra viliojami sekti jaunojo Pranciškaus gyvenimo pavyzdžiu iki atsivertimo? – klausė Benediktas XVI. – Už šio gyvenimo būdo slypi laimės troškimas, kuris turi buveinę kiekvieno žmogaus širdyje“. Tačiau šventasis nerado „tikro džiaugsmo“, nes tiesa yra tai, jog laikini žemiški dalykai gali suteikti „džiaugsmo švystelėjimus“, ir tik antgamtiška begalybė geba užpildyti visą širdį, aiškino Šventasis Tėvas, primindamas šv. Augustino posakį.

Kita šv.Pranciškaus būdinga charakterio savybė buvo „jo ambicingumas, garbės ir nuotykių troškimas“, ir šias savybes Viešpats išnaudojo, kad patrauktų šventąjį „parodydamas jam šventos ambicijos kelią, kuri būtų sutelkta į begalybę“. Kaip prieš aštuonis šimtmečius šv. Pranciškui, taip ir šių dienų jaunimui Kristus kalba tiesiog į širdį, kviesdamas ieškoti gilesnės prasmės gyvenime. Tai nėra lengva, nes pasaulis yra kupinas „garsių, bet tuščių balsų“, kurių apkurtinti galime nebeišgirsti „Jo balso, kuris vienas yra vertas, nes yra tik Tas vienintelis, kuris išgelbėjo“.

Todėl Šventasis Tėvas kvietė jaunus žmones drąsiai sekti šv.Pranciškų ir vidiniame savo sielos susitelkime, ir tyloje klausytis Dievo žodžio. Kaip tai darė atsivertimo kelyje šv.Pranciškus: „Žingsnis po žingsnio Asyžiaus šventasis leidosi būti vedamas į susitikimą su Kristumi tol, kol tai tapo jo brangiausiu turtu ir gyvenimo šviesa“. Šv. Pranciškus sutiko Kristų ne tik Dievo žodžio kontempliacijoje, bet ir jo globotuose vargšuose bei ligoniuose, gamtoje, ypač esantį Eucharistijoje, o taip pat Grečio oloje jo įrengtoje Prakartėlėje. Pagaliau „patyrimas La Vernos kalne, kur jis priėmė stigmas, rodo tą intymumo lygį, kurį jis pasiekė ryšyje su nukryžiuotu Kristumi“, aiškino popiežius Benediktas XVI.

Jis taip pat pabrėžė, jog būtent todėl, kad šv.Pranciškus yra Kristaus žmogus, jis kartu yra Bažnyčios žmogus. „Iš šv.Damiano kryžiaus jis priėmė nurodymą atstatyti Kristaus namus, t.y. Bažnyčią“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, jog iš esmės šią atsakomybę Kristus skiria visiems pakrikštytiesiems, nes „Bažnyčia auga ir yra atnaujinama pirmiausia tokiu mastu, kokiu kiekvienas iš mūsų atsiverčiame ir siekiame šventumo“.

Sielovadinė strategija ir bendrystė

Kiek kitokiu, sielovadiniu, aspektu apie atsivertimą popiežius Benediktas XVI kalbėjo prieš tai Asyžiuje vykusiame susitikime su vietos kunigais, diakonais ir vienuolijų nariais bei narėmis. Jis sakė, kad milijonams piligrimų, kurie kasmet aplanko Asyžiaus šventoves, patraukti „šv.Pranciškaus charizmos“, reikia padėti geriau suprasti „krikščioniškojo gyvenimo esminį branduolį ir siekti jo „aukščiausio lygmens“, kuris yra šventumas“. Taigi nepakanka vien tik gėrėtis šv.Pranciškumi ir jo mokymu, bet per jį maldininkai turi įgyti susitikimo su Kristumi malonę, išpažinti ir mylėti Jį su „tvirtu tikėjimu, tikra viltimi ir tobula meile“, kaip savo maldoje yra išsakęs pats Asyžiaus šventasis.

Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį, kad tarp mūsų laikų krikščionių pastebima tendencija Kristų priimti siaurai suprantant, kada gėrimasi Jo žmogiškomis savybėmis, bet atmetamas „Jo dieviškumo gilusis slėpinys“. Šiuo atžvilgiu taip pat ir šv.Pranciškaus neaplenkė tam tikras jo asmenybės iškraipymas: jis vertinamas kaip liudytojas vertybių, kurios yra svarbios šiandieninei kultūrai, tačiau „užmirštamas jo esminis pasirinkimas, tapęs, sakytume, jo gyvenimo širdimi, – tai Kristaus pasirinkimas“. Todėl Asyžiuje dirbantys kunigai, diakonai ir vienuolijų nariai bei narės turi susiformuoti aiškią sielovadinę strategiją dėl piligrimų ir padėti jiems „atsispirti daugeliui reliatyvizmo vilionių, kurios charakterizuoja mūsų laikų kultūrą“.

Popiežius Benediktas XVI dvasinio luomo atstovams aiškino, kad šv.Pranciškaus, kaip ir šv. Klaros, vardas įpareigoja Asyžių „išsiskirti ypatinga misijine energija“. Todėl yra būtina, kad šiame mieste Bažnyčios gyvenime turi būti „intensyvus bendrystės patyrimas“. Kaip tik vadovaudamasis šiomis nuostatomis Šventasis Tėvas savuoju motu proprio dokumentu „Totius orbis“ 2005 metais pagrindinėms Asyžiaus šventovėms – Šv.Pranciškaus ir Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės katedroms – suteikė popiežiškųjų bazilikų titulą.

Joms taip pat buvo paskirtas popiežiškasis legatas, kuriuo tapo kardinolas Atilijas Nikora, o Asyžiaus pastoracijai koordinuoti paskirtas vyskupas Domenikas Sorentinas, kurio jurisdikcijai priklauso visos vietinės bažnytinės struktūros, tarp jų ir vienuolinės bendruomenės. Popiežius džiaugėsi, kad šis jo sprendimas susilaukė didelio palankumo ir noro bendradarbiauti, kas turi duoti gausių vaisių. Benediktas XVI, be kita ko, paaiškino, kad nors vienuolinės bendruomenės „turi teisę tikėtis jų charizmos priėmimo ir gerbimo“, tačiau jos turi vengti būti „salomis“ ir integruotis dosnioje tarnystėje pagal „pastoracinį planą, kurį yra patvirtinęs vyskupas visai diecezinei bendruomenei“. Anksčiau Asyžiuje susitikęs su pranciškonų konventualų generalinės kapitulos nariais Šventasis Tėvas jiems perduotame laiške išreiškė padėką vienuoliams už jų klusnumą, su kuriuo jie priėmė motu proprio „Totius orbis“ potvarkius.

Kreipdamasis tiesiogiai į Asyžiaus kunigus ir diakonus Popiežius pabrėžė, kad jų „entuziazmas ir bendrystė, maldos gyvenimas ir dosni tarnystė yra „privalomi“. Žinoma, gali atsitikti, kad dvasininkai pajus nuovargį ar baimę naujų iššūkių ir naujų sunkumų akivaizdoje, tačiau reikia tikėti, kad Viešpats suteiks stiprybę, reikalingą padaryti tai, ko Jis mūsų prašo. „Jis užtikrins, jog pašaukimai nesibaigs, jeigu jų bus meldžiama su tikėjimu“, – sakė Benediktas XVI. Taip pat jeigu kunigų ir diakonų pastoracinė tarnystė bus pakankamai uoli ir išradinga, gebanti parodyti kunigystės grožį.

Pokalbio su Asyžiaus dvasinio luomo nariais pabaigoje Šventasis Tėvas kreipėsi į pašvęsto gyvenimo vyrus ir moteris, pavadindamas juos „didžiuoju Bažnyčios ištekliumi“ tiek parapijų pastoracijoje, tiek globojant atvykstančius piligrimus, kurie dažnai tikisi ir randa reikiamą svetingumą bei dvasinį liudijimą. Kaip pavyzdį nurodydamas griežtos regulos besilaikančias seseris vienuoles, popiežius Benediktas XVI kvietė jas ištikimai saugoti „kontempliacijos liepsną“ ir visada būti „Kristaus meilės ženklais“, iš kurių kiti broliai ir seserys galėtų semtis stiprybės pasitaikančiuose apaštalinio gyvenimo sunkumuose.

Didžiųjų atsivertimų palyginimas

Popiežiaus Benedikto XVI piligrimystė į Asyžių, kuri buvo jau septynioliktoji jo kelionė Italijos teritorijoje, kaip pranešta, buvo skirta šv.Pranciškaus (1181–1226) atsivertimo 800-osioms metinėms paminėti. Ta proga Asyžiaus vyskupijoje praėjusį spalį paskelbti „Atsivertimo metai“. Šventojo Tėvo apsilankymas Asyžiuje birželio 13 dieną tapo svarbiausiu tų „Atsivertimo metų“ renginiu ir kulminacija.

Pirmoji Popiežiaus, iš Romos atskridusio sraigtasparniu, vizito stotis buvo Rivotorto vietovės šventovė, kurioje yra saugojamas vadinamasis šventasis Tugusijas. Tai yra kuklus namelis, kartais vadinamas Mažųjų brolių vienuolijos „lopšiu“, kuriame šv.Pranciškus kurį laiką gyveno su savo bičiuliais. Čia Benediktą XVI priėmė pranciškonų konventualų generalinis vyresnysis tėvas Markas Taska. Po to Šventasis Tėvas nuvyko į Šv. Damiano bažnyčią, kur buvo sutiktas mažųjų brolių generalinio vyresniojo tėvo Chozės Rodrigeso Karbaljo ir kitų pranciškonų vyresnybės atstovų.

Trečioji kelionės stotis, kaip pranešama Vatikano radijo ataskaitoje, Popiežių atvedė į Šv.Klaros baziliką, kurioje saugomas šv.Damiano kryžius, prie kurio besimelsdamas šv.Pranciškus patyrė mistinį Nukryžiuotojo paliepimą atnaujinti Bažnyčią. Prie bazilikos prisišliejęs seserų klarisių vienuolynas, kurio koplyčioje Benediktas XVI susitelkė trumpai adoracijai priešais Švč.Sakramentą ir susikaupimui prie šv.Damiano kryžiaus. Po apsilankymo Šv.Klaros bazilikoje, Šventasis Tėvas nuvyko į tėvų kapucinų vienuolijos kuriją, kur po pokalbio su bendruomenės generaliniu vyresniuoju tėvu Mauru Joriu Asyžiaus Šv.Pranciškaus žemutinės bazilikos aikštėje aukojo sekmadienio šv.Mišias. Prie altoriaus Popiežiui asistavo jo legatas Asyžiuje kardinolas A.Nikora ir Asyžiaus vyskupas D.Sorentinas.

Sakytoje homilijoje Benediktas XVI lygino trijų didžiųjų asmenų atsivertimą: šv.Pranciškaus ir to sekmadienio Žodžio liturgijoje minėtus Dovydą bei apaštalą šv.Paulių. Žydų karalius Dovydas vardan meilės moteriai išdavė ir nužudė ištikimą pavaldinį, bet vėliau, susipratęs ir labai gailėdamasis dėl niekšingo pasielgimo, atsivertė. Nors pagal turimas biografines žinias šv.Pranciškaus jaunystėje nebuvo taip žemai puolęs, tačiau jis pats savo „Testamente“ pirmuosius metus iki atsivertimo laikė „nuodėmingais“, priminė Šventasis Tėvas. Nors tais laikais „Asyžiaus puotų karalius“ pasižymėjo dosnumu, tačiau tai tikrai nebuvo pasiaukojanti krikščioniška meilė.

Po atsivertimo – tapatinimasis su Kristumi

Atsivertimas šv.Pranciškui leido išgyventi ir patirti gailestingumą. Patarnavimas raupsuotiesiems, kuriais iki tol bjaurėjosi, vieno jų pabučiavimas nebuvo tik šiaip sau filantropiškas gestas arba socialinio atsivertimo išraiška, o tikra religinė patirtis, kuri galėjo įvykti tik Dievo meilės ir malonės iniciatyva. Tos malonės paveiktas, ir tautų apaštalas šv.Paulius, iki tol buvęs vienu aršiausių pirmųjų krikščionių persekiotojų, atsivertė tapdamas galingu krikščionybės apaštalu. Vėliau visą savo gyvenimą sutapatinęs su Kristaus kryžiaus kančia, jis buvo pirmasis, prakalbęs apie patirtas Jėzaus stigmas.

Po atsivertimo ir šv.Pranciškaus visas gyvenimo kelias buvo nuolatinės pastangos susitapatinti su Kristaus kančia. Išganytojo žaizdos palietė šv.Pranciškaus širdį pirmiau, nei La Vernoje paženklino jo kūną, kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Su visu tikrumu Asyžiaus šventasis galėjo kartu su apaštalu šv.Pauliumi sakyti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o manyje gyvena Kristus“. Dėl tokios patirties šv. Pranciškus galėjo mokyti, kad ištikimybė savo religiniams įsitikinimams, ypač ištikimybė nukryžiuotajam ir prisikėlusiam Kristui, negali būti išreikšta smurto bei nepakantumo veiksmais, o nuoširdžia pagarba vieni kitiems, dialogu, įsipareigojimu taikai ir susitaikymui.

Paskutiniai Šventojo Tėvo kelionės etapai buvo pasimatymas su Asyžiuje gyvenančiomis jo tautietėmis vokietėmis seserimis klarisėmis, apsilankymai Šv.Rufino katedroje, kur vyko jo minėtas susitikimas su kunigais ir vienuoliais, bei Švč.Mergelės Marijos Angelų Karalienės bazilikoje, šalia kurios esančioje aikštėje pasakė aptartą kalbą tūkstančiams jį entuziastingai pasitikusių jaunų žmonių. Prieš šį renginį, po kurio sugrįžo į Romą, popiežius Benediktas XVI susikaupė maldai Asyžiaus Dievo Motinos katedros viduje esančioje mažytėje Porciunkulės bažnytėlėje, menančioje šv.Pranciškaus gyvenimą ir veiklą.

Porciunkulėje, kurią Asyžiaus šventasis atstatė savo rankomis, priėmė savo pirmuosius brolius ir siuntė juos apaštalauti. Joje šv.Pranciškus 1212 metais paskelbė pirmuosius atlaidus bažnytėlės lankytojams, – vėliau Vatikanas išplėtė juos į visą Bažnyčią, – joje ir užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą, tapusį šventumo pavyzdžiu visiems. „Žengdami jo pėdomis ir mes, kupini pasitikėjimo, šaukiamės Dievo, mūsų Tėvo, kad Šv.Dvasios galia leistų ir mums atsiverti Jo Sūnaus meilei bei visa širdimi atsiversti Jam“, – prasmingai kalbėjo Šventasis Tėvas Asyžiuje aukotų šv.Mišių maldoje, kuri lieka svarbiu šios piligrimystės palinkėjimu.

© 2007 „XXI amžius“