|
Prezidento prievolė būti vienodai teisingam visiems
Atviras laiškas Prezidentui Valdui Adamkui
Kreipiuosi į Jus viešai, nes problema, manau, reikšminga valstybei, o tikimybė, kad neviešą kreipimąsi koks nors klerkas sąmoningai ar nesąmoningai nuslėps, didelė.
Toks žmogus neturi atsidurti gatvėje, šie Jūsų žodžiai, skirti A.Pociui, verčia mane kreiptis į Jus dėl ne mažiau visiems žinomo Algirdo Petrusevičiaus, atsidūrusio... kalėjime.
Nepažįstu A.Pociaus. Iš žiniasklaidos ir daugelio žmonių apie jį teko girdėti daug blogo ir beveik nieko gero. Bet jei Jūs jį vertinate ir globojate, matyt, žinote kažką, ko nežino kiti. Taip kartais būna.
Aš A.Petrusevičių pažįstu nuo jaunystės. Drauge teko suvalgyti ne vieną pūdą druskos, todėl pažįstu labai gerai. Apie jo nuopelnus ir auką Tėvynei galėčiau pasakoti labai daug. Bet ar reikia? Juk tai visiems žinoma. Todėl paminėsiu tik keletą dalykų, apie kuriuos žiniasklaida ir interneto komentatoriai arba tyli, arba kalba iškreiptai.
Jei A.Petrusevičius savo gabumus ir energiją būtų naudojęs ne kovai dėl Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės, o savo asmeniniams poreikiams tenkinti, tai šiandien jis būtų turtingesnis už A.Brazauską, R.Paksą, V.Uspaskichą ir panašius, ir ne kalėjime sėdėtų, o irgi mėgautųsi Ispanijos ar Egipto saule. Bet Tėvynės meilė ir teisingumo troškimas neleido jam nei bankuose santaupų sukaupti, nei vertingų akcijų įsigyti. Jo visas nekilnojamasis turtas kukli trobelė Kauno pakraštyje. Užtat yra labai daug jam dėkingų dorų žmonių, kuriuos sunkią valandą rėmė savo širdies šiluma ir sunkiai uždirbtomis kapeikomis. Sunkiai uždirbtomis, nes čekistai už siekį tęsti laisvės kovą Lietuvoje Mordovijos lageryje nupjovė dešinę ranką, o po trylikos metų grįžusiam į Lietuvą neleido dirbti ir uždirbti pagal sugebėjimus ir jėgas. Net su nepriklausomybės keliu pirmus žingsnius žengiančia Lietuvos valstybe jis dalijosi savo kukliu būstu (ne nuomavo, o dalijosi veltui!) jo namuose veikė slapta valstybinė ginklų gamybos įmonė Vytis. Didžioji dalis 1991 metais parlamento gynybai naudotų priemonių ginklų, sprogmenų, Molotovo kokteilių paženklinti vienintelės A.Petrusevičiaus rankos pirštų atspaudais.
Artėjant 1996 metų Seimo rinkimams, gausias Tėvynės gynėjų gretas jungianti visuomeninė Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga pasiūlė konservatoriams įtraukti į savo kandidatų sąrašą nepartinį jų organizacijos vadovą A.Petrusevičių. Konservatoriai pasiūlymą priėmė ir A.Petrusevičių įrašė 46 numeriu. O rinkimų metu rinkėjai, reitinguodami kandidatus, A.Petrusevičių stumtelėjo į 20 vietą sąraše. Nė vienos partijos nė vienas kandidatas nebuvo taip ženkliai rinkėjų perkeltas aukštyn, kaip tai buvo padaryta su A.Petrusevičiumi, nors jokios asmeninės rinkimų kampanijos jis nevedė nei pažadais, nei dovanomis. Tai liudija, koks jis populiarus, gerbiamas ir mylimas daugelio rinkėjų.
Valstybė, kuri nebrangina ir nesaugoja tokių savo piliečių kaip A.Petrusevičius, yra sunkiai serganti valstybė. Valstybės specialiųjų tarnybų tiesioginė pareiga valstybei vertingus, brangius, svarbius žmones saugoti ir ginti nuo nusikaltėlių, provokatorių, svetimų įtakos agentų. Deja, Lietuvos VSD (vargu ar be A. Pociaus žinios) bei Generalinė prokuratūra daug metų eikvojo jėgas, laiką ir valstybės lėšas siekdami išprovokuoti A.Petrusevičių pažeisti įstatymus. Ir pagaliau savo tikslą pasiekė, kai VSD provokatoriumi sutiko būti buvęs A.Petrusevičiaus bendražygis kovoje dėl Tėvynės laisvės Albertas Miceika. Drįstu garantuoti, kad išprovokuoti A.Petrusevičių niekaip nebūtų pasisekę, jei provokatoriaus vaidmuo būtų pavestas kam nors iš nusikalstamo pasaulio.
Taip, žinau, pripažįstu ir pritariu, kad žmonės privalo laikytis įstatymų ir nepasiduoti jokioms provokacijoms. Bet juk tai idealas, siekiamybė! O realiame gyvenime, sakoma, ir šventasis per dieną dvylika kartų nusižengia. Ir neklystančių nebūna.
Šiandien Lietuvoje veši įstatymų, tvarkos, valdžios negerbimas. Didžiulis nepasitikėjimas teismais, teisėtvarkos struktūromis, Seimu, Vyriausybe, partijomis. Valstybė gan efektyviai gina nusikaltėlius, bet ne jų aukas. Nusikaltėliai nesunkiai apsiginkluoja ir nuo jų ginklų per metus žūsta keletas žmonių. Bet doriems žmonėms pasinaudoti ginklais savigynai trukdoma visais įmanomais būdais. Mąstančius žmones jau slegia baimė, kad Lietuva, jei dar netapo, tai greitai gali tapti Rusijos Trojos arkliu Europos Sąjungoje ir NATO. Todėl vis aktualesnė darosi Adomo Mickevičiaus poemoje Ponas Tadas išsakyta pranašystė: Lietuvai visuomet reiks geležies ir girių.
Štai tokioje moraliniais ir kriminaliniais pelėsiais dvokiančioje atmosferoje A.Petrusevičius padėjo buvusiam Tėvynės gynėjui (tapusiam Judu) du dujinius pistoletus perdirbti į kovinius, kuriais Miceika žadėjo apginkluoti kaimo senukus, norinčius apsiginti nuo banditų.
A.Petrusevičius pripažįsta savo kaltę (o aš tvirtinu, kad jis ne nusikalto, o tik suklydo). Perauklėti jo nereikia. Kalėjimu įrodinėti ir aiškinti jam, už kokius darbus kokie būna atpildai irgi nesąmonė, nes jis jau garbaus amžiaus, nekvailas ir turi pavydėtinai turtingą gyvenimišką patirtį. Laisvės, žmoniškumo, tiesos priešininkai jį jau kalino trylika metų nepalyginti siaubingesnėje nelaisvėje, nei Lietuvos miglose klaidžiojantis teismas priteisė jam dabar.
Neįmanomas dalykas, kad A.Petrusevičių kas nors sugebėtų dar kartą išprovokuoti pažeisti įstatymus! O Lietuvai ir artimiesiems jis labai naudingas ir reikalingas laisvėje.
Jūsų teiginį, kad A. Pocius neturi atsidurti gatvėje, logiška ir neišvengiama papildyti: O Algirdas Petrusevičius neturėjo atsidurti kalėjime, neturi būti kalinamas ir negali būti net minties apie pensijos bei apdovanojimų atėmimą.
A.Petrusevičiaus išprovokavimas ir nuteisimas purvina dėmė nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Tą dėmę teisiškai nuplauti beliko vienintelė galimybė Prezidento malonė.
Jūsų žmogiška ir Prezidento prievolė būti vienodai teisingam visiems. Jei globosite tik A.Pocių ir kitus, visuomenės nuomone, akivaizdžiai kaltus, bet dėl įstatymų netobulumo ar teisėsaugininkų nenoro bei nesugebėjimo nenuteistus, o A.Petrusevičiaus neamnestuosite, tai daug kam gali kilti net abejonė, ar nesulaužyta Prezidento priesaika. Nuolankiai prašau, nelaukiant net Aukščiausiojo Teismo verdikto, suteikti Algirdui Petrusevičiui Prezidento malonę atleidžiant jį nuo bet kokios bausmės, kad jo kalinimas neliktų gėdinga dėme Lietuvos istorijoje ir Jūsų biografijoje.
Liudvikas SIMUTIS,
Kovo 11-osios Akto signataras, partizaninio karo dalyvis
© 2007 XXI amžius
|