|
Suokalbis
Blogio ašies valstybės Irano Islamo Respublikos prezidento Machmudo Achmadinedžado vizitas, specialiai pabrėžiant, kad jis atvyko į svečius pas Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką, sukėlė didelį tarptautinį susidomėjimą.
O impulsas glaudiems Teherano ir Minsko tarpusavio santykiams buvo duotas A.Lukašenkai viešint Irane pernai, lapkričio mėnesį. Tada Irano ir Baltarusijos prezidentai pasirašė nemažai dokumentų apie glaudų bendradarbiavimą juridinėje ir kultūrinėje srityse, o Teheranas ir Minskas buvo paskelbti susibroliavusiais miestais. Ir štai dabar atvykęs į Minską karingasis Irano prezidentas M.Achmadinedžadas pavadino A.Lukašenką pačiu geriausiu savo draugu. Daugumos apžvalgininkų nuomone, ta draugyste pirmiausia labai suinteresuotas A.Lukašenka, tuo norėdamas savotiškai įgelti Maskvai, kad jis gali apsieiti ir be Rusijos energetinių resursų. Ypač po paaštrėjusių Minsko ir Maskvos santykių, kai Kremlius smarkiai pakėlė gamtinių dujų kainas. Todėl A.Lukašenka ir ėmė ieškoti alternatyvių energonešėjų importo maršrutų. Nors vizito į Minską metu oficialiai ir nebuvo paskelbta, bet politikos specialistai neatmeta galimybės, kad greitai bus pasirašyta Baltarusijos ir Irano energetinės sąjungos sutartis. Kaip žinoma, Iranas užima antrąją vietą pasaulyje (po Rusijos) pagal gamtinių dujų atsargas. Jau pradėti praktiniai tarpusavio veiksmai ne tik dėl dujų, bet ir dėl naftos tiekimo į Baltarusiją. Bet ne tai svarbiausia. Šių metų sausį Baltarusijos ir Irano gynybos ministrai pasirašė tarpusavio bendradarbiavimo memorandumą, kuriame numatyta keistis karinėmis delegacijomis, kuriose dalyvautų vadovaujantys kariniai abiejų šalių ekspertai. Todėl visai nenuostabu, kad Baltarusijos ir Irano karinis suartėjimas sukėlė nemažą susirūpinimą Vašingtone. Baltarusijos technologinė pagalba ir jos karinių specialistų siuntimas į Iraną kelia rūpesčių JAV, nes Amerika faktiškai neturi jokių spaudimo priemonių Minskui.
Na, o dėl Irano karingųjų ajatolų ir jo prezidento veiklos, tai ją galima paaiškinti tiktai atsižvelgiant į Irano Islamo Respublikos vidaus situaciją. Juk šiuo metu prezidentui M.Achmadinedžadui ir už jo stovinčiam Islamo revoliucijos sargybinių korpusui galimas taikus santykių su JAV ir jų sąjungininkais sprendimas tolygus absoliučios valdžios praradimui. Mat konfliktas kilo dėl M.Achmadinedžado ir islamo radikalų ketinimo pasigaminti branduolinį ginklą. Tokį kursą Irane kritikuoja ne tiktai nuosaikūs buvusio prezidento Hamenėjaus šalininkai, bet ir dalis aukštų šiitų veikėjų bei įtakingų mulų. Todėl, pagrindine savo užsienio politikos kryptimi pasirinkęs konfrontaciją su JAV ir branduolinį šantažą, Irano prezidentas jau paprasčiausiai negali trauktis. Jam taip pat būtina pademonstruoti savo šaliai, kad nėra visiškos Irano izoliacijos tarptautinėje arenoje ir Teheranas turi pasaulyje draugų ir sąjungininkų. Taip pat ir Europoje. Bet vargu ar Baltarusija, geriausiu atveju, net ir teoriškai, galėtų būti Irano langu į Europą.
Šioje situacijoje yra dar vienas, ir bene svarbiausias, Irano prezidento vizito į Baltarusiją aspektas. Juk A.Lukašenkos režimas nors ir pradėjo antirusišką retoriką dėl gamtinių dujų kainų padidinimo, visus savo veiksmus, ypač užsienio politikoje, derina su Kremliumi, konkrečiai, su prezidentu V.Putinu ir artimiausia jo aplinka. Todėl Kremlius, sutikęs, o gal ir rekomendavęs A.Lukašenkai draugauti su Irano agresyviu režimu, kartu siunčia pakankamai aiškų signalą Vašingtonui. Pirmiausia ginkluojant Irano armiją. Juk Maskva tarsi lieka nuošalyje ir lyg ir neginkluoja Irano, o štai Baltarusija tai daro, ir esą Kremlius nieko negali padaryti stabdant tą karinį bendradarbiavimą. Vargu ar Baltieji rūmai ir Pentagonas užkibs ant tokio Kremliaus kabliuko. Juk pakankamai aišku, kad Maskvos ir Minsko tikslai remti Amerikos priešus visur, kur tiktai įmanoma, pakankamai akivaizdūs.
Petras Katinas
© 2007 XXI amžius
|