|
Pilietinis karas Palestinoje
Daugiau kaip 40 metų trunkantis Artimųjų Rytų konfliktas tarp Izraelio ir arabų, konkrečiai palestiniečių, pirmosiomis birželio dienomis peraugo į naują kruviną fazę. Šį kartą ne tarp žydų ir palestiniečių, o tarp pačių velionio Jasyro Arafato, laikytu būsimos Palestinos valstybės kūrėju, šalininkų. Beje, kruvinų susirėmimų tarp radikalių islamistų organizacijos Hamas ir žinomos pasaulietinės partijos Fatah, vadovaujamos dabartinio palestiniečių prezidento, laikomo nuosaikiu politiku, Mahmudo Abaso, buvo galima laukti, kai praėjusius Palestinos parlamento rinkimus laimėjo Hamas, ir jos lyderis Ismailas Hanija tapo Palestinos ministru pirmininku. Mat šis, skirtingai nuo prezidento M.Abaso, siekia Palestinoje įkurti islamo valstybę, nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti ir susilaukia didžiulės paramos iš Irano ir Sirijos. O Izraeliui pasitraukus iš Gazos Ruožo, Hamas smogikai įsitvirtino šioje nedidelėje, tik 365 hektarus užimančioje teritorijoje. Tad anksčiau ar vėliau Hamas siekis sunaikinti nuosaikią Fatah partiją turėjo būti pradėtas vykdyti. Tuo labiau kad JAV ir ES nutraukė finansinę ir kitokią paramą Palestinos autonomijai, kai ją ėmė valdyti Hamas. Tiesa, vėliau buvo sulipdyta tariamai koalicinė Palestinos autonomijos vyriausybė, tačiau tai padėties nepakeitė. Pirmaisiais smuikais šioje vyriausybėje ir toliau grojo Hamas. Ir visai nesvarbu, kad JAV ir dauguma ES valstybių šią organizaciją paskelbė kaip teroristinę. Tiesa, to nepadarė Maskva. Kremlius pareiškė gerbiąs palestiniečių tautos apsisprendimą, savo ateitį patikėjusiai Hamas islamistams. Ir ne bet kokiems, o savo žiaurumu, savižudžių išpuoliais lenkiantiems visas kitas radikalias islamistų grupuotes. Tai rodo, kad Maskva, kaip ir sovietiniais metais, rėmė ir remia visas neramumus kėlusias ir tebekeliančias grupuotes. Pavyzdžių daugiau negu pakankamai. Tą Maskvos paramą akivaizdžiai rodo netiesioginis, o kartais ir tiesioginis Irano režimo rėmimas bei draugiškų ryšių su kita teroristų rėmėja Sirija demonstravimas. Po kruvinų įvykių Gazos Ruože, kai Hamas gaujos, ginkluotos rusiškais kalašnikovais, faktiškai išvijo Fatah iš Gazos Ruožo ir dalį jų sušaudė, nusiaubė prezidento M.Abaso rezidenciją, netgi nuniokojo ir išgrobstė J.Arafato namus, prezidentas M.Abasas paskelbė, kad Palestinoje faktiškai įvykdytas karinis perversmas ir todėl paleido vyriausybę. Savo ruožtu Hamas premjeras I.Hanija tokį prezidento sprendimą pavadino beverčiu ir neteisėtu. Laikinuoju Palestinos autonomijos premjeru prezidentas M.Abasas paskyrė buvusį finansų ministrą Hamas ir Fatah vadinamojoje nacionalinės vienybės vyriausybėje Salamą Fajadą. Pastarasis laikomas gana nuosaikiu ir net provakarietišku politiku, palaikančiu gerus ryšius su Vakarų vyriausybėmis. Anksčiau jis dirbo Pasaulio banke ir turi kontaktų Vakarų pasaulio finansiniuose sluoksniuose. Dabar M.Abasas ir jo Fatah ginkluoti būriai stengiasi įsitvirtinti Vakarų Krante, kurį nuo Gazos Ruožo skiria Izraelio teritorija. Vakarų Krante Hamas pozicijos gerokai silpnesnės, bet neatmetama galimybė, kad apsvaigę nuo pergalės Gazos Ruože Hamas teroristai bandys sukelti ginkluotus išpuolius ir Vakarų Krante.
Savo ruožtu Jungtinėse Tautose prasidėjus diskusijoms dėl galimybės siųsti tarptautines pajėgas į Gazą, siekiant pažaboti augantį smurtą ir plėšikavimą, dabar tikriausiai to neprireiks. Gazos Ruožas atsidūrė visiškoje Hamas ekstremistų kontrolėje ir vargu ar kokia nors šalis sutiks siųsti savo karius į šį pragarą. Tuo labiau kad Hamas vadovai paskelbė, jog bet kokių užsienio karių buvimą laikys okupaciniu ir naikins visus, netgi arabų šalių taikdarius.
Po Hamas ginkluoto perversmo Gazoje ir kilusio masinio plėšikavimo aiškiai matyti, kad palestiniečiai atsidūrė visiškoje aklavietėje ir juos gali išgelbėti, anot vieno Artimųjų Rytų specialisto, tiktai savisaugos instinktas. Deja, kol kas tokių požymių nematyti. Tai ir suprantama. Juk dauguma palestiniečių nuo pat vaikystės savo rankose neturėjo jokio kito ginklo, tik rusiškus kalašnikovus ir nedirbo jokio darbo. Maitindavosi tik iš Irano ir Sirijos, anksčiau iš Maskvos karinės ir humanitarinės labdaros.
Kita vertus, sunku pasakyti, kaip į įvykius Palestinos autonomijoje reaguos Izraelis. Kol kas jo oficialūs asmenys skelbia apie savo neutralumą, tačiau jeigu Hamas įsitvirtins ir Vakarų Krante, Tel Avivas aiškiai sureaguos. Negalima atmesti ir galimybės, kad Palestinos autonomija gali suskilti į dvi valstybėles ir tada kalbėti apie vieningos Palestinos nepriklausomybę nebeliks prasmės. Be to, apžvalgininkai priekaištauja Izraeliui, kad jis be reikalo pasitraukė iš Gazos Ruožo, kartu atiduodamas jį Hamas teroristams. O žymūs amerikiečių publicistai ir politikai, komentuodami kruvinus įvykius Palestinoje, primena, koks neregėtas kruvinas košmaras kiltų Irake, jeigu jį dabar paliktų amerikiečiai ir jų sąjungininkai. Deja, ir dabar to košmaro pakanka ne tik Irake, bet ir Libane, kuriame Sirijos režimas siekia neleisti įsitvirtinti trapiai demokratinei vyriausybei.
Petras Katinas
© 2007 XXI amžius
|