Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Daug triukšmo dėl milijonus kaštuojančio paveikslo

Gintaras Visockas

Kolekcionieriaus, aktoriaus Vinco Steponavičiaus dukra Vincė Karosienė šiandien trokšta tik vieno – kad visuomenė žinotų, kokiomis aplinkybėmis Lietuvos dailės muziejui 1951 metais atiteko XVI amžiaus italų dailininko paveikslas „Trys moterys prie Kristaus kapo“ Autoriaus nuotrauka

Sudėtingas, painus XVI amžiaus italų dailininko Antonio Kampi (Antonio Campi) drobės „Trys moterys prie Kristaus kapo“ likimas. Lietuvos dailės muziejuje šis meno kūrinys saugomas maždaug nuo 1952 metų. Prieš tai jis priklausė kolekcionieriui Vincui Steponavičiui. Drobę iš žymaus lietuvių kolekcionieriaus sovietų valdžia konfiskavo 1951-aisiais, o patį ištrėmė į lagerį kaip didžiausią nusikaltėlį. Kokiais būdais pas lietuvį V.Steponavičių atsidūrė dabar 1 mln. 280 tūkst. litų suma vertinamas italų menininko tapytas darbas, niekas tiksliai nežino. Neatmestina versija, kad kolekcionierius, aktorius inteligentas V.Steponavičius meno kūrinį įsigijo iš rusų kareivių, 1945 m. balandžio 27 d. apiplėšusių Sansusi rūmus Potsdame.

Analogų neturintis teismo procesas

Tokia versija įmanoma, nes Lietuvoje prieš keletą dienų prasidėjo precedento neturintis teismo procesas. Vokietijos Federacijos Respublika padavė Lietuvą į teismą, reikalaudama grąžinti šią meno vertybę. Pasak vokiečių, iki Antrojo pasaulinio karo šis meno šedevras buvo saugomas Berlyno rūmuose, be to, Kremonos tapytojo A.Kampi drobė dabar įtraukta į fondo „Prūsijos rūmai ir sodai Berlyne ir Branderburge“ sąrašus.

Vokietija teismo keliu iš Lietuvos šiandien bando susigrąžinti dar vieną paveikslą – Adolfo Menzelio darbą „Pelenų dienos rytas“, tapytą XIX amžiuje ir šiandien ekspertų įvertintą 484 tūkst. litų suma. „Pelenų dienos rytą“ Lietuvos dailės muziejus 1948 metais įsigijo iš kito lietuvių kolekcionieriaus – Mikalojaus Romeikos. Jeigu tikėsime archyvuose esančiais įrašais, nusipirko už 4,5 tūkst. rublių. Kaip klostysis teismo procesai, šiandien sunku prognozuoti. Vokiečiai įsitikinę, kad abu paveikslai iš Vokietijos buvo išvežti nelegaliai. Įtariama, kad vokiečiai bent jau apie A.Kampi paveikslo „Trys moterys prie Kristaus kapo“ priklausymą Lietuvai sužinojo lygiai prieš trejus metus. Tuo metu Evangelijos sceną įspūdingame brėkštančio ryto peizaže vaizduojantis darbas buvo eksponuojamas Suomijoje. Būtent Suomijoje vokiečių ekspertai ir atkreipė dėmesį A.Kampi darbą

Nepavadinsi „absoliučiai teisėtu“

Lietuvos dailės muziejaus ekspertų teigimu, abu paveikslai – labai vertingi, „ir jų išvežimas būtų didelis praradimas“. Be to, muziejaus vadovai sako, kad abu paveikslai įsigyti legaliai, teisėtai. Su pirmuoju teiginiu sunku nesutikti. Kiekvienas meno kūrinys – neįkainojamos vertės. Juolab kad Lietuva per paskutiniuosius šimtmečius, paženklintus karais, gaisrais ir marais, neteko milžiniškų lobių. Ir jų mums iki šiol niekas neskuba grąžinti – nei Rusija, nei Lenkija, nei ta pati Vokietija. Kartais nesutinka net diskusijų pradėti. Dažnusyk neįsileidžia mūsų ekspertų į savo archyvus, draudžia kopijas pasidaryti. Todėl kiekvieno meno kūrinio išgabenimas iš Lietuvos – tikrai skausmingas dalykas. Tačiau dėl antrojo Lietuvos dailės muziejaus vadovų teiginio galima ir pasiginčyti. Paveikslas „Pelenų dienos rytas“ įsigytas gal ir teisėtai. Juk pirktas. Bent jau taip užfiksuota kai kuriuose archyvuose. O štai dėl antrojo – „Trys moterys prie Kristaus kapo“, – visai kita kalba. Šiandien Vilniuje gyvenanti kolekcionieriaus, aktoriaus inteligento V.Steponavičiaus dukra Vincė Karosienė tvirtina, kad Lietuvos dailės muziejus iš jos tėvelio paveikslą įsigijo būdu, kurio nepavadinsi „absoliučiai teisėtu“.

Konfiskavo visą turtą

1951-aisiais sovietų valdžia V.Steponavičių siekė paversti tapti KGB bendradarbiu. Jam nesutikus buvo nuteistas už akių. Teisė Ypatingasis pasitarimas Maskvoje. Už nenorą bičiuliautis su KGB atseikėjo dešimt metų griežtojo režimo lagerio. Ištremdami konfiskavo ir visą užgyventą turtą. Taip pat – ir paveikslus. Iš viso sovietų valdžia 1951-aisiais iš kolekcionieriaus atėmė 27 paveikslus, tarp kurių – ir garsioji A.Kampi drobė. Kad pateisintų susidorojimą su kolekcionieriumi, sovietų valdžia 1951– 1953 metais „Tiesoje“ pažėrė šmeižikiškų publikacijų, esą „vokiečių okupacijos metais dvarininkas V.Steponavičius pasižymėjo ypatingu žiaurumu“, esą „asmeniškai šaudė naujakurius, įduodavo juos gestapui“. Dukters V.Karosienės teigimu, jos tėvelis iš tiesų mokėjo draugiškai sugyventi su vokiečiais. Tačiau šią savo savybę išnaudojo geriems, tauriems darbams – gelbėjo savo kaimynus, pažįstamus, draugus nuo išvežimo į Vokietiją, nuo gestapo kalėjimų, nuo verbavimo į Vokietijos kariuomenę. Jei vokiečiai kokį lietuvį pasodindavo į belangę, įtardami nelojalumu Hitleriui, V.Steponavičius bėgdavo pas jų vadovybę ir bandydavo įrodyti, jog suimtasis vokiečiams nė kiek nepavojingas. Ir dažnai pajėgdavo įrodyti savo tiesas, nes suimtasis po kelių valandų ar kitos dienos rytą jau būdavo paleidžiamas. Štai tik vienas Vincei, kuriai tuo metu buvo apie 12 metukų, įstrigęs epizodas, bylojantis, koks iš tiesų buvo doras ir jautrus jos tėvelis. Kartą pas jį į sodybą sugužėjo aukšto rango vokiečių karininkų, ir jis juos taip nugirdė, kad šie prasiblaivė tik kitos dienos pavakarę. O kol karininkai kaip užmušti miegojo, V.Steponavičius trumpam „pasiskolino“ iš jų antspaudą, kuriuo buvo ženklinami brokuoti, vokiečiams netinkami arkliai. Kitaip tariant, arklių, pažymėtų tuo antspaudu, vokiečiai nekonfiskuodavo, negabendavo į Vokietiją. Taigi per naktį trumpam pavogtu antspaudu savo arklius pažymėjo dešimtys miestelio ir jo apylinkių žmonių. Už tai V.Steponavičiui visi buvo labai dėkingi. Juk arklys tais laikais buvo už auksą vertingesnis. Beje, po vaišių atsigavę vokiečių karininkai nė neįtarė, kad visai nakčiai iš jų kišenės buvo paimtas antspaudas.

Kolekcionierius Vincas Steponavičius – reabilituotas

V.Karosienės tėvelis V.Steponavičius šiandien visiškai reabilituotas. Tai įvyko 1989 metais, dar sovietų Lietuvoje. Niekas niekur nerado jokių, net menkiausių, užuominų, juolab – įrodymų, kad V.Steponavičius „asmeniškai šaudė naujakurius, juos skųsdavo vokiečių slaptosioms tarnyboms“. O kai tėvelis buvo išteisintas, jo dukra pradėjo bylinėtis teismuose, siekdama atgauti jai priklausiusį tiek nekilnojamąjį, tiek kilnojamąjį turtą. Šis jos sprendimas – logiškas.

Tačiau kolekcionieriaus dukra susidūrė su keistu reiškiniu. Jeigu dėl būtinumo grąžinti buvusiems savininkams sovietmečiu pagrobtą žemę ir pastatus Lietuvos teismai nė kiek nesiginčijo, tai dėl paveikslų, ypač dėl A.Kampi dailininko drobės „Trys moterys prie Kristaus kapo“, netikėtai iškilo neįveikiamų sunkumų. Tik nemanykite, jog V.Karosienė labai godi pinigams. Kai ji teisinėmis priemonėmis pirmą kartą pabandė susigrąžinti sovietinės okupacijos laikais prarastą tėvelio kolekciją su garsiąja A.Kampi drobe, niekas nė negalėjo įtarti, jog 2007-ųjų vasarą šį paveikslą vokiečių meno ekspertai įvertins 1 mln. 280 tūkst. litų suma. V.Karosienė tuo metu vadovavosi sveiku protu: jeigu tėvelis reabilituotas, vadinasi, iš jo ir turtas neteisėtai konfiskuotas. Neteisėtai atimtos ir žemės, ir paveikslai. Tačiau nepriklausomos Lietuvos teismai kažkodėl nusprendė, kad žemė atimta neteisėtai, o štai paveikslai – teisėtai. Nesutikdama su šia nuostata V.Karosienė kreipėsi į teismą. Bylinėjimasis užtruko daugiau nei dešimt metų. Moteris ne po vieną sykį varstė visų instancijų teismų duris. Jeigu surašyčiau detales ir smulkmenas, kas ir kaip trukdė V.Karosienei ieškoti teisybės, išeitų storiausias romanas. Beje, labai įdomus, į detektyvą panašus, kurio pagrindiniai herojai – aukščiausio rango teisėjai, Seimo nariai, brangiai mokami advokatai, Dailės muziejaus vadovai...

Kreiptasi net į Konstitucinį Teismą

Kolekcionieriaus dukros byla dėl italų dailininkų drobės buvo pasiekusi net Konstitucinį Teismą (KT). KT nutartis, kuri, žinoma, yra „ir galutinė, ir neskundžiama“, – pati įdomiausia. Kolekcionieriaus duktė domėjosi, ar Muziejų įstatymo straipsniai, bylojantys, jog „ankstesniesiems savininkams muziejinės vertybės negrąžinamos“, neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai, kuri bet kokios formos nuosavybę laiko šventa ir neginčijama. Tiksliau tariant, Vilniuje gyvenanti V.Karosienė siekė, kad iš šiandien galiojančio Muziejaus įstatymo būtų išbrauktas žodis „buvusiems“. Tačiau KT nusprendė, kad buvusiems savininkams meno vertybės grąžinamos tik tuo atveju, jei jos pavogtos, pagrobtos ar kokiu nors kitu neteisėtu būdu atimtos po 1990 m. kovo 11-osios. Sovietinės ir vokiečių okupacijos laikotarpiu nusavintos ir valstybės fonduose atsiradusios meno ir kultūros vertybės, pasak KT, ankstesniesiems savininkams negrąžinamos. Ir ši nuostata esą neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Po šia nutartimi pasirašė beveik visi to meto KT teisėjai – Egidijus Jarašiūnas, Kęstutis Lapinskas, Jonas Prapiestis... Tad, remiantis KT nutartimi, sovietų valdžia 1951-aisiais, beje, pačiais brutaliausiais stalinizmo metais, iš kolekcionieriaus V.Steponavičiaus paveikslą konfiskavo teisėtai. Bet juk tai prieštarauja sveiko proto nuostatai.

Bijota grandininės reakcijos

Žinoma, galima suprasti ir KT motyvus. Greičiausiai bijota, jog panašių atvejų Lietuvoje gali būti ir daugiau. Juk jei būtų priimtas V.Karosienei palankus sprendimas, paveikslus ar kokias nors kitas meno vertybes iš muziejų fondų susigrąžinti šiandien gali trokšti dešimtys, o gal šimtai kolekcionierių vaikų, anūkų, giminaičių. Kai kurie Dailės muziejaus ekspertai įsitikinę, jog KT sprendimas palaiminti abiejų okupacijų metais atimtų ir į muziejus pakliuvusių meno vertybių negrąžinimą savininkams – sveikintinas dalykas. Jis plačius valstybės interesus laiko svarbesniais už siaurus savininkų interesus. „Priešingu atveju subyrės visi valstybiniai muziejų fondai“, – teigė vienas muziejininkas, prašęs nenurodyti jo pavardės. Tačiau šitaip elgdamasis KT tarsi pažeidžia kitus, ne mažiau svarbius principus – teisę į nuosavybę. Sovietmečiu iš Lietuvos Bažnyčios buvo atimta daug vertingų daiktų. Šių, 2007-ųjų, duomenimis, Lietuvos Bažnyčiai jau grąžinta arba rengiamasi grąžinti apie pustrečio tūkstančio meno vertybių. Ir niekas bent jau viešai dėl tokio žingsnio nesiginčija, nelaiko jo antikonstituciniu, antiįstatymišku. Pavogtą daiktą reikia grąžinti. Tad vadovaujantis sveiku protu V.Karosienė irgi turėtų atgauti tėvelio paveikslą. Bet neatgavo. O jeigu negalima grąžinti paveikslo, tai bent jau atlyginti tarsi ir reikėtų. Bent jau simboliškai. Juolab kad minėto paveikslo V.Karosienė niekad neketino laikyti savo bute, paslėpusi nuo visuomenės. Atvirkščiai. Ji įsitikinusi, jog paveikslams geresnės vietos už muziejus nėra ir negali būti. Tik ji nenorinti sutikti su nuostata, esą drobę iš jos tėvelio komunistai atėmė sąžiningu keliu.

Atlyginti vis dėlto privalo

Tik vienas KT atstovas tuomet pareiškė, jog nuostata, leidžianti valstybei negrąžinti buvusiems savininkams sovietmečiu konfiskuotų paveikslų bei kitų meno vertybių, akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai, ginančiai piliečio teisę į bet kokios formos nuosavybę. Omenyje turimas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas A.Taminskas. Būtent jis, nagrinėdamas V.Karosienės bylą, pareiškė, jog „valstybei nesuteikta teisė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai paimti meno ar kultūros vertybes“. Dėstydamas savo poziciją aiškinamajame rašte teisininkas pabrėžė, kad „valstybei sudaryta teisė kontroliuoti meno ir kultūros vertybių laikymą“, kad „valstybė turi teisę šalies poreikiams iš savininkų paimti meno ir kultūros vertybes, bet už tai ji savininkams privalo teisingai atlyginti“. Pasak teisininko, sąvoka „teisingai atlyginti“ – labai plati. Vienu atveju tai gali būti milijonas, kitu – tik vienas litas. Tačiau pats atlyginimo procesas – neginčijamas, nepaneigiamas.

Nesulaukė nė vienos padėkos

Kolekcionieriaus dukrai V.Karosienei nebuvo atlyginta. Nei rubliais, nei litais. Gali būti, jog jos tėvelis meno šedevrą iš rusų kariškių įsigijo už butelį degtinės ar bryzą lašinių. Ji šių detalių nežinanti, neprisimena. Šiuo atveju svarbiausia – ne pinigų suma, o principai, kuriais vadovaujamasi. Beje, kolekcionieriaus V.Steponavičiaus dukra – garbaus amžiaus. Jos pačios žodžiais tariant, jai jau tikrai ne pinigai, bet teisybė rūpi. Ji labiausiai norėjo, kad nepriklausoma Lietuva, t.y. Dailės muziejaus vadovai, bent jau simboliškai padėkotų jos mirusiam tėveliui. Padėkotų už tai, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis iš rusų kariškių sugebėjo išvilioti tikrą meno šedevrą. Juk jei ne V.Steponavičius, italų dailininko drobę galėjo ištikti kur kas liūdnesnis likimas. Ji galėjo sudegti, tiesiog prapulti arba atsidurti kur nors Maskvoje ar Sankt Peterburge. Pabandyk tada atgauti iš Rusijos paveikslą. Rusija – ne Lietuva. Pagrobtų meno vertybių ji niekad neskubėjo grąžinti. Niekam. Ankstesnieji Vokietijos ir Rusijos vadovai Helmutas Kolis ir Borisas Jelcinas pasirašė abipusį susitarimą dėl pasikeitimo meno vertybėmis, įsigytomis karo metais. Na ir kas? Rusijos Valstybės Dūma blokavo šį susitarimą, ir oficialusis Berlynas nieko nepešė. Tad jei Lietuva vis dėlto sumanys Vokietijai grąžinti daugiau kaip milijoną litų kaštuojantį paveikslą, vokiečiai, mano supratimu, turėtų būti informuoti, kas ir kokiomis aplinkybėmis iš rusų kariškių išplėšė meno šedevrą. Padėkos ar nepadėkos vokiečiai kolekcionieriaus dukrai, tai jau jų sąžinės reikalas. Svarbiausia, kad vokiečiams apie tai būtų pranešta. Bet ar bus pranešta?

„Tokio užrašo tikrai nebus“

Lietuvos institucijos bent jau iki šiol slėpė nuo plačiosios visuomenės faktą, jog italų meistro tapyta drobė iki 1951 metų priklausė kolecionieriui V.Steponavičiui. V.Karosienės teigimu, ankstesnioji Dailės muziejaus vadovybė „visąlaik vengė leistis su ja į diskusijas šiuo subtiliu klausimu“. Kolekcionieriaus dukra daug metų siekė, kad po eksponuojamu paveikslu puikuotųsi bent jau mažytis užrašas, esą A.Kampi drobė „Trys moterys prie Kristaus kapo“ 1951 metais gauta iš kolekcionieriaus V.Steponavičiaus. Tuometinis Dailės muziejaus direktorius jai mandagiai paaiškinęs, jog „tokio pobūdžio užrašo po paveikslu tikrai nebus“.

Ar tikrai ši pozicija – pagirtina?

© 2007 „XXI amžius“