Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Genocidas

Jurgis Bielinis

Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šiol vykstantys įvykiai Lietuvoje man primena nuolat gerai apgalvotą žmonių dideliu mastu naikinimą. Šiam tikslui panaudoti keliolika seniai išbandytų būdų. Keli krūvon sudėti tokie būdai duoda didžiulį pasisekimą genocido vykdytojams. Mažoms tautoms tai gali būti greitas kelias į pražūtį. Jau dabar tai stebime ir niekaip AMBivalentininkų paveikti negalime. Verta prisiminti, kaip, užkariavus Amerikos žemyną, alkoholio pagalba buvo naikinami indėnai, kurie vėliau buvo palaužti ir suvaryti į rezervatus.

Taigi klasikiniam naikinimo būdui priskirčiau mūsų žmonių alkoholizaciją. Tai pats „našiausias“ negrįžtantis esamų ir būsimų kartų naikinimas, kaip epidemija, siaubianti mūsų kraštą. Šio genocido žymės labai aiškios: išgerto alkoholio kiekis yra tiesiogiai proporcingas įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių žuvusių žmonių skaičiui.

Nesikartosiu vardydamas alkoholizmo aukų skaičių. Tie duomenys yra pateikti statistikoje, skelbti viešai spaudoje. Tie duomenys jaudina geros valios žmones, tačiau ne Vyriausybę, didelę dalį Seimo narių, Prezidentą. Ar ne jie žmonėms naikinti sukūrė alkoholio gamybos ir prekybos sistemą, puikiai suderintą su pogrindine gamyba ir prekyba? Jų sukurta Lietuvos naikinimo sistema duoda jiems ar jų proteguojamiems biznieriams didžiulį pelną, jie be galo daug praturtėjo. O didelė dalis tautos jau žuvusi, nuskurdusi. Jiems beliko tik vieną žingsnį bežengti... Mūsų Vyriausybės aukas dažnai pamatysi miestų, kaimų autobusų stotelėse, ant prispjaudytos žemės begulinčius žmones. Jie jau atvažiavo. Tai jų galinė stotis. Genofondas nepataisomai bloginamas ir naikinamas. Savo mažai tautai turime skelbti SOS.

Sovietiniais laikais veikė vienas Kybartuose ir du Pravieniškėse girtuoklių profilaktoriumai, kuriuose man teko dirbti, buvo jų ir Vilniaus krašte. Dabar jų vietoje – kalėjimai. Tie girtuoklėliai, kurie dar sugeba vogti, sėdi kalėjimuose, o tie, kurie nesugeba, – autobusų stotelėse miega. Ir tokių vis daugėja. Sakykite, mieli žmones, ar tai ne genocidas? Tai selekcija su baisiomis pasekmėmis, nes augančiai kartai nediegiami tvirti antialkoholiniai principai. Karta po kartos tų nelaimėlių daugėja. Didėja turtuolių, besipelnijančių iš Lietuvos nelaimės.

Baigiantis okupacijai tikėjome, kad užgydysim alkoholio padarytas žaizdas. Apsirikom. Sąjūdžio rinktas Seimas, K.Prunskienės Vyriausybė patamsių gaivalams atvėrė kelią, dargi žalią šviesą uždegė. G.Vagnoriaus Vyriausybė įsibėgėdama nesustabdomai tęsė...

Premjerui G.Vagnoriui 1992 metų ankstyvą pavasarį susitinkant su jonaviečiais išnaudojau progą viešai pasakyti daug karčių žodžių. Tačiau jis man viešai replikavo, kaip aš galiu būti Sąjūdyje ir rajono Tarybos nariu? Vieno balso betrūko, kad išmestų mane iš Sąjūdžio, o rajono Tarybos pirmininkas kvietė deputatus atsiprašyti Vagnoriaus už mano „neteisingą“ poelgį.

Ar ne G.Vagnoriaus nuopelnas Konstitucinio Teismo nariams paskirti po 18 tūkstančių litų mėnesinį atlyginimą? O ir kitiems, žemesniems teisėjams, nepagailėjo. Teisėjai ir prokurorai tai priėmė kaip avansą už valdžiai palankius bylų sprendimus. Jų sąžinė rami, kad apėda savo vargstančius brolius ir seseris lietuvius. Prakalbus apie Konstitucinio Teismo narių atlyginimų sumažinimą, jie imdavo šaukti, kad to daryti neleidžia Konstitucija. Jie patys savanoriškai nepanoro jokio solidarumo su tautiečiais, nerodo pavyzdžio. Kur matyta, kad santykis tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo skirtųsi dešimtimis kartų. Per šešiolika metų Seimui ir Vyriausybei neužteko valios atitaisyti G.Vagnoriaus duoto teisėjams kyšio pasekmių.

Kur jie ras tos valios atsisakyti semti vandenėlį – pinigėlius iš marelių, iš mokesčių mokėtojų sudėlioto iždo. Konstitucinis Teismas jiems skersai kelio nestoja ir, kaip suprantama, nė negalvoja sudrausti. Jie atidirba „otkatą“...

Patys Seimo, Vyriausybės nariai patenkinti savo padėtimi: turi po tris padėjėjus, kuriems po du tris tūkstančius algos mokama. Dar jiems po tūkstantį „už kanceliarines išlaidas“ primokama... Jiems labai prisireikė naujos posėdžių salės, kuriai neužteks 40 milijonų. Labai jiems reikia naujo bendrabučio, kurį ateityje prichvatizuos, ar „išnuomos“ 99 metams... Ir dar, už šitokį gerą darbą Seimo nariai užsimanė rentos iki gyvos galvos. Vagnorius su savo „ateities politiko sertifikatu“ pensijon seniai išėjo. Štai dėl ko į Seimą, valdišką tarnybą, į pinigų aruodą eilių eilės grumiasi. Juos vienija verslo kompanijos, bendras stogas. Kunigaikštienė Kazimira susivienijo su Premjeru, kad žmonėms negrąžintą žemę lengvatinėmis sąlygomis parduotų „jauniesiems ūkininkams“, kad nereikėtų drausti alkoholio reklamos... Ar tai ne genocido vykdymas?

Kaip neprisiminsi V.Kudirkos eilių: „Ne tas yra didis, prieš ką milijonai žemyn galvas lenkia, o dvasioj keikia; didūs ne tironai, kuriuos reikia garbinti, nors jie visiems kenkia“. Ne dvasioje keikti, o viešai ir garsiai, rėkte išrėkti, kad visas laisvas pasaulis girdėtų. Juk nuo jūsų tironijos (abejingumo) jau pusė milijono Lietuvos piliečių į Vakarus išvažiavo. Ne dainuodami: „...Ėjau su savo broleliu, Tėviškės keleliu, atgalios žiūrėjau – Tėvynės gailėjau...“ Dabar išeina keikdami, nes savieji savai tautai surengė genocidą. Suslovas toli pramatė: tą jo suplanuotą genocidą vykdo jo parengtų stribų trečios kartos vaikai.

Ir taip praėjo ištisi septyniolika nepriklausomybės metų. Kiekvienais metais ponas genocidas vis storėja. Šimtams tūkstančių žmonių nuskambėjo bažnyčių varpai: bim-bam, bim-bam, dan-gun dū-šią, kū-ną že-mėn... Daug kam jie ir neskambėjo... Pasakykite, ar tų nelaimėlių sielos skris į dangų? 1991metų vasarą šviesaus atminimo Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius sakė: „Ne“. Tą patį pakartojo ir Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas: „Negali būti, kad tiek kovų nueitų veltui“.

„Tamsiausia vieta pragare rezervuota tiems, kurie moralinės krizės metu išlaiko neutralumą“, – rašė Dantė savo nemirtingame „Pragare“. Jums, ponai AMBivalentininkai, praturtėjusiems girdant žmones, ir jums, ponai, kurie moralinės krizės metu esate neutralūs, yra garantuota tamsiausia vieta pragare – tamsesnė negu jūsų aukoms.

Jūs, aukštieji ponai, vadinate save „elitu“, „inteligentais“, bet ar jūs atitinkate inteligento vardą, jo švietėjišką paskirtį? Štai ką apie inteligentus kalbėjo G.Bitės-Petkevičaitės tėvas Leonas Petkevičius: „Tik toks žmogus nusipelno garbingo inteligento vardo, kuris darbuojasi liaudies naudai, stengiasi kelti jos gerovę ir kultūrą, visa širdimi atsiliepia į visus jos vargus. Žmonės, kurie mokyti ir kurie savo mokslu liaudžiai nešviečia, stovi žemiau už kiekvieną tamsuolį, nes įgijęs tokią brangenybę, turtą, šviesą niekais leidžia, naikina“.

© 2007 „XXI amžius“