| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kauno arkivyskupijoje Jurbarko dekanate Bažnyčios 100-mečio šventė
JURBARKAS. Praėjusį penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį čia vyko Švč. Trejybės bažnyčios 100-mečio šventė. Prasmingos parodos Dar rugpjūčio 23 dieną, ketvirtadienį, Krašto istorijos muziejuje atidaryta paroda Religinė spauda Lietuvoje. Ji parengta pagal kraštotyrininko Vytauto Lekučio surinktą medžiagą. Kaip pasakojo muziejininkė Adelija Meizeraitienė, čia eksponuojamus religinius laikraščius, žurnalus, knygas, maldaknyges ir kitus leidinius tikimasi parodyti netrukus vėl į mokyklas susirinksiantiems mokiniams. O Švč. Trejybės bažnyčioje atidaryta rajono mokinių piešinių paroda Bažnyčia mano širdyje, kurioje beveik šimtas Jurbarko bažnyčios 100-mečiui skirtų darbų. Penktadienio vakarą šv. Mišiose giedojo Jurbarko politinių kalinių ir tremtinių choras (vadovė Marija Tautkuvienė). Bene svarbiausia jubiliejaus iškilmė buvo šeštadienį, rugpjūčio 25-ąją. Tada Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius su svečiais kunigais aukojo šv. Mišias, o po jų teikė Sutvirtinimo sakramentą, pašventino šia proga skulptoriaus J.Videikos išdrožtą ir šventoriuje pastatytą kryžių. Arkivyskupo viešnagė ir linkėjimai jaunimui Prie bažnyčios šventoriaus vartų arkivyskupą ir kanclerį mons. Adolfą Grušą pasitiko Jurbarko klebonas ir dekanas kun. Kęstutis Grabauskas, altaristas kun. Boleslovas Vaira, taip pat į svečius atvykę kunigai: buvęs klebonas Kazys Gražulis, Robertas Gedvydas Skrinskas, Arūnas Stanevičius, Virginijus Lenktaitis ir Jonas Povilaitis. Iškilminga eisena arkivyskupas S.Tamkevičius ir kunigai, o po jų ir visi maldininkai, atėjo į išpuoštą bažnyčią. Arkivyskupas, pasveikinęs ne tik su bažnyčios jubiliejumi, bet ir atvykus priimti Sutvirtinimo sakramentą, pradėjo šv. Mišių auką. Koncelebracijoje dalyvavo visi kunigai svečiai. Savo homilijoje arkivyskupas atkreipė dėmesį į tai, jog visi mes esame keliauninkai. Jei išvykstame į kokią kelionę, neturime pamiršti pasiimti būtinus daiktus, nes be jų galime būti nepriimti į lėktuvą, nepervažiuoti sienos. Mes, tikintieji, turime žinoti, ką mums patiems reikia padaryti tikėjimo kelionėje, o ką palikti Dievo valiai. Tikintiems žmonėms dažnai trūksta žinių apie tikėjimo kelionę, todėl vieniems žmonėms atrodo, kad reikia daug melstis, pasninkauti, o kiti mėgaujasi gyvenimu ir tikisi, kad Dievas bus gailestingas ir pagailės silpno žmogaus, tarsi negalinčio, nepajėgiančio apsisaugoti nuo klaidų. Iš tiesų pačio žmogaus pastangos yra reikalingos visur, negalima tikėti, kad Dievas viską padarys už mus. Vartai į amžinąjį gyvenimą yra ankšti. Apsileidusiems ir nieko nedarantiems dėl savo išganymo dangaus namų Šeimininkas pasakys: Aš nežinau tavęs, eik šalin nuo manęs. Visa tai reiktų įsiminti, ypač tiems, kurie tik minimaliai atlieka kai kurias tikėjimo pareigas ir apleidžia svarbesnius reikalavimus. Arkivyskupas sakė, jog daugelis kunigų susiduria su atvejais, kai jauni žmonės visai nepasiruošę nori priimti vieną ar kitą sakramentą, skuba sutvarkyti savo vaikus, kad jie greičiau priimtų Pirmąją Komuniją. O paskui savo vaikų net neleidžia į tikybos pamokas, nes mano, kad jie apie tikėjimą žino viską. Daugelis panašiai paskubomis siekia Sutvirtinimo sakramento. Jie užmiršta, kad šis sakramentas jaunuoliui yra pats svarbiausias žingsnis. Nemaža yra manančių, kad ir santuoka yra toks paprastas ir aiškus dalykas, jog jai nereikia jokio pasiruošimo. Įsivaizduokime, sakė arkivyskupas S.Tamkevičius, kad pas vyskupą atėjęs jaunuolis prašo jį įšventinti kunigu, sakydamas, kad jis per kelias savaites išmoksiąs aukoti šv. Mišias, o paskui pamažu sužinosiąs visa, kas reikalinga. Apie tokį jaunuolį pagalvotume, kad jam negerai su galvele. Bet kai mergina su vaikinu ateina pas parapijos kleboną, sakydami, kad po dviejų savaičių vestuvės ir prašo kunigo sutuokti, nei jie patys, nei jų artimieji nė nepagalvoja, kad jiems su galvele tikrai negerai. O juk santuokinis gyvenimas ne lengvesnis už kunigo pareigas. Šeimyninis gyvenimas pareikalauja išminties, kantrybės, aukos, todėl jam rengiantis reikia pakankamai pasiruošti. Pasak arkivyskupo, dar daug žmonių turi silpną ir ribotą tikėjimą, jis būna smukęs taip žemai, jog pasidaro panašus į pagonybę ar prietarus. Kartais žmogus, pasidėjęs kokį akmenuką, jo prašo, kad apsaugotų nuo ligų ar nelaimių, skaito horoskopus ir būrėjų pranašystes. Toks tikėjimas eina lygiagrečiai su pagonio ir prietaruose paskendusio žmogaus tikėjimu, dėl to tikintysis nesuvokia, kad tikrasis tikėjimo kelias iškelia tam tikrus reikalavimus, kurių būtina laikytis. Taip pat trūksta tikėjimo meilės. Bet ar gali žmogus mylėti Dievą, Jo nepažindamas, su Juo nebendraudamas? Pamilstama tada, kai atsiranda tam tikras santykis. Neužtenka pripažinti, kad Dievas yra, reikia su Juo bendrauti. Kaip dažnai ir po kiek kiekvienas paskaitome ištraukų iš Šventojo Rašto? Iš atsakymo suprasime, kiek skiriame dėmesio savo tikėjimui. Arkivyskupas visiems, priėmusiems Sutvirtinimo sakramentą, linkėjo Dievo meilės ir nuo šiol padaryti aiškų posūkį savo gyvenime santykyje su Dievu nebūti paviršutiniškiems. Arkivyskupui po šv. Mišių suteikus Sutvirtinimo sakramentą (o jį gavo beveik šimtas jaunuolių), už atvykimą į Jurbarką jam dėkojo parapijos ir miesto valdžios atstovai. Bažnyčios 100-mečio proga buvo pasveikintas klebonas kun. Kęstutis Grabauskas, o jis savo ruožtu įteikė padėkos raštus dideliam būriui parapijiečių, prisidėjusių rengiant šventę. Šeštadienio vakare šv. Mišiose giedojo kvartetas Belcanto iš Panevėžio (vadovas Gintaras Kerbedis), o paskui vyko religinės muzikos koncertas. Šv. Roko atlaidai Sekmadienį, rugpjūčio 26-ąją, bažnyčios 100-mečio šventė baigta Šv. Roko atlaidais. Pagrindines jų šv. Mišias Sumą aukojo svečias iš Raudondvario kun. Vitas Kaknevičius. Gaila, kad po jų vykusį Jurbarko saviveiklininkų koncertą sugadino prapliupęs lietus, todėl visiems teko slėptis bažnyčioje, kur skambėjo įvairaus stiliaus muzika. Iš bažnyčios istorijos 1873 metais dirbti į Jurbarką paskirtas kunigas Kazimieras Marcinkevičius (1842-1915), palikęs ryškų pėdsaką parapijos gyvenime spaudos draudimo metais per jį eidavusi ir lietuviška spauda, gauta iš Sudargo klebono. Iškili asmenybė buvo ir Jurbarko bažnyčioje dirbęs vikaras Matas Miežinis (1851-1929). Jis daug nuveikė rūpindamasis lietuvybės stiprinimu. 1895 metais į pirmąją savo paskyrimo vietą Jurbarke atvyko ką tik kunigu įšventintas Antanas Kiznis (1871-1935), iškalbus pamokslininkas, sumanus bažnyčios reikalų tvarkytojas, rusų mokykloje besimokantiems katalikų vaikams dėstęs tikybą. Jurbarko bažnyčios vikaru jis išdirbo 11 metų. Labiausiai klebonas kun. K.Marcinkevičius ir vikaras kun. A.Kiznis rūpinosi naujos Jurbarko bažnyčios statyba. Mūrinė neogotikinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia, kuri tebestovi iki šiol, pastatyta 1901-1907 metais. Statybos darbams išleista apie 40 tūkst. rublių. 1907 m. spalio 14(27) d. naująją bažnyčią konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis. 1940 m. liepos 7 d. gaisras sunaikino bažnyčią išdegė jos vidus, mediniai karkasai, nugriuvo stogas, bokštai. Atstatymo darbus organizavo klebonas kun. Anatolijus Stanevičius. Per metus bažnyčia buvo atstatyta, o klebonas kun. Mykolas Buožius (1911-1991) baigė jos remontą, sutvarkė aplinką. Romas BACEVIČIUS Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |