| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Mirė kardinolas E.Ganjonas Mindaugas BUIKA
Ankstyvai kunigystei prireikė dispensos Popiežius Benediktas XVI pareiškė savo liūdesį dėl buvusio Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininko kanadiečio kardinolo Eduardo Ganjono, PSS, mirties. Velionis kardinolas, eidamas 90-uosius metus, mirė praėjusį sekmadienį Monrealyje, Šv. Sulpicijaus kunigų bendrijos, kuriai priklausė beveik 70 metų, namuose. Dviejose užuojautos telegramose, pasiųstose Monrealio arkivyskupui kardinolui Žanui Klodui Tiurkotui ir Šv. Sulpicijaus bendrijos generaliniam vyresniajam kunigui Lorensui Terjenui, popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad velionis buvo ištikimas Bažnyčios tarnas, kuris su jam būdinga kompetencija ir pasiaukojimu ypač pasižymėjo pastoracine šeimų globa ir ugdant kunigus. Kardinolas E.Ganjonas gimė 1918 m. sausio 15 d. Port Danielio miestelyje Kanados prancūziškoje Kvebeko provincijoje, trylikos vaikų katalikiškoje šeimoje. Studijavo Monrealio kunigų seminarijoje, Monrealio ir Lavalio (Kvebekas) universitetuose, kur apgynė teologijos ir Bažnyčios kanonų teisės daktaro disertacijas. Kunigo šventimus gavo 1940 m. rugpjūčio 15 d., ir jiems prireikė dispensos, nes dar nebuvo pasiekęs šventimams reikalingo 25 metų amžiaus. Netrukus buvo priimtas į Šv. Sulpicijaus kunigų bendriją, kurioje daugiausia yra kanadiečių dvasininkų. Baigęs studijas dėstė teologiją ir bažnytinę teisę, 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais buvo dviejų kunigų seminarijų Kanadoje ir Kolumbijoje, kurioms vadovavo Šv. Sulpicijus kunigai, rektoriumi. Kanados vyskupų skyrimu, kaip ekspertas, dalyvavo II Vatikano Susirinkime (1962-1965). Kadangi turėjo darbo katalikiškoje žiniasklaidoje patirties kurį laiką buvo Kanados katalikų laikraščio Le Sémaine direktorius 1966 metais popiežiaus Pauliaus VI buvo paskirtas Popiežiškosios socialinės komunikacijos komisijos sekretoriumi. Nuo 1966-ųjų iki 1970 metų buvo Šv. Sulpicijaus kunigų bendrijos provincijolas Kanadoje, Japonijoje ir Lotynų Amerikoje. Ilgametė tarnystė Šventajam Sostui 1969 m. vasario 19 d. paskirtas Šv. Pauliaus vyskupijos (Albertos provincija Kanadoje) ordinaru. Ir šių pareigų po trejų metų pasitraukė, nes buvo perkeltas darbuotis į Vatikaną. Kurį laiką buvo Popiežiškosios kanadiečių kolegijos rektoriumi, 1973 metais paskirtas vadovauti Popiežiškajam šeimos reikalų komitetui. Šios svarbios Šventojo Sosto dikasterijos, vėliau pavadintos Popiežiškąja šeimos taryba, vadovu buvo beveik du dešimtmečius. 1983 m. liepos 7 d. pakeltas tituliniu arkivyskupu ir 1985-ųjų gegužės 25 d. popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas į Kardinolų kolegiją. Dėl sveikatos problemų 1990 metais atsistatydinęs iš Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininko pareigų, kardinolas E.Ganjonas netrukus buvo paskirtas vadovauti Popiežiškajam tarptautinių eucharistinių kongresų komitetui, kurio pirmininku buvo iki 2001 metų. 1987-aisiais popiežius Jonas Paulius II buvo paprašęs kardinolą E.Ganjoną ištirti galimybę susitaikyti su tradicionalistų lyderiu prancūzu arkivyskupu Marseliu Lefebvru, kuris atsisakė pripažinti II Vatikano Susirinkimo reformas. Tačiau šios pastangos nutrūko 1988-aisiais, kai arkivyskupas M.Lefebvras be Popiežiaus sutikimo konsekravo kelis vyskupus ir dėl to buvo ekskomunikuotas. Kardinolas E.Ganjonas buvo tvirtas tradicinio Bažnyčios mokymo gynėjas ir griežtas liberalistinių nukrikščionėjimo tendencijų Vakarų visuomenėje kritikas. Vienoje iš savo publikacijų jis yra pastebėjęs, kad tos tendencijos iš esmės reiškia Antikristo veikimą šių dienų visuomenėje, apie kurį savo Pirmajame laiške kalba apaštalas šv. Jonas. Antikristai šiandien yra individai arba visuomenės ir kultūros, kurios nepriima to fakto, kad Dievo Sūnus buvo atėjęs, įsikūnijęs ir gyveno tarp mūsų tapdamas mūsų broliu, rašė kardinolas E.Ganjonas 2002 metais. Vadovaudamas 46-ojo tarptautinio eucharistinio kongreso pasirengimui, kuris 1997 metais vyko Lenkijos mieste Vroclave, kardinolas E.Ganjonas perspėjo Rytų Europos pokomunistines šalis, kad, atgavusios laisvę ir asimiliuodamos Vakarų gerovės kultūrą, jos sparčiai pasiduoda sekuliarizacijos procesui. Tai dar aktualiau, nes į atsivėrusias didžiules rinkas veržiasi stipriosios komercijos, pinigų ir sekso jėgos, kurios stengiasi parduoti viską, ką gali, nes kitur tuo jau yra persisotinta. Kardinolas E.Ganjonas tuomet reiškė viltį, kad lenkai ir kitos Rytų Europos tautos, radusios stiprybę Eucharistijoje, kad iškęstų komunistinį režimą, dabar tokiu būdu galės pasipriešinti daugeliui naujųjų pasaulio vilionių. Mirus kardinolui E.Ganjonui, dabar Kardinolų kolegiją sudaro 181 narys, kurių 105 yra jaunesni nei 80 metų ir gali dalyvauti konklavoje.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |